|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Sveikata
|
|
|
Nacionalinio transplantacijos biuro darbuotojų neretai klausiama, kodėl Lietuvoje negali susitikti mirusių donorų artimieji ir recipientai. Dažnas nežino, kad bendrauti galimybė yra.
Kyla klausimų
– Matome televizijos laidas apie Amerikoje vykstančius donorų artimųjų ir žmonių, kurių gyvybę išgelbėjo transplantacija, susitikimus. Bet kodėl tai nevyksta Lietuvoje? Juk tai labai akivaizdus donorystės įrodymas, jaudinantis ir sukrečiantis, – tokius klausimus dažnai žmonės užduoda Nacionalinio transplantacijos biuro darbuotojams.
Reikėtų suprasti, kad transplantacija – ne įprasta operacija, kai pacientui implantuojamas protezas ar atliekama kita chirurginė procedūra. Transplantacijos metu į recipiento kūną persodinamas kito žmogaus organas, kuris dažnu atveju sugrąžina sunkiam ligoniui gyvenimą.
Draudžia atskleisti
Pasak Nacionalinio transplantacijos biuro laikinosios vadovės Audronės Būziuvienės, kiekvienoje šalyje galioja teisės aktai, kurių privaloma paisyti.
– Lietuvoje šitokie susitikimai neįmanomi, nes Žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas numato, kad donorystės ir transplantacijos procesas vyksta vadovaujantis savanoriškumo, neatlygintinumo, anonimiškumo, konfidencialumo principais, – sako A.Būziuvienė. – Donoro asmens duomenys negali būti atskleisti recipientui ar jo artimiesiems, o recipiento asmens duomenys – donoro artimiesiems.
Todėl kai po donorystės ir transplantacijos proceso donorų artimiesiems Nacionalinis transplantacijos biuras siunčia laiškus, kuriuose išreiškia padėką savo ir recipientų vardu, joje apie recipientą pateikiama tik abstrakti informacija, tokia kaip „Jūsų Vyro inkstus Santaros klinikų gydytojai transplantavo dviem vyrams. Kepenis Kauno klinikų gydytojai transplantavo moteriai“. Nei recipiento amžius, nei kiti duomenys nenurodomi.
Rašyti laiškus
Kita vertus, reikėtų kelti klausimą, ar mūsų visuomenė jau subrendusi tokiems susitikimams. Juk tokių susitikimų metu gali būti ir skaudaus nusivylimo, jei paaiškėtų, kad, pavyzdžiui, žuvusio vaiko širdis plaka ne tokio asmens, kaip įsivaizdavo donoro tėvai, kūne. Gal artimieji norėjo matyti ne tos lyties ar ne tokio amžiaus recipientą. Deja, neatmestinas ir finansinio atlygio reikalavimas arba noras „giminiuotis“ su recipientu, nešiojančiu dalelę artimojo. Taigi galėtų iškilti ne tik etinių, moralinių, bet ir teisinių, finansinių problemų.
Bet donorų artimieji ir recipientai turi galimybę bendrauti laiškais. Tiesa, toks bendravimas įmanomas tik tarpininkaujant Nacionalinio transplantacijos biuro specialistams. Laikantis anonimiškumo ir konfidencialumo principų, šiuose laiškuose negali būti teikiama jokia asmeninė informacija (adresai, telefonai, asmens tapatybė).
Nuasmenintą laišką reikia įdėti į voką ir išsiųsti Nacionaliniam transplantacijos biurui. Be laiško, į voką reikia įdėti tik Nacionalinio transplantacijos biuro darbuotojams skirtą informaciją, pagal kurią jie identifikuoja asmens tapatybę. Jei kreipiasi recipientas, reikia nurodyti savo vardą, pavardę, gimimo datą, kada, kokiame transplantacijos centre bei kokio organo transplantacija atlikta. Jei kreipiasi donoro artimieji, reikia nurodyti jo vardą, pavardę ir mirties laiką, taip pat adresą, kuriuo laukiama atsakymo.
Pritrūksta žodžių
Nuoširdžių, atvirų pokalbių metu recipientai prisipažįsta nuolat prisimenantys savo donorus. Tačiau tik retas iš recipientų yra pasinaudojęs galimybe raštu išreikšti padėką donoro artimiesiems. Kai kurie recipientai tvirtina apie tokią galimybę nežinoję, tačiau dažniausiai laiško neparašo todėl, kad... nesiryžta.
„Nėra tokių žodžių, išreiškiančių dėkingumą, kurį jaučiu savo donorui ir jo artimiesiems“, – tokią pagrindinę priežastį nurodo daugelis pašnekovų.
Tiesa, ne vienas recipientas pasakojo mėginęs rašyti laišką, bet taip jo ir neišsiuntęs, nes visos mintys, kuriomis norėjo išreikšti dėkingumą, atrodė banalios ir nenuoširdžios.
Verta diskutuoti
Nacionalinio transplantacijos biuro darbuotojai per metus sulaukia vos keleto laiškų. Recipientai laiškuose papasakoja, kaip jautėsi iki transplantacijos ir kaip gyvenimas pasikeitė, sulaukus donoro, dėkoja donoro artimiesiems už sunkią akimirką priimtą kilnų sprendimą. Neretame laiške užsimenama, kad už mirusį donorą recipientas dažnai meldžiasi, aukoja mišioms, donoro garbei pasodina medelį ir pan.
Laiškų parašo ir mirusio donoro artimieji, bet itin retai. Jiems rūpi sužinoti, kaip recipiento gyvenimas pasikeitė po transplantacijos, kaip jis jaučiasi gyvendamas su persodintu jų artimojo organu. Laiškuose nuskamba mintis, kad nors brangaus artimojo nebėra, gera žinoti, jog jo dalelė pratęsė kito žmogaus gyvenimą.
Visuomenė keičiasi. Tad galbūt vertėtų padiskutuoti, ar etiška ir morališka leisti bendrauti donoro artimiesiems ir recipientui. Visuomenės nuomonė leistų inicijuoti teisės aktų pakeitimus.
Parengta pagal Nacionalinio transplantacijos biuro inf.
Nacionalinio transplantacijos biuro darbuotojų neretai klausiama, kodėl Lietuvoje negali susitikti mirusių donorų artimieji ir recipientai. Dažnas nežino, kad bendrauti galimybė yra. |
– Matome televizijos laidas apie Amerikoje vykstančius donorų artimųjų ir žmonių, kurių gyvybę išgelbėjo transplantacija, susitikimus. Bet kodėl tai nevyksta Lietuvoje? Juk tai labai akivaizdus donorystės įrodymas, jaudinantis ir sukrečiantis, – tokius klausimus dažnai žmonės užduoda Nacionalinio transplantacijos biuro darbuotojams.
Reikėtų suprasti, kad transplantacija – ne įprasta operacija, kai pacientui implantuojamas protezas ar atliekama kita chirurginė procedūra. Transplantacijos metu į recipiento kūną persodinamas kito žmogaus organas, kuris dažnu atveju sugrąžina sunkiam ligoniui gyvenimą.
Pasak Nacionalinio transplantacijos biuro laikinosios vadovės Audronės Būziuvienės, kiekvienoje šalyje galioja teisės aktai, kurių privaloma paisyti.
– Lietuvoje šitokie susitikimai neįmanomi, nes Žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas numato, kad donorystės ir transplantacijos procesas vyksta vadovaujantis savanoriškumo, neatlygintinumo, anonimiškumo, konfidencialumo principais, – sako A.Būziuvienė. – Donoro asmens duomenys negali būti atskleisti recipientui ar jo artimiesiems, o recipiento asmens duomenys – donoro artimiesiems.
Todėl kai po donorystės ir transplantacijos proceso donorų artimiesiems Nacionalinis transplantacijos biuras siunčia laiškus, kuriuose išreiškia padėką savo ir recipientų vardu, joje apie recipientą pateikiama tik abstrakti informacija, tokia kaip „Jūsų Vyro inkstus Santaros klinikų gydytojai transplantavo dviem vyrams. Kepenis Kauno klinikų gydytojai transplantavo moteriai“. Nei recipiento amžius, nei kiti duomenys nenurodomi.
Kita vertus, reikėtų kelti klausimą, ar mūsų visuomenė jau subrendusi tokiems susitikimams. Juk tokių susitikimų metu gali būti ir skaudaus nusivylimo, jei paaiškėtų, kad, pavyzdžiui, žuvusio vaiko širdis plaka ne tokio asmens, kaip įsivaizdavo donoro tėvai, kūne. Gal artimieji norėjo matyti ne tos lyties ar ne tokio amžiaus recipientą. Deja, neatmestinas ir finansinio atlygio reikalavimas arba noras „giminiuotis“ su recipientu, nešiojančiu dalelę artimojo. Taigi galėtų iškilti ne tik etinių, moralinių, bet ir teisinių, finansinių problemų.
Bet donorų artimieji ir recipientai turi galimybę bendrauti laiškais. Tiesa, toks bendravimas įmanomas tik tarpininkaujant Nacionalinio transplantacijos biuro specialistams. Laikantis anonimiškumo ir konfidencialumo principų, šiuose laiškuose negali būti teikiama jokia asmeninė informacija (adresai, telefonai, asmens tapatybė).
Nuasmenintą laišką reikia įdėti į voką ir išsiųsti Nacionaliniam transplantacijos biurui. Be laiško, į voką reikia įdėti tik Nacionalinio transplantacijos biuro darbuotojams skirtą informaciją, pagal kurią jie identifikuoja asmens tapatybę. Jei kreipiasi recipientas, reikia nurodyti savo vardą, pavardę, gimimo datą, kada, kokiame transplantacijos centre bei kokio organo transplantacija atlikta. Jei kreipiasi donoro artimieji, reikia nurodyti jo vardą, pavardę ir mirties laiką, taip pat adresą, kuriuo laukiama atsakymo.
Nuoširdžių, atvirų pokalbių metu recipientai prisipažįsta nuolat prisimenantys savo donorus. Tačiau tik retas iš recipientų yra pasinaudojęs galimybe raštu išreikšti padėką donoro artimiesiems. Kai kurie recipientai tvirtina apie tokią galimybę nežinoję, tačiau dažniausiai laiško neparašo todėl, kad... nesiryžta.
„Nėra tokių žodžių, išreiškiančių dėkingumą, kurį jaučiu savo donorui ir jo artimiesiems“, – tokią pagrindinę priežastį nurodo daugelis pašnekovų.
Tiesa, ne vienas recipientas pasakojo mėginęs rašyti laišką, bet taip jo ir neišsiuntęs, nes visos mintys, kuriomis norėjo išreikšti dėkingumą, atrodė banalios ir nenuoširdžios.
Nacionalinio transplantacijos biuro darbuotojai per metus sulaukia vos keleto laiškų. Recipientai laiškuose papasakoja, kaip jautėsi iki transplantacijos ir kaip gyvenimas pasikeitė, sulaukus donoro, dėkoja donoro artimiesiems už sunkią akimirką priimtą kilnų sprendimą. Neretame laiške užsimenama, kad už mirusį donorą recipientas dažnai meldžiasi, aukoja mišioms, donoro garbei pasodina medelį ir pan.
Laiškų parašo ir mirusio donoro artimieji, bet itin retai. Jiems rūpi sužinoti, kaip recipiento gyvenimas pasikeitė po transplantacijos, kaip jis jaučiasi gyvendamas su persodintu jų artimojo organu. Laiškuose nuskamba mintis, kad nors brangaus artimojo nebėra, gera žinoti, jog jo dalelė pratęsė kito žmogaus gyvenimą.
Visuomenė keičiasi. Tad galbūt vertėtų padiskutuoti, ar etiška ir morališka leisti bendrauti donoro artimiesiems ir recipientui. Visuomenės nuomonė leistų inicijuoti teisės aktų pakeitimus.
Parengta pagal Nacionalinio transplantacijos biuro inf.
Publikuota: 2018-10-02 11:28:12
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika
* Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|