„Santaka“ / Antrasis mitingas ir pirmoji Vasario 16-oji Vilkaviškyje (IV dalis) / Valstybė buvo, yra ir bus

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Valstybė buvo, yra ir bus

Dalinkitės:  


1989 m. lapkričio 11-oji. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Vilkaviškio rajono taryba, vadovaujama Jono Mačio (sėdi trečias iš kairės). Kartu su vilkaviškiečiais – ir tuometinis TSRS Aukščiausiosios tarybos deputatas, LPS Seimo tarybos narys Juozas Olekas (sėdi ketvirtas iš dešinės).

Romo EIDUKEVIČIAUS nuotr.


Antrasis mitingas ir pirmoji Vasario 16-oji Vilkaviškyje (IV dalis)


1988-ųjų spalio 16 dieną buvo surengtas ir antrasis Sąjūdžio mitingas. Iniciatyvinėje Sąjūdžio grupėje buvo nuspręsta, jog mitingą teks vesti man. Dar niekada neteko kalbėti prieš tokią gausią minią žmonių.



Išrinkta taryba

Audringais plojimais mitingo dalyviai palydėjo emocingas Artūro Simanavičiaus ir Algimanto Zeikaus kalbas. Į sceną kopė eiliniai vilkaviškiečiai, liejosi emocijos ir nuoskaudos, kai kurios – itin smulkmeniškos. Aštriai buvo kritikuotas komunistų partijos komiteto sekretorius Justinas Tėvelis, jis kaltintas ir už tai, kad išrūpino uošvei televizorių.

Pagarsinau visus mitingo dalyvių atsiųstus paklausimus. Raštelių jūroje vienas klausimas buvo skirtas ir mitingo vedėjui, t. y. man. Esą, esu kaip ir Juozas Urbonas (buvęs Vilkaviškio rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas), skleidžiau ateizmą ir neturiu teisės dalyvauti Sąjūdžio veikloje. A. Simanavičiaus tuomet paklausiau, ar reikėtų atsakyti į laiškelį. Jis atsakė: „Elkis, kaip išmanai“. Nusprendžiau kreiptis į minią ir paskaitęs laiškelį paklausiau, ar galiu būti Sąjūdžio gretose. Minia audringai atsakė: „Taip“.

Po mitingo vis dėlto susimąsčiau: aš juk buvau partijos narys, o gal iš tiesų Sąjūdyje turi likti žmonės be praeities dėmių? Šiomis mintimis pasidalijau su kunigu A. Pasilausku. Jis patarė likti nuošalyje. Renkant Sąjūdžio rajono koordinacinę tarybą savo kandidatūrą atsiėmiau.


Slaptu balsavimu į tarybą buvo išrinkti Artūras Simanavičius, Saulius Vabalas, Vidmantas Mickevičius, Algimantas Bielskis, Valentinas Piečiukaitis, Juozas Jurkynas, Vytautas Grinius, Kostas Janulaitis, Kazimieras Baršauskas, Pijus Kilikevičius, Raimondas Dapševičius, Algimantas Zeikus, Dalytė Šileikienė, Romas Eidukevičius, Stasys Dambrava ir Arvydas Žardinskas.



Vasario 16-osios uždrausti nesugebėjo

Tapęs Sąjūdžio rėmėju, kaip iniciatyvinės grupės narys padėjau pasirengti Tautinės vėliavos iškėlimui Vilkaviškyje lapkričio 7 dieną. Pilnutėlėje aikštėje kalbėjo Algimantas Zeikus, Artūras Simanavičius, Ričardas Liansbergis, Klemensas Kazlauskas. Aikštėje buvo atidengtas paminklinis akmuo, skelbiantis, kad šioje vietoje bus pastatytas paminklas dr. J. Basanavičiui. Paminklo statybai buvo renkamos aukos, kurios buvo laikomos mokytojos Stasės Dambravienės vardu atidarytoje sąskaitoje.

Artėjo 1989 m. vasario 16-oji. Dar tik prieš metus valdžios nurodymu visose įstaigose, mokyklose buvo įvestas privalomas budėjimas. Po rajoną važinėjo specialūs ekipažai, kurie turėjo sukliudyti tariamus antisovietinius ekscesus.

Nors oficialioji partinė valdžia kritikavo Sąjūdį, bet švęsti Vasario 16-osios uždrausti nesugebėjo, nes masės buvo jau įsisiūbavusios, per Lietuvą ritosi „dainuojančios revoliucijos“ banga. Daug lėmė ir Sąjūdžio pirmojo suvažiavimo nutarimai bei įtaka.




Panašios alegorijos

Pamenu, vasario 15-ąją, pamokų metu, į mane kreipėsi A. Simanavičius ir paprašė skubiai parašyti įžanginį straipsnį apie Vasario 16-ąją į jo redaguotą biuletenį „Sąjūdžio balsas“. Vienu prisėdimu per pusvalandį parašiau straipsnį, kurio mintys, beje, aktualumo nepraradę ir šiandien.

Vėliau, po dešimties metų, skaitydamas Vinco Žemaičio, miškininko iš Žaliosios, atsiminimus, radau jo parašytas eilutes apie pirmąjį Vasario 16-osios minėjimą Vilkaviškyje 1919 metais. Jis tada rašė: „Pirmiausia pakviečiau aiškios tarsenos ir stipraus balso vyrą perskaityti Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Po to trumpai paaiškinau perskaityto akto reikšmę Lietuvai. Lietuvą palyginau su pasakos karalaite, kurią nuožmus iš rytų kaimynas rusas buvo 120 metų užmigdęs ir paguldęs į geležinį karstą. Dabar jau kitas kaimynas iš Vakarų taikosi ją nužudyti.“
Masės buvo jau įsisiūbavusios, per Lietuvą ritosi „dainuojančios revoliucijos“ banga.


Panašią alegoriją savo rašinyje panaudojau ir aš: „Ir kaip skaudėjo Tau širdį, kai Tavo vaikai užmiršo bočių papročius ir laužė liežuvį lenkiškai ir rusiškai, kai Šiaurės slibinas ir Vakarų ryklys 18-ame ir 20-ame amžiais dalijosi Tavo kūną.“




Šventinis minėjimas

Pirmasis Vasario 16-osios minėjimas vyko pilnutėliuose Vilkaviškio kultūros namuose (dabartinėje parapijos salėje). Minėjimo rengėjas mokytojas Algimantas Zeikus mane pristatė kaip „Žinijos“ draugijos lektorių. Turėjau kalbėti apie Vasario 16-osios aktą ir Nepriklausomybės paskelbimą. Tame susirinkime buvome trys kalbėtojai. Kunigas Sigitas Tamkevičius kalbėjo apie sovietmetį, miškininkas Vaidotas Antanaitis – apie dabartį ir Sąjūdžio tikslus, o aš – apie 1918 metų įvykius.

A. Zeikus su mokiniais parengė meninę programą, po jos žodį suteikė man. Išėjau į scenos vidurį rankose laikydamas Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“. Išdžiūvo burna ir mano kalbėjimas nebuvo man pačiam įspūdingas. Na, ir žinios apie Vasario 16-ąją tuomet buvo tik iš A. Šapokos istorijos.

Minint Vasario 16-ąją per vieną dieną teko kalbėti Gižuose, Paežeriuose, Lauckaimyje. Kai kur mano pranešimus palydėdavo merginų ansamblio atliekama „Tautiška giesmė“.

Rudeniop Sąjūdyje įvyko skilimas, buvo puolama viena iš Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės lyderių Kazimira Prunskienė, keliami plakatai prieš Algirdą Mykolą Brazauską.

1990 metais nuo Sąjūdžio veiklos nutolau. Į politiką socialdemokratų gretose vėl grįžau 2000-aisiais. Šiuo metu esu LSDP ir Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos narys.





Antanas ŽILINSKAS



(Pabaiga)




Projektą „Valstybė buvo, yra ir bus“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas



Galerija: Sąjūdis




Publikuota: 2018-10-01 16:18:01

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai