|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Jaunimas
Trenerė Neringa Jankauskienė bei keturvalakiečiai Martynas Markevičius ir Emilija Grigaitytė Vengrijoje įgyvendino iš anksto išsikeltus tikslus.Autoriaus nuotr.
Vengrijoje vykusiame Europos saugaus eismo konkurse lietuviai tarp 23 komandų užėmė aukštą 10 vietą. Mūsiškiai, prieš keliaudami į varžybas buvo nusistatę tikslą patekti į dešimtuką, tad, paskelbus galutines vietas, vaikų džiaugsmui nebuvo ribų. Be Emilijos ir Martyno Lietuvai jaunųjų dviratininkų konkurse taip pat atstovavo šakietis Eligijus Mozūraitis bei Donata Stasytytė iš Šilalės. Juos treniravo marijampolietis Benius Jankevičius ir mūsų rajono Keturvalakių mokyklos-daugiafunkcio centro mokytoja Neringa Jankauskienė. „Atranka į rinktinę vyko keliais etapais. Dalyvavome varžybose Latvijoje, Sasnavoje, Šakiuose, vėliau aštuonis, mūsų nuomone, geriausius kandidatus pakvietėme į specialią stovyklą. Martynas į komandą pateko be konkurencijos, jis iš karto atrodė šiek tiek pranašesnis už kitus kandidatus. Martynas ir Vengrijoje iš visų lietuvaičių geriausiai atliko praktines užduotis. Tarp merginų konkurencija buvo kiek didesnė. Emilija į rinktinę pateko nukonkuravusi taip pat keturvalakietę Austėją Branišauskaitę. Vengrijoje Emilija iš mūsiškių geriausiai atliko teorines užduotis“, – pasakojo vaikų trenerė N. Jankauskienė. Patys jaunieji keturvalakiečiai tvirtino, kad įspūdžių patirtų Vengrijoje jie nepamirš niekada. Nuo rugsėjo šeštą klasę pradėjusiems lankyti vaikams labiausiai įstrigo tai, kad jie turėjo galimybę atstovauti savo šaliai. „Tikrai ne iš pat pradžių supratau, ką reiškia patekti į Lietuvos rinktinę. Tik likus kelioms savaitėms iki išvykos į Vengriją pradėjau jausti atsakomybę, ėmiau suvokti, kad kovosiu ne tik už save, savo šeimą, miestą, bet ir šalį“, – sakė E. Grigaitytė. Tiek ji, tiek Martynas teigė, kad varžybų pradžioje visus kaustė nedidelė įtampa, drebėjo ir kojos, ir rankos. Vaikai iki tol nebuvo dalyvavę tokio lygio ir masiškumo konkursuose. Vis dėlto baimė gana greitai dingo ir toliau viskas ėjosi visai neblogai. Mūsiškiai, kaip ir jų varžovai, konkurse turėjo įveikti 9 teorines ir praktines užduotis. Pasak trenerės, tam reikėjo ne tik gero fizinio, bet ir psichologinio pasirengimo. „Visą vasarą ruošėmės šiam konkursui. Išmokome bendradarbiauti, kovoti ne tik už save, bet ir už komandą, padėti vieni kitiems, padrąsinti, kai to reikia“, – kalbėjo Martynas. Jis juokavo, kad dėl itin dažnų treniruočių, per kurias su dviračiu tekdavo įveikti daugybę užduočių, dabar laisvalaikiu ant šios transporto priemonės jis beveik nelipa. Mūsiškiai, kaip ir jų varžovai, konkurse turėjo įveikti 9 teorines ir praktines užduotis. Pasak trenerės, tam reikėjo ne tik gero fizinio, bet ir psichologinio pasirengimo. Vengrijoje Martynui įsiminė konkurso rengėjų suorganizuota pažintinė kelionė į seną, kažkuo mūsų Rumšiškes primenantį, miestelį, į kurį visi vyko senu traukiniu. Emilijai patiko tai, kad iš oro uosto į viešbutį mūsiškiai keliavo šarvuotu policijos automobiliu, kuriuo paprastai vežami riaušių dalyviai. Be to, vaikų atmintyje įstrigo ir tai, kad vos atvykę į viešbutį jie gavo gausybę dovanų, o aplinkiniai juos fotografavo kaip tikras žvaigždes. Dovanų iš Vengrijos kraštiečiai parsivežė ir daugiau. Kadangi visos šalys keitėsi suvenyrais, tad jų gausa vos tilpo mūsiškių lagaminuose. Be to, namo jie parkeliavo ir su konkurso dalyvių diplomais bei medaliais. Europos saugaus eismo konkurse lietuviai susirado ir draugų. Labiausiai susibendravo su Slovėnijos komanda. Nors pasiruošimas varžyboms ir buvo sunkus, tačiau visa tai atsipirko su kaupu. Intensyvios treniruotės kartais tiek išsunkdavo vaikus, kad šie vienu metu jau buvo pradėję ieškoti galimybių jų nelankyti. „Treniravomės maždaug nuo praeitų metų lapkričio. Ypač buvo sunku pavasarį, kai mano draugai galėdavo žaisti lauke, o aš turėdavau važiuoti į treniruotes. Trenerei teko iš naujo mus motyvuoti. Dabar labai džiaugiuosi, kad jai tai pavyko“, – šypsojosi Emilija. Iš čempionato Vengrijoje abu keturvalakiečiai grįžo ne tik kupini įspūdžių, bet ir pasiryžę dar sunkiau dirbti ir siekti dar geresnių rezultatų. Nors į kitais metais Šveicarijoje vyksiantį Europos čempionatą jie vykti jau negalės (pagal nuostatus, vienas dalyvis gali dalyvauti tik vieną kartą), tačiau ir Lietuvoje varžybų netrūks. O vienose iš jų net bus galima laimėti dviračius. Pasak Martyno, toks ir bus pagrindinis jų tikslas. „Be visų pergalių ir kovų, svarbiausia – nuoširdus palaikymas, kurį jautėme ne tik iš vaikų šeimų, artimųjų, bet ypač iš mokyklos direktorės Violetos Šaukščiuvienės, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjos Almos Finagėjevienės. Buvome labai gražiai išlydėti į varžybas bei sutikti grįžę iš jų. Pamačiau, kaip svarbu tikėti savo vaikais ir tuo, ką jie daro, palaikyti juos. Dalis tėvų tik per išlydėtuves į čempionatą suprato, kad visa tai, kas vyksta, – rimta. Tik tuomet jie pamatė, kokia atsakomybė slegia jų atžalų pečius. Vaikams tėvų palaikymas – svarbiau už viską“, – kalbėjo N. Jankauskienė. Keturvalakių mokyklos-daugiafunkcio centro direktorė V. Šaukščiuvienė didžiavosi savo įstaigos ugdytiniais, tačiau apgailestavo, kad Emilija nuo šių metų mokslus kremta jau Marijampolėje. „Tokie pasiekimai – geriausias įrodymas, kad ne tik miesto, bet ir kaimo mokyklose vaikai gali būti pastebėti. Viskas priklauso nuo jų pačių norų ir mokytojų iniciatyvų. Mokykloje turime daug aktyvių pedagogų. Labai džiaugiuosi Neringos atsidavimu, jos gebėjimu vaikus vesti paskui save. Ne vadovas turi pasakyti, ką reikia daryti ar kur dalyvauti. Rezultatų galime tikėtis tik tada, kai paties mokytojo akys dega, kai jis nori kažką daryti pats“, – kalbėjo V. Šaukščiuvienė. Publikuota: 2018-09-28 10:38:48 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|