Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

---

Svečių knyga

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Valstybė buvo, yra ir bus

---

Pirmąjį Sąjūdžio mitingą Vilkaviškyje vedė Artūras Simanavičius.

Romo EIDUKEVIČIAUS nuotr.

1988-ųjų rugpjūčio 27 dieną Vilkaviškio miesto stadione įvyko pirmasis Sąjūdžio mitingas. Neaprėpiama žmonių jūra vilnijo priešais tribūnas. Žmonės stovėjo ir pirmą kartą po penkiasdešimties metų tvirtai rankose spaudė trispalves. Tribūnose švietė užrašas „Čia mūsų žemė – Lietuva!“

Nuo atmintinų dienų prabėgo 30 metų. Jau užaugo Nepriklausomos Lietuvos jaunoji karta. Tų dienų įvykiai virto istorija. Ką žino jaunoji karta apie dienas, įvardytas „dainuojančia revoliucija“, Sąjūdžiu?

Likimui lėmus teko būti tų istorinių įvykių ne tik stebėtoju, bet ir dalyviu. Šis pasakojimas – tik bandymas pažvelgti į tų dienų įvykius, nepriskiriant sau jokių nuopelnų prisiminti mūsų antrosios respublikos atgimimo ištakas.



Pirmasis laisvės gurkšnis

1988-ųjų birželio 3 d. Lietuvos mokslų akademijoje įvykęs Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įkūrimas nebuvo išviešintas žiniasklaidoje. Per Lietuvą su trispalvėmis ant dviračių keliavo žygeiviai, ekologinių žygių pradininkai. Vilniuje kažkas vyko, bet Vilkaviškyje buvo tylu.

Liepos pradžioje apsilankiau sostinėje ir patekau į mitingą prie M. Mažvydo bibliotekos. Plazdėjo trispalvės. Kalbėtojai kėlė ekologines problemas: uždaryti Visagino atominės elektrinės trečiąjį bloką, saugoti Baltijos jūrą ir kt. Kažkokie vaikinai (gal saugumiečiai) į mitingą su tautinėmis vėliavomis einančius žmones ragino jas nuleisti ir suvynioti.

Susitikau su kurso bičiuliu istoriku Albinu Visockiu. Jis dėstytojavo tuometiniame Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Kalbėjome apie Lietuvos istorijos „baltąsias dėmes“, iš jo plačiau sužinojau apie valstybėje kylančią atgimimo bangą.



Išliko prisiminimai

Jau mokyklos suole iš savo kaimynų pasakojimų turėjau gana platų Lietuvos istorijos vaizdą. Sibiro tremtinio K. Žilinsko, Lietuvos patriotų J. Skystimo, Lietuvos kariuomenės puskarininkio J. Balandos ir kareivio J. Kairio pasakojimai buvo tikrosios Lietuvos istorijos pamokos. Vilniaus universitete rinkausi Lietuvos istorijos studijas.

Tais tolimais 1966 metais universitete buvo įkurta Lietuvos istorijos katedra. Specializavausi pas etnografę profesorę P. Dundulienę. Mums tuomet dar dėstė smetoninių laikų dėstytojai: dr. Br. Dundulis, dr. P. Kulikauskas, prof. J. Jurginis, prof. J. Žiugžda. Pirmomis studijų dienomis dėstytojas P. Dosčioras pakvietė užpildyti anketą ir klausė, kurie istorijos įvykiai labiausiai domina. Įrašiau: 1918–1920 m. ir 1940–1941 m. Lietuvos istorijos įvykiai.

Prof. J. Jurginio paskaitos žavėjo. Jos skyrėsi nuo kitų, rusofilų, dėstytojų paskaitų, kuriose buvo falsifikuojama Lietuvos istorija.

Diplominiam darbui pas prof. P. Dundulienę pasirinkau temą „Lietuvių liaudies pavasario šventės“ (Velykų papročiai). Gavau leidimą dirbti spec. fonduose. M. Mažvydo bibliotekoje perverčiau prieškario laikų spaudą, istorikų darbus. Tuomet perskaičiau ir pasakojimus apie savanorių kovas, Vasario 16-osios minėjimus.

Su prof. P. Dunduliene ekspedicijose apkeliavau Dzūkiją, Aukštaitiją. Įstrigo atmintyje Perlojos istorijos tyrinėjimai.

Profesorė paragino rinkti medžiagą apie Perlojos 1918-ųjų metų respubliką. Teko apklausti gyvus tų įvykių dalyvius. Pirmą kartą sutikau ir tikrą pokario partizaną Juozą Kaminską. Jo tėvas žuvo 1923 m. kovose su lenkais. Mano pašnekovas išdrįso smalsiam studentui parodyti sučaižytą nugarą: „Žiūrėk, studente, čia ženklai iš Lukiškių kalėjimo. Miške dar yra trys sutepti automatai, kai ateis laikas, išsikasime“.

Gimęs Lietuvos persitvarkymo sąjūdis pabudino jaunystėje išgyventas tikros Lietuvos istorijos patirtis. Gal todėl tais 1988–1989 metais su paskaitomis buvau kviečiamas į įvairius kaimelius, rašiau į tuometinę „Pergalę“, „Gimtąjį kraštą“.



Pažintis su sąjūdiečiais

Grįžęs iš Vilniaus drįsau svajoti apie Sąjūdžio grupės įkūrimą Vilkaviškyje. Kartą gatvėje sutikau radijo žurnalistę Birutę Pavlovienę. Ji užkalbino sakydama: „Pats domiesi Lietuvos istorija, gal prisijungtum prie kuriamos Sąjūdžio grupės?“.

Rinkomės ankštame jos darbo kambarėlyje, berods, tuometinės „Rajkoopsąjungos“ pastate. Atvyko Gižų K. Baršausko vidurinės mokyklos direktorius Algirdas Bagušinskas, gydytojas Vidmantas Mickevičius, mokytojai iš V. Vitkausko vidurinės mokyklos Artūras Simanavičius, Leonas Čeplevičius, Valentinas Piečiukaitis ir kiti.

Sąjūdžio pradininkai rinkdavosi V. Vitkausko vidurinėje mokykloje, kuriai tuo metu vadovavau. Mokykloje įvyko ir pirmasis platesnis viso rajono Sąjūdžio besikuriančių grupių susirinkimas. Grupėje dalyvavo mokytoja Stasė Dambravienė, mokytojai Algimantas Zeikus, A. Simanavičius, Saulius Vabalas, mokytojai iš Kybartų Genia ir Juozas Jurkynai, bartninkietis P. Dadurkevičius. Vilkaviškio viešosios bibliotekos direktorė Asta Velioniškienė pasiūlė pirmiesiems sąjūdiečiams rinktis bibliotekos patalpose.

Grupės lyderiais tapo Kostas Janulaitis ir Artūras Simanavičius. Netrukus A. Simanavičius su A. Zeikumi parengė pirmąjį laikraštėlį „Sąjūdžio žinios“. Pirmuosius numerius Kybartuose rengė ir mokytojai Jurkynai. Tuomet nesiaiškinome, kas buvo tie pirmieji Sąjūdžio drąsuoliai. Žurnalistė Valė Čeplevičiūtė praėjus 30 metų prisimins: „Manau, kad idėją burtis į Sąjūdį Vilkaviškyje iš Vilniaus parsivežė mano tėvelis mokytojas Leonas Čeplevičius. Jam ir jo bičiuliui mokytojui Kostui Janulaičiui, manau, ir kilo idėja kurti Sąjūdžio grupę“.

Grupė ypač suaktyvėjo, prasiplėtė į jos veiklą įsijungus energingam jaunam bekompromisiam mokytojui A. Simanavičiui, literatui ir oratoriui A. Zeikui, gydytojui V. Mickevičiui ir mokytojui tremtiniui V. Piečiukaičiui. Jie ir sudarė pirmojo Sąjūdžio branduolį.





Antanas ŽILINSKAS



(Bus daugiau)

---

Projektą „Valstybė buvo, yra ir bus“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Galerija: Sąjūdis

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---