|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Kraštiečiai
|
|
|
Iš Vilkaviškio rajono kilęs Sigitas Sakalauskas autobuso vairuotoju tikisi dirbti dar ne vienus metus.
UAB „Kautra“ nuotr.
Andrius GRYGELAITIS
Praėjusi savaitė iš Vilkaviškio rajono kilusiam, o šiuo metu Kaune gyvenančiam Sigitui Sakalauskui buvo išties išskirtinė. Vyriškis ne tik atšventė 76-ąjį gimtadienį, bet ir paminėjo 50 metų vienoje darbovietėje sukaktį. Jis vairuoja UAB „Kautra“ autobusus.
Svajojo visi berniukai
S. Sakalauskas gimė Pūstapėdžiuose, tačiau pats gyvenimo šiame kaime neprisimena. Čia jo tėvai turėjo nemažą sodybą bei maždaug 16 ha žemės. Deja, per Antrąjį pasaulinį karą Sakalauskų namai buvo susprogdinti ir jiems teko keisti gyvenamąją vietą. Šeima persikėlė į Sigito mamos gimtinę Bardauskų kaime. Būtent čia ir prabėgo nemaža dalis S. Sakalausko gyvenimo.
„Dar vaikystėje susidomėjau technika. Tuo metu beveik visi berniukai svajojo užaugę tapti vairuotojais, o aš nebuvau išimtis. Įsigyti nuosavą automobilį tais laikais buvo beveik neįmanoma, todėl dauguma jaunuolių mokydavosi vairuotojų kursuose ir vėliau eidavo dirbti pagal įgytą profesiją. Apskritai, tada mums, vaikams, technika atrodė tarsi stebuklas. Prisimenu, bėgiodavome paskui važiuojančius sunkvežimius, vydavomės juos ir visi svajojome vieną dieną patys juos valdyti“, – su šypsena apie vaikystę pasakojo Sigitas.
Savo svajonę jis įgyvendino 1963 m. Tuomet gavęs vairuotojo pažymėjimą vyras įsidarbino Vilkaviškio autotransporto įmonėje, kurioje išdirbo penkerius metus.
Į gimtinę beveik neužsuka
1968 m. vilkaviškietis persikėlė į Kauną. Kaip pats pripažino, į laikinąją sostinę jį vedė noras vairuoti geresnį autobusą. Čia vyras įsidarbino autobusų įmonėje, vežiojančioje keleivius Kauno mieste, vėliau gavusioje UAB „Kautra“ pavadinimą. Šiemet per pačią Žolinę S. Sakalauskas paminėjo 50 metų darbo šioje įmonėje sukaktį. Jis tapo pirmuoju ir kol kas vieninteliu tiek metų šitoje darbovietėje išdirbusiu asmeniu.
„Esu sėslus žmogus. Buvo galimybių pereiti į dispečerio pareigas, bet labai mėgstu keliones, tad nusprendžiau likti vairuotoju“, – sakė pašnekovas.
Pastaruosius 10 metų Sigitas darbuojasi vežiodamas keleivius Kauno rajone. Prieš tai keturis dešimtmečius jis vairavo tarpmiestinio susisiekimo autobusus. Būtent tuomet vyras gana dažnai grįždavo ir į gimtąjį Vilkaviškio rajoną. Pastaruoju metu S. Sakalauskas čia yra itin retas svečias. Kaip pats sakė, Suvalkijoje niekas jo nelaukia, o ir sąsajų su gimtine beveik nelikę jokių.
„Esu kilęs iš šešių vaikų šeimos. Visi broliai ir seserys išsibarstę po kitus Lietuvos miestus, nė vienas jau nebegyvena Vilkaviškio rajone. Žinau tik, kad ant tėvų sodybos pamatų Pūstapėdžiuose kažkas kitas pasistatė savo namus ir ten dabar gyvena. Anksčiau dažnai tekdavo pabendrauti su į Kauną iš Vilkaviškio atvykstančiais vairuotojais, bet iš tų, kuriuos pažinojau, beveik niekas jau nedirba. Dar pernai buvau sutikęs ilgametį vairuotoją vilkaviškietį Juozą Jankauską, bet kiek žinau, jau ir jis išėjo į pensiją“, – pasakojo S. Sakalauskas. Prieš įsidarbindamas Kaune penkerius metus Sigitas Sakalauskas dirbo Vilkaviškio autotransporto įmonėje.
Vaduodavo porininkus
Šiuo metu Sigitas per pamainą nuvažiuoja apie 200 km, tačiau seniau jo maršrutai būdavo daug ilgesni. Neretai jie driekdavosi iki Estijos miestų Talino ar Tartu, Lenkijoje – iki Varšuvos, Gdansko, Baltarusijoje pasiekdavo Brestą. Nors paprastai į ilgas keliones autobusų vairuotojai leidžiasi poromis, kad galėtų vienas kitam leisti atsipūsti, Sigitas dažniausiai vienas pats be pertraukų prie vairo išsėdėdavo 13–14 valandų.
„Būdavo, vakare Kaune įlipu į autobusą ir ryte jau išlipu Taline. Visą gyvenimą mylėjau savo darbą, tad neretai leisdavau porininkams išsimiegoti, o pats juos pavaduodavau prie vairo. Vis tiek miegoti šalia, kai kitas vairuoja, nelabai galiu“, – juokėsi pašnekovas.
S. Sakalauskas pasakojo, kad per keliones netrūkdavo įvairių kuriozų. Vyriškis prisiminė, kaip kartą Naujųjų metų išvakarėse važiavo į Taliną. Estijos sostinės priemiestyje išleidę paskutinius keleivius jiedu su porininku ėmė ieškoti autobusų stoties. Iki tol šiame mieste nė vienas iš vairuotojų nebuvo lankęsis. Jau gerokai po vidurnakčio sustabdytas praeivis paaiškino, kaip surasti stotį, tačiau pagal jo pasakojimą autobuso vairuotojams pasiekti kelionės tikslo taip ir nepavyko. Galiausiai po poros valandų blaškymosi Taline stotį pavyko rasti. Pasirodo, ji buvo beveik toje pat vietoje, kur lietuviai prašė praeivio pagalbos. Šis greičiausiai norėjo papokštauti ir atvykėliams tyčia parodė klaidingą kelią.
Kelionėse sekėsi
Dirbdamas tarpmiestinių autobusų vairuotoju S. Sakalauskas namuose nakvodavo retai. Naktimis jam dažniausiai tekdavo arba vairuoti, arba miegoti kituose miestuose. Dabar vyriškis gailisi tik vieno – beveik nepastebėjo, kaip užaugo dvi dukros.
Sigitą kelionėse dažniausiai lydėdavo sėkmė ir jo vairuojami autobusai beveik niekada negesdavo. Nors anksčiau bagažinėje jis visada vežiodavosi atsarginių detalių, tačiau šių paprastai neprireikdavo. Dabar viskas daug paprasčiau ir, jei kas kelyje atsitiktų, sukti galvos dėl sugedusios transporto priemonės tikrai nereikėtų – nedelsiant būtų iškviesta techninė pagalba.
Per daugiau nei pusę amžiaus S. Sakalauskas nėra turėjęs nė vieno įskaitinio eismo įvykio – pasitaikė tik smulkių bakstelėjimų ir užkliuvimų.
„Tikiuosi, kad ir neturėsiu. Noro dirbti dar yra pakankamai. Tiems, kam per 70 metų, sveikatą tikrina kasmet, tad kol savijauta nesiskundžiu, norėčiau ir toliau dirbti tai, kas patinka“, – šypsojosi ilgametis autobuso vairuotojas.
Praėjusi savaitė iš Vilkaviškio rajono kilusiam, o šiuo metu Kaune gyvenančiam Sigitui Sakalauskui buvo išties išskirtinė. Vyriškis ne tik atšventė 76-ąjį gimtadienį, bet ir paminėjo 50 metų vienoje darbovietėje sukaktį. Jis vairuoja UAB „Kautra“ autobusus. |
S. Sakalauskas gimė Pūstapėdžiuose, tačiau pats gyvenimo šiame kaime neprisimena. Čia jo tėvai turėjo nemažą sodybą bei maždaug 16 ha žemės. Deja, per Antrąjį pasaulinį karą Sakalauskų namai buvo susprogdinti ir jiems teko keisti gyvenamąją vietą. Šeima persikėlė į Sigito mamos gimtinę Bardauskų kaime. Būtent čia ir prabėgo nemaža dalis S. Sakalausko gyvenimo.
„Dar vaikystėje susidomėjau technika. Tuo metu beveik visi berniukai svajojo užaugę tapti vairuotojais, o aš nebuvau išimtis. Įsigyti nuosavą automobilį tais laikais buvo beveik neįmanoma, todėl dauguma jaunuolių mokydavosi vairuotojų kursuose ir vėliau eidavo dirbti pagal įgytą profesiją. Apskritai, tada mums, vaikams, technika atrodė tarsi stebuklas. Prisimenu, bėgiodavome paskui važiuojančius sunkvežimius, vydavomės juos ir visi svajojome vieną dieną patys juos valdyti“, – su šypsena apie vaikystę pasakojo Sigitas.
Savo svajonę jis įgyvendino 1963 m. Tuomet gavęs vairuotojo pažymėjimą vyras įsidarbino Vilkaviškio autotransporto įmonėje, kurioje išdirbo penkerius metus.
1968 m. vilkaviškietis persikėlė į Kauną. Kaip pats pripažino, į laikinąją sostinę jį vedė noras vairuoti geresnį autobusą. Čia vyras įsidarbino autobusų įmonėje, vežiojančioje keleivius Kauno mieste, vėliau gavusioje UAB „Kautra“ pavadinimą. Šiemet per pačią Žolinę S. Sakalauskas paminėjo 50 metų darbo šioje įmonėje sukaktį. Jis tapo pirmuoju ir kol kas vieninteliu tiek metų šitoje darbovietėje išdirbusiu asmeniu.
„Esu sėslus žmogus. Buvo galimybių pereiti į dispečerio pareigas, bet labai mėgstu keliones, tad nusprendžiau likti vairuotoju“, – sakė pašnekovas.
Pastaruosius 10 metų Sigitas darbuojasi vežiodamas keleivius Kauno rajone. Prieš tai keturis dešimtmečius jis vairavo tarpmiestinio susisiekimo autobusus. Būtent tuomet vyras gana dažnai grįždavo ir į gimtąjį Vilkaviškio rajoną. Pastaruoju metu S. Sakalauskas čia yra itin retas svečias. Kaip pats sakė, Suvalkijoje niekas jo nelaukia, o ir sąsajų su gimtine beveik nelikę jokių.
„Esu kilęs iš šešių vaikų šeimos. Visi broliai ir seserys išsibarstę po kitus Lietuvos miestus, nė vienas jau nebegyvena Vilkaviškio rajone. Žinau tik, kad ant tėvų sodybos pamatų Pūstapėdžiuose kažkas kitas pasistatė savo namus ir ten dabar gyvena. Anksčiau dažnai tekdavo pabendrauti su į Kauną iš Vilkaviškio atvykstančiais vairuotojais, bet iš tų, kuriuos pažinojau, beveik niekas jau nedirba. Dar pernai buvau sutikęs ilgametį vairuotoją vilkaviškietį Juozą Jankauską, bet kiek žinau, jau ir jis išėjo į pensiją“, – pasakojo S. Sakalauskas.
Prieš įsidarbindamas Kaune penkerius metus Sigitas Sakalauskas dirbo Vilkaviškio autotransporto įmonėje.
Šiuo metu Sigitas per pamainą nuvažiuoja apie 200 km, tačiau seniau jo maršrutai būdavo daug ilgesni. Neretai jie driekdavosi iki Estijos miestų Talino ar Tartu, Lenkijoje – iki Varšuvos, Gdansko, Baltarusijoje pasiekdavo Brestą. Nors paprastai į ilgas keliones autobusų vairuotojai leidžiasi poromis, kad galėtų vienas kitam leisti atsipūsti, Sigitas dažniausiai vienas pats be pertraukų prie vairo išsėdėdavo 13–14 valandų.
„Būdavo, vakare Kaune įlipu į autobusą ir ryte jau išlipu Taline. Visą gyvenimą mylėjau savo darbą, tad neretai leisdavau porininkams išsimiegoti, o pats juos pavaduodavau prie vairo. Vis tiek miegoti šalia, kai kitas vairuoja, nelabai galiu“, – juokėsi pašnekovas.
S. Sakalauskas pasakojo, kad per keliones netrūkdavo įvairių kuriozų. Vyriškis prisiminė, kaip kartą Naujųjų metų išvakarėse važiavo į Taliną. Estijos sostinės priemiestyje išleidę paskutinius keleivius jiedu su porininku ėmė ieškoti autobusų stoties. Iki tol šiame mieste nė vienas iš vairuotojų nebuvo lankęsis. Jau gerokai po vidurnakčio sustabdytas praeivis paaiškino, kaip surasti stotį, tačiau pagal jo pasakojimą autobuso vairuotojams pasiekti kelionės tikslo taip ir nepavyko. Galiausiai po poros valandų blaškymosi Taline stotį pavyko rasti. Pasirodo, ji buvo beveik toje pat vietoje, kur lietuviai prašė praeivio pagalbos. Šis greičiausiai norėjo papokštauti ir atvykėliams tyčia parodė klaidingą kelią.
Dirbdamas tarpmiestinių autobusų vairuotoju S. Sakalauskas namuose nakvodavo retai. Naktimis jam dažniausiai tekdavo arba vairuoti, arba miegoti kituose miestuose. Dabar vyriškis gailisi tik vieno – beveik nepastebėjo, kaip užaugo dvi dukros.
Sigitą kelionėse dažniausiai lydėdavo sėkmė ir jo vairuojami autobusai beveik niekada negesdavo. Nors anksčiau bagažinėje jis visada vežiodavosi atsarginių detalių, tačiau šių paprastai neprireikdavo. Dabar viskas daug paprasčiau ir, jei kas kelyje atsitiktų, sukti galvos dėl sugedusios transporto priemonės tikrai nereikėtų – nedelsiant būtų iškviesta techninė pagalba.
Per daugiau nei pusę amžiaus S. Sakalauskas nėra turėjęs nė vieno įskaitinio eismo įvykio – pasitaikė tik smulkių bakstelėjimų ir užkliuvimų.
„Tikiuosi, kad ir neturėsiu. Noro dirbti dar yra pakankamai. Tiems, kam per 70 metų, sveikatą tikrina kasmet, tad kol savijauta nesiskundžiu, norėčiau ir toliau dirbti tai, kas patinka“, – šypsojosi ilgametis autobuso vairuotojas.
Publikuota: 2018-08-24 11:35:44
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|