„Santaka“ / Adrenalinas – iš vėjo ir vandens

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2018-08-16 16:46

Dalinkitės:  


Petras Žilionis sako, kad vandens sportas suteikia energijos ir dovanoja laisvės pojūtį.

Autorės nuotr.


Adrenalinas – iš vėjo ir vandens

Eglė MIČIULIENĖ


Kai pakyla smarkesnis vėjas, virš Paežerių ežero bangų ima plazdėti ne tik burlenčių, jachtų burės, bet ir spalvingi jėgos aitvarai. Vienas iš šio sporto entuziastų vilkaviškietis Petras Žilionis stengiasi išnaudoti kiekvieną tam palankią dieną.



Vienuolika metų

Teigiama, kad jėgos aitvarai yra sparčiausiai pasaulyje plintantis ekstremalus vandens ir vėjo sportas. Ir gana jaunas – atsirado jis vos prieš tris dešimtmečius.

Vilkaviškietis Petras Žilionis jėgos aitvarais vėją kinko jau 11 metų. Prieš tiek laiko mūsų krašte šį ekstremalų sportą dar mažai kas žinojo.

– Aš susidomėjau tada, kai mūsų ežere pamačiau marijampolietį Vytautą Ulinską. Pats tada laksčiau su burlente, o jis – su kaitu, ir dar šoko 3–4 metrus į viršų. Dabar jau ir aš apie 5 metrus iššoku, tik ne visada labai gražiai nusileisti pavyksta, – juokėsi P. Žilionis.

Po kurio laiko vyras susitiko du jaunus vilkaviškiečius, Joną ir Antaną Kriščiūnus, kurie jį pakvietė važiuoti į Monciškes, į jėgos aitvarų varžybas.

Pamatęs, kaip šauniai jaunimas aitvaruoja, Petras tą pačią dieną nusipirko pirmąjį savo jėgos aitvarą, lentą, kurią dabar švelniai suvalkietiškai vadina lentuke, ir ėmė mokytis šio sporto.


Netrukus P. Žilionis su bendraminčiu vilkaviškiečiu Vidu Broku jau keliavo į Tarifą, vėjų sostine vadinamą Ispanijos miestelį, kur pradėjo čiuožti su vandens aitvarais. Vėliau įgūdžius tobulino ir Graikijoje, Rodo saloje.

– Ten sukyla vėjas ir, kaip rašoma lankstinuke, bangos peršoka per sąsmauką, Egėjo jūra pabučiuoja Viduržemio jūrą... Ten yra ir ką pamatyti, ir kur paburiuoti. Tai – tikra buriuotojų Meka, sąlygos jiems idealios, – pasakojo vilkaviškietis.



Smagiausia – šuoliai

Esant palankioms sąlygoms, tinkamam vėjui, P. Žilionis spalvingą jėgos aitvaro lanką taip pat išskleidžia Paežerių ežere, kur renkasi kiti vėjo „gaudytojai“ su jėgos aitvarais, su burlentėmis.

– Mūsų, vilkaviškiečių, šiuo pomėgiu užsikrėtę nedaug – tik V. Brokas ir Linas Dubickas. Bet atvažiuoja vyrų iš Marijampolės, Šakių. Iš viso į Paežerius su jėgos aitvarais susirenka iki dešimties žmonių, – pasakojo P. Žilionis.

Smagiausia, anot Petro, šiame sporte yra galimybė vėjo nešamam iššokti į viršų.

– Vienas marijampolietis, kuris atvažiuoja į Paežerius kaituoti, iššoka beveik 10 metrų į viršų – tai užfiksuoja prietaisas. Žinoma, šokdamas parašiutu, jei jį tuoj pat išskleidi, iš pusantro kilometro leidiesi kokias tris minutes, o su kaitu skrendi tik keletą sekundžių, bet jausmas – vis tiek labai geras. Tokie šuoliai virš vandens – visas įdomumas, bet norint juos ištobulinti reikia daugiau laiko praktikuotis, o aš jo vis pritrūkstu, – neslėpė ekstremalių pojūčių mėgėjas.




Prisiminė visus poterius

Lietuvoje P. Žilionis su bendraminčiu V. Broku važiuoja į jau minėtas Monciškes šalia Šventosios arba į Dreverną, Svencelę.

Jėgos aitvarų mėgėjams labai svarbu, kad vėjas būtų ne tik stiprus, bet ir tolygus, o toks būna tik jūroje arba mariose.

Tuo tarpu medžiais apaugusiame ežere vėjas būna sūkuriuotas, gūsiuotas, tad valdyti aitvarą sunkiau.

Tačiau jūroje tyko kiti pavojai, o plaukti ten rekomenduojama tik tada, kai vėjas pučia į krantą, o ne atvirkščiai – kad būtum užtikrintas, jog galėsi sugrįžti į sausumą.

Vilkaviškietis pamena vieną atvejį, kuris galėjo baigtis liūdnai Baltijoje buriavusiems jaunuoliams.

– Tai atsitiko gegužės pabaigoje, kai jūra buvo labai šalta. Stiprus vėjas per pusantros valandos mane su aitvaru nunešė gal kilometrą, tad pasiėmęs burę ir lentukę ėjau pakrante atgal. Grįždamas sutikau jaunuolį, laukusį jūroje kaitavusių trijų draugų. Tie vaikinai parsirado jau beveik temstant. Pasirodo, vienas iš jų pametė savo lentukę, bet gal buvo per mažai įgudęs, kad pučiant tokiam stipriam vėjui sugebėtų grįžti ją pasiimti. Tada pagalbon priplaukė kitas vaikinas, paėmė lentą ir prisiartinęs bandė paduoti draugui. Ir susipynė jų virvės! Abu aitvarai sukrito į vandenį. O vanduo juk ledinis, raumenis traukia, nuo šalčio net speciali apranga neapsaugo. Vyrukai bandė plaukti į krantą, bet atrodė, kad jis ne artėja, o tolsta, nes bangos traukė atgal. Vienas pasakojo prisiminęs visus močiutės išmokytus poterius... Laimei, situaciją pamatęs trečiasis vaikinas pats nušoko nuo lentos į šaltą vandenį ir už kažko užkabinęs šiaip taip sugebėjo draugus partempti, nes jo vienintelio aitvaras buvo likęs ore, – pasakojo P. Žilionis.




Taisyklės sugalvotos ne veltui

Kadangi jėgos aitvarų sportas – ekstremalus ir pavojingas, net ir patyrusiems jo mėgėjams visuomet ne pro šalį laikytis taisyklių.

Pernai vasarą stipraus vėjo gūsis Paežerių ežere vos nepražudė vieno marijampoliečio. Jis sugalvojo plaukti ne nuo pylimo, kur paprastai renkasi visi vandens aitvarų sporto propaguotojai, o kitapus ežero, kur yra valčių nuleidimo vieta. Vyras į ežerą susiruošė per stiprų vėją, bet nepaisė rekomendacijų segėti šalmą ir įsitikinti, kad pavėjui nebūtų jokių kliūčių mažiausiai 60–100 metrų atstumu.

Dar jam nespėjus įlipti į vandenį, aitvarą pagavo stiprus gūsis, žmogų ėmė vilkti, šis kildamas trenkėsi galva į lauko pavėsinės siją ir persivertęs užkrito ant stogo. Gerai, kad aitvaras atsirėmė į medžio šakas ir subliuško. Nesėkmę patyręs marijampolietis pateko į medikų rankas.

Pats P. Žilionis taip pat yra pajutęs, ką reiškia stiprus vėjas.

– Vieną kartą čiuoždamas sustojau visai ties krantu. Vėjas buvo nurimęs, tai nutariau truputį paeiti pakrante. Bet vos žingsnį žengiau, gūsis mane griebė – tik žybt į viršų, paskridau porą metrų ir vėl žemyn. Lentukė išsinėrė, į pakrantės akmenis čerkšt, aš ant šono keberiokšt, galva į krantą pokšt... Bet buvau su šalmu, su liemene, tai viskas baigėsi laimingai. O kažkada, kai tik pradėjau mokytis kaituoti, esu perlėkęs per pylimą ir įlėkiau į durpinyčią. Išlindau visas purvinas kaip velnias, bet sveikas gyvas, – smagiai pasakojo P. Žilionis.

Tiek metų ekstremaliu sportu užsiimantis vyras tvirtina visuomet užsimaunantis šalmą, liemenę ir net tinkamą avalynę, kad nesusibadytų kojų, jei vėjo nuneštam tektų grįžti nežinia kokia pakrante.



Kur nepasiekia telefonai

Jaunatviškas ir vietoje nenustygstantis P. Žilionis visuomet mėgo aktyvų ir ekstremalų laisvalaikį.

Vyras neslepia nuo pat jaunystės lakstęs su „Jawa“, vėliau daug metų plaukiojęs burlente, čiuožęs tiek vandens, tiek kalnų slidėmis, snieglente, ant kurios pirmąkart atsistojo būdamas 55-erių. Petro „kolekcijoje“ – ir 96 šuoliai parašiutu, ir 42 kilometrų bėgimo maratonas.

Kodėl žmogui ramiai ir saugiai „nesisėdi“ vietoje?

– Kaip mes sakome – kad niežti... Aną dieną beveik keturias valandas išbuvau vandeny. Tada pasitaiso nuotaika, įgauni energijos, sukyla adrenalinas. Pavyzdžiui, kaituodamas žinai, kad viskas priklauso tik nuo tavęs paties – niekas neatbėgs, nepadės, turi išsilaikyti pats. Išeini ant vandens – ir joks telefonas ten nepasiekia, visi reikalai toli, vėjas taip gerai galvą prapučia. Ir kūnas išsijudina nepalyginti daugiau nei dirbant ar užsiimant kita sporto rūšimi. Tai suteikia daug energijos, bet kad tai suprastumėte, reikia pabandyti, – juokėsi P. Žilionis.






Galerija: Jėgos aitvarai




Publikuota: 2018-08-16 16:46:52

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai