Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimo būdas

---

Saulius Matusevičius apie plaktukų įvairovę ir paskirtį galėtų pasakoti ilgiausias istorijas.

Autorės nuotr.

„Norėjau įrodyti, kad kaime žmonės gyvena, ir jie net tik geria ar rūpinasi vien buitimi, kaip kartais mėgstama pabrėžti. Kaimo žmonės taip pat turi pomėgių ir gražių idėjų“, – šypsojosi Saulius Matusevičius, nedideliame Vilkaviškio rajono Keturvalakių seniūnijos Degučių kaime įkūręs plaktukų muziejų

Daugybė paskirčių

Išgirdę žodį „plaktukas“ paprastai įsivaizduojame įrankį, kuriuo kalamos vinys. Kokia siaura mūsų vaizduotė!

Staliaus, batsiuvio, geležinkeliečio, kalvio, skulptoriaus, juvelyro, mechaniko, masažuotojo, teisėjo, gydytojo plaktukai... Plaktukai, skirti grioveliams akmeninėse girnose iškalti, riešutams traiškyti, ledui, šokoladui skaldyti, vyno buteliui atidaryti, avarinio išėjimo langui išmušti – visokių visokiausių paskirčių įrankiai kabo ant Degučiuose įkurto plaktukų muziejaus sienų. Nuo kelis šimtus metų skaičiuojančio įrankio iki šiandienos pramonininkų sukurtų žaislų, puodelių ir net plaktuko formos auskarų ar kitų papuošalų.

Visi jie ne tik skirtingų paskirčių, bet ir formų, daugiausiai įsigyti sendaikčių turguose, interneto aukcionuose, atvežti iš Anglijos, Amerikos, Ukrainos, Rusijos, Prancūzijos, Graikijos, Vokietijos, Japonijos ir kt. Iš toliausiai, iš Australijos, į Degučius atkeliavo japoniškas plaktukas, skirtas prieskoniams (jie supilti įrankio „galvoje“) į maistą įmušti.

Plaktukų istorijos

Degučių kaimo gyventojo Sauliaus Matusevičiaus akys spindi, kai jis pasakoja apie savo surinktą kolekciją. Atvėręs plaktukų rankenomis papuoštas muziejaus duris, jis rodo ant sienos tvarkingai sukabintus eksponatus ir gali papasakoti kiekvieno iš jų istoriją.

– Šitas man labai įdomus – tai japonų budistų vienuolių plaktukas gongui mušti. Pirkau jį interneto aukcione ir labai džiaugiausi, kad aukcioną laimėjau. O štai šitą užpraeitą šeštadienį pirkau Vilkaviškio turguje: smetoniškas lietuviškas plaktukas, pagamintas 1931 metais. Beje, retas kuris įrankis būna pažymėtas data. Čia – senas amerikietiškas stogdengių plaktukas, naudotas švino lakštams apie kaminą apkalti. O štai šitas plaktukas, naudotas arkliams kaustyti, pagamintas 19-ame amžiuje, labai brangus ir tikrai retas, – pasakojo vyras.

Akivaizdu, kad muziejaus įkūrėjas nesusipykęs su humoro jausmu. Prie įėjimo į muziejų kabo medinė kuoka su užrašu: „Ne plaktukas, bet užduoti galima!“...



Atsirado kaimyno dėka

Istorija apie plaktukų kolekcijos ištakas skamba gana linksmai.

Prieš keletą metų S. Matusevičius savo kieme nutarė statyti pavėsinę. Gegnes sukelti padėjo kaimynas, irgi Saulius, puikiai išmanantis statybų reikalus.

– Palipo jis kopėčiomis, laiko vinį ir liepia man paduoti plaktuką. Pačiupau iš uošvio traktoriaus didžiulį plaktuką ir tiesiu jam, o tas kad susiraukė! Sako, ką tu čia man atnešei, kas čia per plaktukas, aš su juo nagus nusimušiu! Ir neėmė to įrankio net į rankas – iš principo. Teko eiti ir atnešti plaktuką iš paties Sauliaus namų, kad jis galėtų vinį įkalti. Kitą dieną kaimynas mane nusivežė į Kalvarijos turgų ir parodė, kokį plaktuką reikia pirkti. Štai šitas staliaus įrankis, pagamintas Rusijoje, ir yra pats pirmas mano muziejaus eksponatas, – rodė S. Matusevičius.

Tą dieną vyras sakė tikrai neplanavęs pulti pirkti plaktukų ir įkurti muziejų. Bet... abu Sauliai iš Degučių savaitgaliais vis dažniau nuvažiuodavo iki Kalvarijos, o po akimis kaip tyčia pasipainiodavę vis įdomesni plaktukai. S. Matusevičius neatsilaikęs juos ir nusipirkdavo.

– Žiūriu, jau aštuoni, jau dvidešimt, kol kluone susikaupė... 142 plaktukai. Nebebuvo kur jų kabinti, tad ėmiau svarstyti, ar viską sudėti į dėžę, ar statyti kokį pastatėlį plaktukams laikyti. Nusprendžiau, kad Dievas atsiuntė tokią dovaną, ir nutariau rinktis antrą variantą. Vėl pasikviečiau kaimyną su tuo pačiu plaktuku – ir pastatėme mano kolekcijai visą pastatą, – dėstė Saulius.

Daugiau nei 500 eksponatų

Kažkada per klaidą kaimynui „ne tokį“ įrankį atnešęs S. Matusevičius dabar jau pats skirtingais tikslais naudoja skirtingus plaktukus.

– Bet kartais juokais šūkteliu kaimynui: „Sauliau, paskolink plaktuką!..“ Tas tiktai ranka numoja ir nueina, – linksmai pasakojo pašnekovas.

Dabar vyro kolekcijoje – jau per 500 plaktukų. Tiek pat šių įrankių buvo sukaupęs ir vienas uteniškis, tik jis savo kolekciją padovanojo Ignalinos savivaldybei, o šios pastangomis atidarytas pirmasis Lietuvoje plaktukų muziejus.

Tuo tarpu S. Matusevičius savo muziejų įkūrė pats, savo lėšomis – nuo pačių eksponatų, pastato, iki tvarkingai laminuotų aprašų prie kiekvieno plaktuko. Saulius pasakojo apgalvojęs kiekvieną detalę – net lempas ekspozicijai apšviesti rinko ilgiausiai, kol pagaliau rado specialiai šiam reikalui skirtus šviestuvus. S. Matusevičius pripažįsta, kad jam, jokių ypatingų pareigų neinančiam žmogui, tai kainavo nemažą dalį šeimos biudžeto, dėl to labai džiaugiasi geranorišku žmonos požiūriu į šitą pomėgį.



Plaktukai – kaip... žmona

Matant tokį entuziazmą, galvoje iškart pradeda kirbėti mintis – ar nėra kur nors stalčiuje kokio neįprasto plaktuko, kurį būtų galima padovanoti šiam šauniam žmogui ir jo muziejui? Šeimininkas šypsosi: jis su dideliu malonumu priimtų padovanotą plaktuką ir rastų jam vietos ant vienos kol kas dar tuščios sienos. Tačiau Saulius labai laukia ir pačių lankytojų, kuriems mielai aprodytų ir papasakotų apie savo kolekciją: tam juk ir buvo sukurtas muziejus, kad žmonės jį pamatytų.

– Įdėjau čia visą savo širdį. Dabar sakau, kad tie plaktukai – kaip žmona. Pirmiausia susipažįsti, paskui draugauji, o galiausiai susituoki. Taip ir aš dabar su tais plaktukais jau „apsiženijęs“, ir kelio atgal nebėra, – šmaikštavo muziejaus įkūrėjas.

S. Matusevičius sakė norintis parodyti ir papasakoti lankytojams, kiek daug įvairių profesijų žmonių naudojasi tokiu įrankiu. Tie, kas norėtų aplankyti Penkinių gatvėje esantį plaktukų muziejų, turėtų paskambinti S. Matusevičiui tel. 8 682 24 128.

– Aš pats kažkada galvojau, kad yra vienintelis plaktukas vinims kalti. Tačiau pasaulyje yra tūkstančiai plaktukų rūšių. Aš jų surinkau tik nedidelė dalelę, bet tikiuosi, kad kolekcija ir jos eksponatų istorijos žmonėms bus įdomios, – kalbėjo muziejaus įkūrėjas.

Galerija: Plaktukai

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---