|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Smulkus ūkis parduoda ekologiškai užaugintas daržoves: bulves (‚Anna‘ ‚Alouette‘, ‚Vineta‘, ‚Corinna‘), morkas, burokėlius. Tel. 0 617 39 115.Galioja iki: 2024-09-19 11:34:45
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Kraštiečiai
|
|
|
Tomas Riklius jau daugiau nei šešerius metus gyvena Vilniuje, tačiau nepamiršta ir savo gimtojo miesto, į kurį sugrįžta gana dažnai.
Autorės nuotr.
Vilkaviškietis Tomas Riklius – visai „šviežias“ klasikinės filologijos magistras. Baigiamąjį darbą jis apgynė tik praeitą savaitę. Tačiau savo akademinių pasiekimų magistro diplomu vaikinas apriboti neketina. Jo planuose – daktaro disertacija.
Išsiskyrė akademiniu mąstymu
Savo nepaprastu domėjimusi pasauliu ir ypač šviesiu požiūriu į gyvenimą Tomas išsiskyrė dar besimokydamas mokykloje. Prieš šešetą metų gabus moksleivis buvo pastebėtas „Santakos“ laikraščio redakcijos bei nominuotas Metų aktyvistu.
Tiesa, prieš gerą dešimtmetį labiausiai vaikinas „blizgėjo“ savo teisinėmis žiniomis. Besimokydamas tuometėje Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje kartu su TNT komanda Tomas skynė laurus respublikiniame teisinių žinių konkurse „Temidė“. Puikiai pasirodė konkurse „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ ir dalyvavo dešimtųjų klasių mokinių finale. 2009 m. jis nominuotas Marijampolės moksleivių kūrybos centro konkurse „Auksinis rudenėlis“, į kurį buvo sukviesti kuriantys apskrities moksleiviai. Tuomet vaikinas apdovanotas už miuziklą „Čikaga“.
Dar po metų Tomas tapo respublikinės Antikos olimpiados nugalėtoju, kiek vėliau puikiai pasirodė filologų konkurse, kuriam parengė du brandžius darbus. Daug diskusijų sukėlė jo įdomi eseistinė apysaka „Iblis“: norėdami suprasti jos mintį vertintojai turėjo keliskart įsiskaityti. Vaikinas konkursui pasiūlė ir kalbos darbą – lyginamąją analizę apie 1952, 1972, 1992 metų Vilkaviškio rajono naujagimių vardus, jų kilmę, vartojimą. Vertintojų sprendimu abu Tomo Rikliaus darbai buvo išsiųsti respublikinio konkurso vertinimo komisijai.
Būdamas gimnazistas T. Riklius jau skaitė pranešimus. Konferencijoje „Kvietimas keisti pasaulį“ nagrinėjamos temos turinį jis taikliai išreiškė vienu perfrazuotu lotynišku posakiu: „Jeigu mes gyvensime harmoningoje aplinkoje, galbūt gerovę jausime ir savyje.“ Kad grožio ir harmonijos samprata jam nesvetima, vaikinas įrodė surengdamas madų šou.
Studijos atvėrė duris į pasaulį
Dabar Tomas jau daugiau nei šešerius metus gyvena Vilniuje, tačiau nepamiršta ir savo gimtojo miesto, sugrįžta čia vesti paties parengtų protmūšių, kitokių renginių. Taip jis sako atiduodantis duoklę kraštui, kuris jį išauklėjo ir išleido į pasaulį.
Nors į Vilkaviškį Tomas grįžta gana dažnai, bet čia gyventi bent jau kol kas nesiruošia. Jis įsitraukęs į akademinį gyvenimą sostinėje, kur šiuo metu dirba Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto komunikacijos koordinatoriumi.
Vaikinas sako, kad studijos jam atvėrė akis ir visą pasaulį, nes leido keliauti ir pažinti studijuojamus objektus iš arti. Paskutinė jo išvyka rengiant magistrinį darbą – į Boloniją (Italija).
Klasika persmelkė visą esybę į Vilkaviškį Tomas grįžta gana dažnai, bet čia gyventi bent jau kol kas nesiruošia. Jis įsitraukęs į akademinį gyvenimą sostinėje, kur šiuo metu dirba Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto komunikacijos koordinatoriumi.
Kai per pokalbį sėdint prie fontano Jono Basanavičiaus aikštėje Tomo paklausiau, kodėl jis taip trykšta didžiule meile klasikinei filologijai ir kaip jis apibūdintų klasiką, šis atsakė:
– Šiek tiek pamišęs, užsispyręs ir ne visada nuspėjamas – toks yra kiekvienas klasikas. Nes klasika yra klasika – ne kiekvienas gali skirti ketverius metus studijoms to, ko nebėra ir kas taip „nepraktiška“. Klasika įsismelkė į visą esybę jau per pirmąją paskaitą, kai atsiverčiau vadovėlių puslapius ir pamačiau tas nepažįstamas graikiškas raides. Klasika – tarsi invazinė smegenų chirurgija, pašalinanti iš galvos tai, kas netikra, ir užpildanti likusį tuščią plotą žiniomis, atradimais bei spalvomis. Taip ir man gyvenime atsirado daugiau atspalvių.
Nesvarbu, kad manęs klausdavo, ar studijuodamas nuolat skaitau Tolstojų, Dostojevskį ir kitus literatūros klasikus, nesvarbu, kad dar ir dabar klausdami, ką veiksiu po studijų, žmonės patys prideda ir atsakymą: „Dėstysi lotynų kalbą?“. Juk nebūtinai. Dar studijuodamas dirbau turinio vadovu ir grafikos dizaineriu, sėkmingai įsidarbinau didžiausioje Lietuvoje viešųjų ryšių įmonėje. Dirbau su bene didžiausiais Lietuvos ir užsienio prekių ženklais, rūpinausi jų komunikacija ir kampanijomis spaudoje, buvau turinio vadovu daug žadančiame startuolyje.
Esu taip įkvėptas studijų metų, kurso draugų ir dėstytojų, kad dar ir dabar vartoju posakį: „Romėniška, labai romėniška.“ Kas gali būti geriau, nei apsisprendimas studijuoti tai, kas kitiems atrodo beprasmiškai nereikšminga? Klasika išmoko niekuomet nenuleisti rankų ir ieškoti gilesnės prasmės.
Nori dalytis savo žiniomis
Nepaisant didelės meilės savo studijuojamam dalykui, Tomą, kaip ir visus studentus, buvo užklupusi krizė, kai mintyse kirbėjo klausimas: „Ką aš čia veikiu?“. Mat rašydamas baigiamąjį bakalauro darbą, jis turėjo daug kitos veiklos. Tad vos pabaigęs jį vaikinas nusprendė pailsėti nuo mokslų, tačiau jau rudenį suprato, kad trūksta studijų. Tada nusprendė toliau mokytis magistrantūroje ir dar kartą pasirinko klasikinę filologiją, nes suvokė, kad ten dar yra labai daug neatrastų dalykų ir kad vėliau pats norėtų dėstyti universitete.
– Universiteto dvasia man labai artima, todėl jaučiu pareigą ją puoselėti toliau, o savo žiniomis vėliau su kuo nors dalytis. Turiu grąžinti tai, ką man davė ši mokymo įstaiga. Dėl to noriu studijuoti doktorantūroje ir dėstyti kitiems, – sakė Tomas.
Be to, kad dirba komunikacijos koordinatoriumi VU Filologijos fakultete, Tomas yra Klasikų asociacijos įvaizdžio ir renginių kuratorius. Vilkaviškietis nepamiršta ir dainavimo: per matematikų ir informatikų dienas trejus metus jis turėjo vaidmenį MIDI roko operoje.
Klasikinės filologijos studijos Tomui atvėrė ir kalbų lobynus. Jis gali susikalbėti lotynų, graikų, olandų, prancūzų, vokiečių, anglų, šiek tiek – italų kalbomis. Skaitydamas supranta ispanų ir portugalų kalbas. Ar tik ne troškimas išmokti kalbų Tomą ir atvedė į klasikinę filologiją?
– Visada žmonės renkasi studijas vedami kažkokių paskatų. Yra žmonių, kurie stojo į filologiją todėl, kad jiems vidurinėje mokykloje labai patiko mokytis kalbų. Aš labiau koncentravausi į kultūros pažinimą, istorinius aspektus. Po studijų visai kitaip pradėjau suprasti meną, kitaip matyti pastatus, miestus, apskritai visą aplinką. Būdamas Bolonijoje, viešėdamas kultūros lobyne Romoje, prisilietęs prie tos vietos, kur kalbėjo Markas Tulijus Ciceronas, kur buvo sudegintas Julijus Cezaris ir rinkosi visi romėnų senatoriai bei poetai, buvau tiesiog sužavėtas. Italijoje supratau, kodėl pasirinkau klasiko kelią: būtent dėl viso to grožio ir istorinės tąsos. Kiek dar daug dalykų mes nematome, nežinome, nes esame akli. Studijuodamas toliau ir stengsiuosi atskleisti tuos nuostabius dalykus. Ir tam negailėsiu savo laiko, – tvirtino vilkaviškietis.
Vilkaviškietis Tomas Riklius – visai „šviežias“ klasikinės filologijos magistras. Baigiamąjį darbą jis apgynė tik praeitą savaitę. Tačiau savo akademinių pasiekimų magistro diplomu vaikinas apriboti neketina. Jo planuose – daktaro disertacija. |
Savo nepaprastu domėjimusi pasauliu ir ypač šviesiu požiūriu į gyvenimą Tomas išsiskyrė dar besimokydamas mokykloje. Prieš šešetą metų gabus moksleivis buvo pastebėtas „Santakos“ laikraščio redakcijos bei nominuotas Metų aktyvistu.
Tiesa, prieš gerą dešimtmetį labiausiai vaikinas „blizgėjo“ savo teisinėmis žiniomis. Besimokydamas tuometėje Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje kartu su TNT komanda Tomas skynė laurus respublikiniame teisinių žinių konkurse „Temidė“. Puikiai pasirodė konkurse „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ ir dalyvavo dešimtųjų klasių mokinių finale. 2009 m. jis nominuotas Marijampolės moksleivių kūrybos centro konkurse „Auksinis rudenėlis“, į kurį buvo sukviesti kuriantys apskrities moksleiviai. Tuomet vaikinas apdovanotas už miuziklą „Čikaga“.
Dar po metų Tomas tapo respublikinės Antikos olimpiados nugalėtoju, kiek vėliau puikiai pasirodė filologų konkurse, kuriam parengė du brandžius darbus. Daug diskusijų sukėlė jo įdomi eseistinė apysaka „Iblis“: norėdami suprasti jos mintį vertintojai turėjo keliskart įsiskaityti. Vaikinas konkursui pasiūlė ir kalbos darbą – lyginamąją analizę apie 1952, 1972, 1992 metų Vilkaviškio rajono naujagimių vardus, jų kilmę, vartojimą. Vertintojų sprendimu abu Tomo Rikliaus darbai buvo išsiųsti respublikinio konkurso vertinimo komisijai.
Būdamas gimnazistas T. Riklius jau skaitė pranešimus. Konferencijoje „Kvietimas keisti pasaulį“ nagrinėjamos temos turinį jis taikliai išreiškė vienu perfrazuotu lotynišku posakiu: „Jeigu mes gyvensime harmoningoje aplinkoje, galbūt gerovę jausime ir savyje.“ Kad grožio ir harmonijos samprata jam nesvetima, vaikinas įrodė surengdamas madų šou.
Dabar Tomas jau daugiau nei šešerius metus gyvena Vilniuje, tačiau nepamiršta ir savo gimtojo miesto, sugrįžta čia vesti paties parengtų protmūšių, kitokių renginių. Taip jis sako atiduodantis duoklę kraštui, kuris jį išauklėjo ir išleido į pasaulį.
Nors į Vilkaviškį Tomas grįžta gana dažnai, bet čia gyventi bent jau kol kas nesiruošia. Jis įsitraukęs į akademinį gyvenimą sostinėje, kur šiuo metu dirba Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto komunikacijos koordinatoriumi.
Vaikinas sako, kad studijos jam atvėrė akis ir visą pasaulį, nes leido keliauti ir pažinti studijuojamus objektus iš arti. Paskutinė jo išvyka rengiant magistrinį darbą – į Boloniją (Italija).
į Vilkaviškį Tomas grįžta gana dažnai, bet čia gyventi bent jau kol kas nesiruošia. Jis įsitraukęs į akademinį gyvenimą sostinėje, kur šiuo metu dirba Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto komunikacijos koordinatoriumi.
Kai per pokalbį sėdint prie fontano Jono Basanavičiaus aikštėje Tomo paklausiau, kodėl jis taip trykšta didžiule meile klasikinei filologijai ir kaip jis apibūdintų klasiką, šis atsakė:
– Šiek tiek pamišęs, užsispyręs ir ne visada nuspėjamas – toks yra kiekvienas klasikas. Nes klasika yra klasika – ne kiekvienas gali skirti ketverius metus studijoms to, ko nebėra ir kas taip „nepraktiška“. Klasika įsismelkė į visą esybę jau per pirmąją paskaitą, kai atsiverčiau vadovėlių puslapius ir pamačiau tas nepažįstamas graikiškas raides. Klasika – tarsi invazinė smegenų chirurgija, pašalinanti iš galvos tai, kas netikra, ir užpildanti likusį tuščią plotą žiniomis, atradimais bei spalvomis. Taip ir man gyvenime atsirado daugiau atspalvių.
Nesvarbu, kad manęs klausdavo, ar studijuodamas nuolat skaitau Tolstojų, Dostojevskį ir kitus literatūros klasikus, nesvarbu, kad dar ir dabar klausdami, ką veiksiu po studijų, žmonės patys prideda ir atsakymą: „Dėstysi lotynų kalbą?“. Juk nebūtinai. Dar studijuodamas dirbau turinio vadovu ir grafikos dizaineriu, sėkmingai įsidarbinau didžiausioje Lietuvoje viešųjų ryšių įmonėje. Dirbau su bene didžiausiais Lietuvos ir užsienio prekių ženklais, rūpinausi jų komunikacija ir kampanijomis spaudoje, buvau turinio vadovu daug žadančiame startuolyje.
Esu taip įkvėptas studijų metų, kurso draugų ir dėstytojų, kad dar ir dabar vartoju posakį: „Romėniška, labai romėniška.“ Kas gali būti geriau, nei apsisprendimas studijuoti tai, kas kitiems atrodo beprasmiškai nereikšminga? Klasika išmoko niekuomet nenuleisti rankų ir ieškoti gilesnės prasmės.
Nepaisant didelės meilės savo studijuojamam dalykui, Tomą, kaip ir visus studentus, buvo užklupusi krizė, kai mintyse kirbėjo klausimas: „Ką aš čia veikiu?“. Mat rašydamas baigiamąjį bakalauro darbą, jis turėjo daug kitos veiklos. Tad vos pabaigęs jį vaikinas nusprendė pailsėti nuo mokslų, tačiau jau rudenį suprato, kad trūksta studijų. Tada nusprendė toliau mokytis magistrantūroje ir dar kartą pasirinko klasikinę filologiją, nes suvokė, kad ten dar yra labai daug neatrastų dalykų ir kad vėliau pats norėtų dėstyti universitete.
– Universiteto dvasia man labai artima, todėl jaučiu pareigą ją puoselėti toliau, o savo žiniomis vėliau su kuo nors dalytis. Turiu grąžinti tai, ką man davė ši mokymo įstaiga. Dėl to noriu studijuoti doktorantūroje ir dėstyti kitiems, – sakė Tomas.
Be to, kad dirba komunikacijos koordinatoriumi VU Filologijos fakultete, Tomas yra Klasikų asociacijos įvaizdžio ir renginių kuratorius. Vilkaviškietis nepamiršta ir dainavimo: per matematikų ir informatikų dienas trejus metus jis turėjo vaidmenį MIDI roko operoje.
Klasikinės filologijos studijos Tomui atvėrė ir kalbų lobynus. Jis gali susikalbėti lotynų, graikų, olandų, prancūzų, vokiečių, anglų, šiek tiek – italų kalbomis. Skaitydamas supranta ispanų ir portugalų kalbas. Ar tik ne troškimas išmokti kalbų Tomą ir atvedė į klasikinę filologiją?
– Visada žmonės renkasi studijas vedami kažkokių paskatų. Yra žmonių, kurie stojo į filologiją todėl, kad jiems vidurinėje mokykloje labai patiko mokytis kalbų. Aš labiau koncentravausi į kultūros pažinimą, istorinius aspektus. Po studijų visai kitaip pradėjau suprasti meną, kitaip matyti pastatus, miestus, apskritai visą aplinką. Būdamas Bolonijoje, viešėdamas kultūros lobyne Romoje, prisilietęs prie tos vietos, kur kalbėjo Markas Tulijus Ciceronas, kur buvo sudegintas Julijus Cezaris ir rinkosi visi romėnų senatoriai bei poetai, buvau tiesiog sužavėtas. Italijoje supratau, kodėl pasirinkau klasiko kelią: būtent dėl viso to grožio ir istorinės tąsos. Kiek dar daug dalykų mes nematome, nežinome, nes esame akli. Studijuodamas toliau ir stengsiuosi atskleisti tuos nuostabius dalykus. Ir tam negailėsiu savo laiko, – tvirtino vilkaviškietis.
Galerija: Tomas Riklius
Publikuota: 2018-06-13 11:18:03
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Vilkaviškio autobusų stotis – tvariausias pastatas Pabaltijy * Sostinė nesužavėjo: kybartietis į gimtinę parsivežė ir žmoną
* Augant susirgimų skaičiui žmonės turi patys apsispręsti dėl skiepų
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar taisyklinga sakyti „pamatuota nuomonė“?
„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ teikiama antroji žodžio pamatuoti reikšmė „remti, grįsti“ (pvz., pamatuoti teiginius ), taip pat žodžio pamatuotas reikšmė „pagrįstas“ (pvz., pamatuota išvada ).
Taigi pasakymai nepamatuotai didelės lėšos, pamatuota nuomonė ir panašūs yra visiškai taisyklingi ir vartotini.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar taisyklinga sakyti „pamatuota nuomonė“?„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ teikiama antroji žodžio pamatuoti reikšmė „remti, grįsti“ (pvz., pamatuoti teiginius ), taip pat žodžio pamatuotas reikšmė „pagrįstas“ (pvz., pamatuota išvada ).
Taigi pasakymai nepamatuotai didelės lėšos, pamatuota nuomonė ir panašūs yra visiškai taisyklingi ir vartotini.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|