„Santaka“ / Kai iš medžių byra... pelėdžiukai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2018-06-07 15:58

Dalinkitės:  


Stasiui Petrukaičiui teko ne tik įkurti namus pelėdoms, bet ir sukelti iš inkilo iškritusius jų vaikus.

Kai iš medžių byra... pelėdžiukai

Eglė MIČIULIENĖ


Vasarai artėjant rajono aplinkosaugininkai sulaukė ne vieno skambučio iš gyventojų, kurie lyg obuolius po medžiais rankiojo iškritusius pelėdžiukus. Vieną iš tokių smagių istorijų papasakojo ir Stasys Petrukaitis.



Nekviesti gyventojai

Liaudis yra sugalvojusi gražų posakį: neturėjo bobutė bėdos – nusipirko paršelį. Panašiai būtų galima pajuokauti ir apie gamtą mylintį vilkaviškietį Stasį Petrukaitį ir jo... pelėdas.

O prasidėjo viskas nuo Petrukaičių sodybos statybų gražiame gamtos kampelyje, netoli miško.

Dar neužbaigto namo antrame aukšte, pačioje pastogėje, apsigyveno pelėdos. Statybas baigus, užsandarinus stogą, naktiniai paukščiai išsikėlė. Bet, matyt, vieta jiems labai patiko...

Į sodybą atlikti santechnikos darbų vakarais atvažiuodavo meistras. Greičiausiai jam palikus atviras duris, kažkuriuo metu vidun įlėkė ir pelėda.

– Atvažiuoju po kokios savaitės, atsirakinu duris, girdžiu, brozda kažkas! Sunerimau ne juokais. Kopėčiomis užlipu į viršų, o ten pelėda daužosi į stiklą. Ji, vargšė, jau kurį laiką ten buvo įkalinta, – pasakojo S. Petrukaitis.



Nutarė apskardinti

Aplink savo sodybą Petrukaičiai iškėlę įvairaus dydžio inkilų visokiems paukšteliams. Po pastarojo nutikimo šeimininkas nutarė, jog reikia namo ir pelėdoms. Pasiieškojęs internete rado, kad šiems paukščiams reikėtų kelti net ne vieną, o iš karto du inkilus.


Vilkaviškietis kreipėsi į pažįstamą stalių, šis sumeistravo inkilus pagal visus reikalavimus ir išmatavimus.

– Nusprendžiau – kad jau taip pas mus braunatės, įkursiu jums namus. Didžiuliai išėjo, kaip šuns būda. Vėliau draugai juokėsi, kodėl mano medžiuose šunys gyvena. Bet padariau viską, kaip parašyta: įkėliau vieną inkilą viename medyje, kitą – kitame, nuošaliau nuo sodybos gyvenamųjų pastatų, – kalbėjo vyras.

Tačiau kurį laiką pelėdos sodyboje nesirodė.

Gal po poros metų S. Petrukaitis vėl kažkur perskaitė, kad didžiausias pelėdų priešas yra kiaunės, nes šios gali suėsti kiaušinius ar net paukščiukus. Tad vyras nutarė patobulinti naktinių paukščių būstą. Kaip nurodyta instrukcijose, apjuosė skarda medžio kamieną, kad kiaunės negalėtų prieiti prie inkilo.

Medį apskardinti vyras ėmėsi dar žiemą, nes pelėdos poruojasi labai anksti.

– Per šaltį slidžiomis kopėčiomis kabarojuosi į beržą su metro aukščio skardos lakštu ir pats galvoju: „Stasy, na, ką tu čia veiki, lyg kitų darbų neturėtum“? – juokėsi pašnekovas.

Vis dėlto darbas buvo padarytas sąžiningai: taip, kad ir pelėdoms būtų gerai, ir medis liktų nesužalotas.



„Kamuoliukas“ ant kelio


Vieną gegužės šeštadienį atvažiavęs į sodybą, S. Petrukaitis ant keliuko pastebėjo pūpsant pilką kamuoliuką – šis pasirodė besąs pelėdos jauniklis. Kol sodybos šeimininkas svarstė, ką su paukščiuku daryti, jo žmona Laimutė kiek tolėliau aptiko dar vieną pelėdžiuką.

S. Petrukaitis pirmiausiai paskambino girininkui, iš jo gavo pasiūlymą kreiptis Bendrojo pagalbos centro telefonu 112, o pasukęs ten buvo sujungtas su budinčiu aplinkos apsaugos departamento specialistu. Šis patarė paukščiuko neliesti ir į gamtą nesikišti.

– Bet man vis tiek buvo neramu. Pelėdžiuką įleidome po sietu, kad niekas nenuskriaustų, ir paskambinau aplinkosaugininkui Vitui Bakui. Šis pareiškė, kad aš jau ne pirmas šiemet skambinu dėl tokios „bėdos“ ir patarė, jei tik yra galimybių, paukščiuką tiesiog įkelti į inkilą, – pasakojo Stasys.

Nuėjęs iki apskardinto beržo su inkilu (į kitą inkilą pelėdos taip ir neįsikėlė), S. Petrukaitis pamatė trečią, jau iki pusės išlindusį, pelėdžiuką.

– Išsigandau, kad dar ir tas išpuls. Laiko nėra, reikia žolę pjauti, kitus darbus dirbti, o aš pusę dienos su pelėdų vaikais žaidžiu... – linksmai pasakojo žmogus.

Galiausiai susidėjęs pelėdžiukus į kibirą vyras juos sukėlė į inkilą.


Visa Petrukaičių šeimyna svarstė, kas nutiko, kad jaunikliai atsidūrė ant žemės: ar žuvo jų tėvai, ar paukšteliai buvo išmesti iš lizdo. Bet tą patį vakarą iš sodybos vėliau grįžusi dukra Donata tėčiui pasakojo mačiusi, kaip atskridę tėvai maitino grąžintus ir triukšmą keliančius vaikus.



Namo neštis negalima

Vilkaviškio aplinkos apsaugos agentūros vedėjas Vitas Bakas patvirtino, kad šiemet gyventojai bent keturis kartus teiravosi, ką daryti su ant žemės rastais pelėdų jaunikliais.

Panašiais atvejais gamtininkai dažniausiai pataria į gamtą nesikišti. Pelėdžiukai krinta iš lizdų tuomet, kai pradeda pažinti pasaulį. Teigiama, kad tokio amžiaus pelėdų jaunikliai skraidyti dar nemoka, tačiau neblogai laipioja medžių kamienais bei šakomis, tad į namus gali sugrįžti ir patys.

– Vis dėlto ne visada geriausia išeitis apsisukus nueiti ir palikti paukštelį ant žemės. Reikėtų įsitikinti, ar jam tikrai negresia pavojus, ar jo nenuneš katė, šuo arba koks plėšrus žvėrelis. O šiuo atveju paukščiukas į inkilą nebūtų patekęs dėl tos pačios priežasties, kaip ir kiaunė – aplink kamieną apjuostos skardos. Taigi įkelti pelėdžiukus į lizdą ir buvo geriausias sprendimas. Blogai tada, kai žmonės parsineša jauniklius namo, nes paukščio ar bet kokio žvėrelio vieta – gamtoje, – kalbėjo V. Bakas.

Aplinkosaugininkas tvirtino, kad žvėries ar paukščio jauniklį paimti iš natūralios aplinkos galima tik įsitikinus, kad jis sužeistas – tokiu atveju reikia kreiptis į veterinarą arba informuoti Gyvūnų globėjų asociaciją.

Tačiau dažniausiai būna, kad jauniklis be priežiūros nepaliktas – tėvai sugrįš juo pasirūpinti, kai tik žmogus pasitrauks per saugų atstumą.





Galerija: Pelėdžiukas




Publikuota: 2018-06-07 15:58:32

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai