Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Kraštiečiai

---

Alvitietis Raimundas Blažaitis Kambodžoje dirbo sykiu su skulptoriumi prof. Wilfredu iš Filipinų (kairėje) ir afrikiečiu Šefardu iš Zimbabvės.

Nuotr. iš Raimundo BLAŽAIČIO asmeninio albumo

„Dar nebuvo kelionės, kad grįžęs dvi savaites naktimis sapnuočiau, ką matęs“, – parvykęs iš Kambodžos sakė medžio skulptorius Raimundas Blažaitis. Meistras dalyvavo kultūros festivalyje „Pasaulinės medžio dienos“. Prikaupęs profesinės patirties, jis šiek tiek pažino ir egzotišką karalystę pietryčių Azijoje.

„Atsakingas už žmonijos maistą“

„Mano draugas drožėjas Algimantas Sakalauskas, beje, kilęs nuo Dailučių, paklausė: „Ar galiu tave į Kambodžą išsiųsti?“, jis ir rekomendaciją parašė“, – apie netikėtą pasiūlymą pasakojo tautodailininkas R. Blažaitis. Organizatoriams reikėjo nusiųsti darbų nuotraukų, namuose padaryti nedidelį drožinį festivalio tema „Gyvenimas“. Meistrai buvo renkami iš viso pasaulio, tad didelių vilčių alvitietis nepuoselėjo.

Į Kambodžą iš Lietuvos vyko dviese. Sykiu skrido Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakulteto Dailės kūrinių konservavimo ir restauravimo katedros antrakursis Tadas Baukus.

Vis dėlto „Pasaulinėse medžio dienose“ skirtingo amžiaus ir patirties lietuviai kūrė atskirose grupėse, bendradarbiaudami su kitataučiais. Į festivalio „Tarptautinį medžio drožimo šou“ meistrai atvyko iš 75 šalių. Vyresnių drožėjų, prie kurių buvo priskirtas Raimundas, susirinko 110, kūrybinei užduočiai juos suskirstė į grupeles.

Alvitietis dirbo sykiu su skulptoriumi prof. Wilfredu iš Filipinų ir su Šefardu iš Zimbabvės. „Aš jų nei pažinojau, nei apie juos girdėjęs buvau. Paskyrė, susiderink ir dirbk! Kai medieną gavome, aptarėme, ką darysime, – prisiminė Raimundas. – Vienas kreidą paėmęs ant to medžio gabalo papaišė, kitas papaišė... Profesorius pavaizdavo moterį, kaip drugelis beišsiritančią iš kokono, krūtimi maitinančią vaikutį. Wilfredas pasakė: „Raimundai, tu būsi atsakingas už žmonijos maistą.“ Tai aš drožiau žuvis, varpas, elnią, paukščius ir kiaušinius lizde, gėles.“

Lietuvio gėlių motyvą tęsė kolega Šefardas, kūręs nėščiosios atvaizdą. Juodaodis vyras jį irgi puošė gėlėmis, tik afrikietiškomis. O kadangi Šefardas – iš Pietų Afrikos, tai įkomponavo dramblio atvaizdą. Raimundas išdrožė elnią, filipinietis – jo gimtinėje auginamą jautį.



Lietus įvarė baimės

Duota storlentė buvo maždaug pusantro metro aukščio ir poros metrų pločio. Iš pradžių kilo klausimas, kaip pavyks keliems vyrams prie vieno medžio gabalo dirbti kūrybinį, tačiau sykiu – ir fizinį darbą.

„Sakiau, pečius suremsim ir drošim. Tai buvo nuostabi komanda. Trys vyrai dirbom šalia vienas kito ir jautėmės puikiai. Nejutome jokios trinties, bendravome anglų kalba. Persimetam po sakinį ir kapojam, pasikalbam ir kapojam...“ – pasakojo R. Blažaitis. Trijų meistrų bendras kūrinys atrodo natūraliai vientisas, tarsi būtų vieno menininko darbas.

Alvitiečiui labai rūpėjo, kokio kietumo medį gaus. Kai pradėjo kalti, pajuto, kad mediena minkšta. „Filipinietis profesorius paaiškino, jog pietryčių Azijoje medis yra arba kietas, arba minkštas, o į rūšis niekas per daug nesigilina, nes jų labai daug. Šitas dalykas ir man, ir keliolikai rusakalbių meistrų buvo labai keistas. Kaip gali nežinoti, iš kokio medžio droži?!“ – stebėjosi Raimundas. O kai vyrai išėjo pasivaikščioti po miestą, patys pamatė, kad medžiai didžiuliai, tačiau kone visi – skirtingi.

Nors festivalis „Pasaulinės medžio dienos“ vyko sausuoju periodu, vieną naktį netikėtai palijo. Raimundo grupė pradėtą savo kūrinį ryte rado... juodą. Meistras sunerimo, nes iš patirties žino, jog jei sulyja lietuvišką ąžuolą, su tokiu dirbant rūdija, šimpa kaltai. Tačiau egzotiška žalia mediena, nors aplyta ir pasikeitė, per pusdienį išdžiūvo, atgavo spalvą.

Meistrai su kaltais darbavosi po mango medžiu, tad čia pat galėjo atsigaivinti nusiskintu vaisiumi. O atgaivos norėjosi – pavėsyje visas dienas laikėsi 37 laipsnių karštis.

Lietuvos ženklai Azijoje

Organizatoriai buvo prašę dalyvių atsigabenti kaltus ir darbus kurti tik rankomis. „Žiūrėk, vieną dieną – rankom, kitą dieną jau ūžia kaip lentpjūvė. Arabai, juodaodžiai su elektrinėmis frezomis daug dirbo, nes taip kur kas greičiau, negu iškapoti, išskaptuoti. Mudu su Wilfredu viską išdrožėme rankomis, Šefardas paskutinę dieną šiek tiek dirbo su freza, – prisiminė alvitietis. – Į mano kaltus, darytus šviesaus atminimo Justino Žemaičio, ir arabai, ir juodaodžiai žiūrėjo kaip į stebuklus. Afrikietis Šefardas vieną sykį pasiskolino, pabandė, kitą dieną vėl skolinosi. Arabai vieną skolinosi.“

Kad meistras iš meistro kaltą skolintųsi, lietuviui buvo negirdėta. „Pjūklą gali pasiskolinti, bet jau kaltai – neskolinamas šventas dalykas, – sakė R. Blažaitis. – Būdavo, simpoziume Lietuvoje, Lenkijoje ar Baltarusijoje, jeigu mato, kad geras kaltas, tai paprašo duoti šiek tiek pabandyti prie akių, bet skolintis – jokiu būdu.“

Į lietuvio atsivežtus kaltus arabai ir juodaodžiai žiūrėjo kaip į stebuklą.

Alvitietis sakė, jog „Pasaulinėse medžio dienose“ kaip drožėjas „paaugo“ tiek, kiek Lietuvoje patobulėja per 2–3 metus. „Būdavo, kokią valandą padroži, trenki viską, griebi fotoaparatą ir leki pasidairyti, kaip kiti dirba. Patirties tiek daug!“ – džiaugėsi R. Blažaitis.

Festivalyje „Pasaulinės medžio dienos“ skambėjo įvairiausių medinių instrumentų muzika, dirbo staliai. Meistrai kūrė aukštos klasės viešbučio teritorijoje. Kaip jiems sekasi, nuolat stebėjo smalsuoliai.

Visus medžio meistrų darbus – ir sukurtus vietoje, ir atsivežtus iš namų – pasiliko organizatoriai. Planuojama drožinius vežioti po Azijos galerijas. „Tai Lietuvėlės vardas bus drūčiai paminėtas“, – sakė R. Blažaitis.

Pusė tūkstančio festivalio dalyvių važiavo į džiungles sodinti medžių. Raimundas medelį pasodino sykiu su armėnu ir latviu. Gali būti, kad Kambodžos džiunglėse tas augalas bus pirmasis, pasodintas lietuvio rankomis. Tiesa, kokį konkrečiai medį sodino, vyrai nežino (gali būti, jog riešutą), nes į sodinukų rūšis ten niekas nesigilina.



Šiukšlės, kvapai ir dulkės

Grįždami iš džiunglių Kambodžos Karalystės svečiai pamatė, kaip įsikūrę vietos gyventojai.

„Šiukšlynas ir kvapai... Visur dulkės. Keturi kuolai įkalti, šiferio ar skardos gabalas užmestas – ir namas. Numesta kaladė bare atstoja kėdę. Grioveliu teka atvira kanalizacija... Parduotuvę išplovė ir visą brudą pila į gatvę. O juk visąlaik tvyro baisus karštis!..“ – pasakojo alvitietis.

Vietiniai gyventojai, jei tik turi khmerų kraujo, yra tikrai gražūs, tiesa, žemaūgiai ir smulkūs.

Kambodžos žmonės gyvena iš turistų. Prekes siūlo neįtikėtinai įkyriai, taip pat – ir pavežti vadinamuoju tuk-tuku. Kai neveža keleivių, tuk-tukų vairuotojai ilsisi. Jie miega visur ir naktį, ir dieną. Vaikai nelanko mokyklos. Suodini, murzini, jie siūlo atvykėliams magnetukų, smilkalų ir kt. Karalystės gyventojų raštingumas labai mažas.

Šventyklas, iš kurių dabar gyvena kone visa Kambodža, pelkėtose vietovėse žmonės statė dirbdami su drambliais. Šis gyvūnas jiems yra svarbus ir iki dabar labai vertinamas. „Teko matyti tikrai puikų paminklą drambliui, tačiau aplink jį – baisus šiukšlynas“, – stebėjosi Raimundas.

Kambodžos gatvėse atvykėliai pastebėjo daug tenykščių pareigūnų. „Kas 15–20 metrų ant kokios supuvusios kaladės ištiesę basas kojas sėdi tvarkos sergėtojai. Jie nieko nesako, nesikiša, nebuvo, kad paprašytų asmens dokumento. Teko girdėti, jog už karaliaus įžeidimą baudžiama kalėjimu iki penkerių metų ir 2 tūkst. eurų bauda. Gal tie pareigūnai tam ir sėdi, kad niekas neburnotų prieš karalių?..“ – svarstė R. Blažaitis.



Dėmesys medienai ir miškams

Festivalis „Pasaulinės medžio dienos“ vyksta nuo 2013-ųjų. Šiųmetį organizavo Tarptautinė medienos kultūros draugija, Pasaulio medienos dienos fondas, Karališkoji akademija Kambodžoje.

Kiekvienais metais renginys prasideda kovo 21-ąją – Tarptautinę miškų dieną. Šis kultūros festivalis organizuojamas vis kitoje valstybėje. Kaip sakė Raimundas, šiemet festivalis ne atsitiktinai buvo Kambodžoje. Mat kurį laiką šalies miškai buvo be gailesčio kertami. Dabar susigriebta, jog šį procesą vis dėlto reikėtų pristabdyti. Sykiu renginys skirtas populiarinti medieną kaip atsinaujinančią žaliavą, parodyti, kiek daug iš jos galima padaryti.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---