|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2018-05-10 17:04
Tinką nuo namo teko nuskusti rankomis.Nuotr. iš A. BUŠAUSKO albumo Eglė MIČIULIENĖ
Vilniaus gatvė – tai ta Vilkaviškio vieta, kurioje dar išlikę prieškarį menančių raudonų plytų pastatų. Tiesa, jų jau mažai. Bušauskų namas statytas netrukus po karo. Iki praėjusių metų jis švietė baltu tinku, t. y. buvo toks pastatas, kokių mūsų mieste yra nemažai. Tačiau kartą nuo sienos nubyrėjęs tinko lopinėlis privertė šeimininką į pastatą pažiūrėti kitomis akimis. „Apvaliau, pažiūrėjau ir pamačiau grožį. Tada susiradau seną nuotrauką, kurioje tas namas dar nenutinkuotas. Ir nusprendžiau, jog tinką reikia nuvalyti“, – pasakojo A. Bušauskas. Vyras pripažino, kad jam jau buvo nusibodę kasmet pastatą tvarkyti: tai viršutinis sluoksnis kur nusilupdavo, tai balta siena išsitepdavo. Vietomis tinkas jau buvo pradėjęs trūkinėti. „Vis važinėdavau, pirkdavau po litrą dažų ir kiekvieną pavasarį tepdavau. Dabar to daryti nebereikia“, – šypsojosi vilkaviškietis. Šį namą beveik prieš septynias dešimtis metų iš gražių raudonų plytų pastatė A. Bušausko uošvis. Tos plytos, anot pašnekovo, – vokiškos. Kai kas garsiai pasvarstydavo, ar tik namas neiškilo iš senosios katedros plytų, mat tais laikais iš tiesų daug kas išsinešiojo nugriautos šventovės plytas. „Ne, šios tikrai ne iš katedros, jos parvežtos iš Kaliningrado srities, senų sugriautų vokiškų pastatų. Iš ten daug kas į Lietuvą plytų vežėsi. Uošvis dirbo vairuotoju, tai jis plytas atveždavo iki Vištyčio, ten susikraudavo, o turėdamas laiko veždavo į Vilkaviškį. Taip jis parsivežė statybinės medžiagos ne tik savo, bet ir kitapus gatvės gyvenusio kaimyno daktaro namui, – pasakojo vilkaviškietis. Pastatas buvo pradėtas statyti iškart po karo, o baigtas tik po kokių 12–15 metų. Iš tų laikų pas Bušauskus dar tebestovi ir dvi senoviškos vokiškos koklinės krosnys. „Jas lietuviai pirkdavo iš vietinių. Nuvežė uošvis ruseliui litrą degtinės, ir jiedu jau susiruošė tą vokišką krosnį griauti. Bet atbėgo rėkdama ruso žmona: kas bus, kaip jie be krosnies gyvens. O tas ir sako: tu nebijok, aš tau geresnę iš plytų pastatysiu!..“ – juokėsi A. Bušauskas. Vėliau A. Bušausko uošvis pastatą aptinkavo pagal tuometinę madą. Tik ūkio pastatas kieme taip ir liko nedengtas tinku. Kai atsikraustė gyventi žentas, kaimynai jo klausdavo, kada gi ūkinį tinkuosiąs. Iš tų pačių parvežtų vokiškų plytų namą pasistatęs kaimynas jį irgi nusitinkavo. Dabar tas tinkas ties balkonu aptrupėjęs ir taip pat atidengęs dalelę raudonų plytų sienos. Dabartinis pastato gyventojas, pažiūrėjęs į kaimynystėje nuo senų plytų raudonio išgražėjusį namą, dabar ir pats pasvarsto imtis rekonstrukcijos darbų. Vis dėlto priartinti namą prie buvusios jo išvaizdos užtruko ilgai. Dirbo ne tik samdyti žmonės, bet ir pats A. Bušauskas su sūnumis. Pirmiausiai rankiniu būdu nuo sienų buvo valomas tinkas – tai buvo pats sunkiausias ir ilgiausiai užtrukęs darbas. Bedirbant kilo ir nenumatytų kliūčių. Štai vyrams pradėjus daužyti balkoną paaiškėjo, kad šis yra ne mūrytas, o betonuotas, tad teko jį užtaisyti. Nuvalius vienos sienos paviršių išryškėjo plytose iškapota kreiva linija, per kurią pastato išorėje buvo išvestas kabelis. Šio defekto šeimininkai nutarė neslėpti, nes norint pakeisti visas įskeltas plytas būtų reikėję daug ir ilgai dirbti. Nuo sienų nukrapštytą tinką vyrai taip pat rankomis sukrovė į sunkvežimį – jo buvo kupina priekaba. Nukrapščius tinką plytas reikėjo nuplauti. Iš pradžių vyrai jį bandė plauti su aukšto slėgio plovimo aparatu, bet skiedinys tarp plytų pasirodė esąs per silpnas. Plovimo įranga valė ne plytas, bet plovė tarpus tarp jų. Tačiau ši metodika tiko stogui: jis buvo nuplautas ir padengtas giluminiu silikoniniu gruntu, kad neaugtų samanos ir padidėtų atsparumas drėgmei. O sienas teko nuvalyti smėliasrove. Tuomet buvo taisomi tarpai tarp plytų, o galiausiai jau išgražėjusios sienos buvo padengtos, kaip ir stogas, giluminiu silikoniniu gruntu. Pakeisti ir beveik visi namo langai, kurie buvo išlikę nuo pat statybų pradžios. „Kai pasakiau vienam pagyvenusiam stiklintojui, jog tiems langams jau apie 70 metų, tas sunkiai patikėjo. Bet paaiškino, kad anksčiau rėmus darydavo iš Sibiro medžio, nupjauto žiemą, kai jis miega ir mediena yra tvirtesnė. Dabar tokių niekas nebedaro. Trijų langų nekeičiau, pasilikau senus – noriu pažiūrėti, kiek jie dar atlaikys. Tikiu, kad iki šimto metų „trauks“, – kalbėjo šeimininkas. Prie plytų spalvos teko derinti ir priestatą, kurį A. Bušauskas kažkada pasistatė sumanęs įsirengti dirbtuves. Meistrai senojoje dalyje esančius namo langus specialiai įrėmino, derindami juos prie vėliau atsiradusio priestato. Darbai užtruko nuo ankstyvo pavasario iki vėlaus rudens. Tiesa, visko baigti nespėta, dalis darbų dar liko šiems metams. A. Bušauskas sako, kad atnaujintu, o gal greičiau – pasendintu namu pasigroži ne tik jis pats, bet ir dauguma užsukančių svečių bei įmonės klientų. Iš gausybės žmonių tik vienam ankstesnis variantas patiko labiau, visi kiti vienareikšmiškai giria senamiestį vėl primenančio namo išvaizdą.
Galerija: Renovacija
Publikuota: 2018-05-10 17:04:32 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas * NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo * Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|