Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2018-04-19 16:43

---

Ant kalvos auksiniu kupolu šviečianti Uolos kupolo šventovė žydams nepasiekiama, tad jie meldžiasi prie greta pastatytos Raudų sienos.

Autorės nuotr.

(Tęsinys. Spausdinta Nr. 30)

Didžiausias kontrastas Izraelyje – du jo didžiausi miestai. Palyginus Jeruzalę ir Tel Avivą atrodo, kad tai – absoliučiai du skirtingi pasauliai.



Vilioja mistinės vietos

Jeruzalė – legendomis apipintas senas biblinis miestas, labai svarbus krikščionims, žydams ir musulmonams. Šiam religijų sostine vadinamam miestui negali atsispirti nė vienas keliautojas.

Daugelis čia atvyksta toli gražu ne spontaniškai, o po ilgų svarstymų bei apmąstymų ir ieško Jėzaus Kristaus pėdsakų. Jeruzalėje galima nueiti visą jo kančios kelią – keturiolika stotelių (Via Dolorosa) iki Golgotos kalno. Jeruzalės panorama – nepakartojama. Iš čia matyti Siono kalnas, kuriame yra senovės Izraelio karaliaus Dovydo rezidencija bei kapavietė, Paskutinės vakarienės menė. Po paskutinės vakarienės Jėzus kartu su savo mokiniais ėjo į Alyvų kalną, o šio kalno šlaite, Getsemanės sode, jis buvo suimtas. Tiesa, kalno pavadinimas susijęs ne su alyvomis, o su alyvmedžiais. Getsemanės sodą puošia nuostabūs šimtmečius skaičiuojantys europiniai alyvmedžiai, pritraukiantys daugelio čia atvykusių dėmesį ir pasigėrėjimą.

Apskritai Jeruzalėje ir aplink ją ant kiekvieno kampo galima rasti kokį nors objektą, apie kurį galėjote skaityti Biblijoje. Čia yra švenčiausia vieta žemėje krikščioniams – Kristaus nukryžiavimo ir palaidojimo vietoje pastatyta Šv. Kapo bažnyčia. Piligrimai nuolat apgulę šioje bažnyčioje Kristaus nukryžiavimo vietoje paguldytą akmens plokštę, o prie olos, kurioje jis buvo palaidotas, nuolat rikiuojasi turistų eilės. Galima tikėti, galima netikėti visai bibliniais stebuklais, bet tokias vietas pamatyti iš arti savo akimis labai įdomu.



Šventose vietose – nepasitikėjimo atmosfera

Į šį seną miestą mane lydėjęs izraelietis vokiečių žurnalistas Maiklas Šubitzas, kurio šaknys, beje, taip pat glūdi Vilkaviškyje, ne vieną kartą yra filmavęs Jeruzalę. Jis pasakojo, kad kai kuriuos čia užklumpa Izraelio sindromas, kai šventąjį miestą aplankę ir daugybę teigiamų emocijų patyrę žmonės patys patiki esantys pranašais. Netoli net yra ligoninė, kurioje gydomi nuo šio sindromo kenčiantys žmonės. Žurnalistas pasakojo, kad vienu metu čia gyveno net keturios moterys, įtikėjusios, kad yra Marijos...

Žydų, musulmonų ir krikščionių apgyventas miestas apskritai unikalus. Jį pasidaliję tris religijas išpažįstantys žmonės nuolat gyvena greta ir žvelgia vieni į kitus su nepasitikėjimu. Įdomiausia, kad Šv. Kapo bažnyčios sunkias medines duris kas rytą ir kas vakarą jau 800 metų atidarinėja ir uždarinėja dvi musulmonų šeimos, nes krikščionys nesusitarė, kokių pareigų šventikai tai turėtų daryti.

Visai greta Šv. Kapo bažnyčios matosi auksinis Uolos šventovės kupolas (Dome of the Rock) – ten yra švenčiausia vieta žemėje žydams ir jie turėtų melstis ten. Problema ta, kad ši vieta svarbi ir musulmonams. Manoma, kad čia Mohamedas angelo Gabrieliaus buvo paimtas į dangų, todėl jie ten pastatė šventyklą, o greta – dar mečetę, todėl tas kalnas neprieinamas žydams, jiems beliko melstis prie Raudų sienos, pastatytos šalia jų švenčiausios vietos. Įdomiausia, kad musulmonai šventyklos statyboms samdė krikščionis, todėl joje daug krikščioniškos simbolikos.

Prie įėjimo į šventovę budi stipri apsauga, kuri tikrina atvykėlių dokumentus. Man, lietuvei, patekti į ją buvo nesunku, tačiau mano izraelietis palydovas buvo kruopščiai iškratytas ir prisaikdintas ten nesimelsti ir nedaryti jokių religinių aktų.

Apskritai visa Jeruzalės istorija labai sudėtinga – čia susipynusios trys religijos ir jų pasidalytos teritorijos nuo seno žinomos tik čia gyvenantiems, o atvykėliui išpinti viską ir suprasti per trumpą laiką gana sunku.



Troškimų išsipildymas ir nepripažinta sostinė

Taigi neįleidžiami į Dome of the Rock žydai meldžiasi greta – prie Jeruzalės simboliu tapusios Raudų sienos. Aikštė prieš ją padalinta į dvi dalis, skirtas vyrams ir moterims. Tvorelė tarp jų netrukdo matyti ką veikia vieni ir kiti. Daugelis čia atvyksta turėdami raštelius su užrašytais slapčiausiais troškimais, kurie, palikti sienos plyšiuose, tikima – išsipildo...

Apskritai naršyti gatvelėmis greta Šv. Kapo bažnyčios ir Raudų sienos – gana sudėtinga. Visos jos virtusios turgumi ir suprasti, kur esi, be žinančiojo pagalbos praktiškai neįmanoma. Čia, kaip ir visame Izraelyje, tenka priprasti prie daugybės ginkluotų kareivių, kurie į turistus žvelgia draugiškai, su jais bendrauja ir fotografuojasi. Šalyje galima jaustis saugiai, nebijoti gatvėmis vaikščioti net naktį. Aišku, nuo paleistos iš Gazos ruožo raketos niekas neapsaugotas, bet jos ir nebyra iš dangaus kasdien.

Didžiulis iš balto akmens pastatytas miestas gausus įdomybių, kokių nerasi niekur kitur. Čia – kiek akys užmato plyti kapaviečių eilės. Brangiai kainuojančioje vietoje palaidoti žmonės, kurie buvo įtikėję, kad čia pirmiausia ateis Mesijas ir prikels juos iš numirusiųjų, tad, amžino poilsio atgulę būtent šioje vietoje, jie bus pirmi prisikėlusieji.

Nors šį daugiau nei 5 tūkstančių metų senumo miestą dalijasi trijų religijų atstovai, jį kontroliuoja Izraelis, kuris yra paskelbęs Jeruzalę savo sostine, tačiau nemažai musulmonų valstybių to nepripažįsta. Anksčiau rytinė miesto dalis priklausė Jordanijai, bet per Šešių dienų karą 1967 m. Izraelis šią teritoriją užėmė. Dabar kelias į Jeruzalę visas „įrėmintas“ palestiniečių pastatytomis sienomis, nes eina per jų teritoriją.



Jeruzalė meldžiasi, Tel Avivas – linksminasi

Kaip atgaiva nuo religinių reliktų prikimštos Jeruzalės – Izraelio sostinė Tel Avivas. Tai – antras pagal dydį šalies miestas, didelis ir modernus šalies metropolis, svarbiausias pramonės, ekonomikos ir kultūros centras vakarinėje šalies dalyje. Tel Avivas – jaunas, neturi dar nė 100 metų. Jis apstatytas moderniais pastatais ir dangoraižiais. Miestas turistus pasitinka šūkiu „Jerusalem prays, Tel Aviv plays“. Tai reiškia „Jeruzalė meldžiasi, Tel Avivas linksminasi“.

Mieste pilna sodų ir parkų, prabangių apsipirkimo, laisvalaikio praleidimo vietų, jame įsikūręs turistų noriai lankomas vienas iš nedaugelio pasaulyje Deimantų muziejus. Čia ramu tik per šabą. Naktimis pilnos gatvės jaunimo, visą parą nuolat zuja naujutėliai automobiliai. Senų, daugiau nei 10 metų, automobilių čia beveik nematyti, o mieste rasti vietą automobiliui pasistatyti – sunki misija. Tiesa, tas pats vaizdas ir Jeruzalėje, kur gatvės kimšte prikimštos automobilių. Greta jeruzaliečių vis dar laikomų ir naudojamų kupranugarių bei asilų visa tai, tiesą sakant, atrodo gana keistai.

Tel Avivas turistus traukia tiesiog miesto dalimi tapusia šilta Viduržemio jūra. Į jos paplūdimius patenki tiesiog kirtęs judrią gatvę. Tel Avivo „baltasis miestas“ – dalis, kurioje būdingi bauhaus stiliaus pastatai, – įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.



Modernų miestą išaugino Jafa

Senoji miesto dalis – Jafos kvartalai. Tai – vienas seniausių pasaulio miestų, jau skaičiuojantis 5 tūkst. savo egzistavimo metų. Jis neišaugo iki didmiesčio, tačiau tapo neatskiriama Tel Avivo dalimi. Vaikštant po Jafos senuosius kvartalus galima apžiūrėti miesto įtvirtinimų liekanas, senąsias bažnyčias, mečetes, miesto simbolį – senąjį laikrodžio bokštą, pirmąjį uostą.

Daugiau nei prieš 100 metų (1909 m.) kaip Jafos priemiestis įkurtas Tel Avivas (iš hebrajų k. – „pavasario kalva“). Gyvenvietė augo lėtai, o 1916 m., I pasaulinio karo metu, jos gyventojai buvo evakuoti į Turkiją. 1917 m., britams perėmus regiono kontrolę, gyventojai sugrąžinti. 1921 m. Jafoje prasidėjo antižydiškos demonstracijos ir dauguma Jafos žydų persikėlė į Tel Avivą. 1931–1936 m. miestas pradėjo sparčiai augti dėl žydų imigracijos iš nacių Vokietijos. 1948 m. žydai jėga užėmė Jafą, kurios dauguma gyventojų buvo arabai. Tel Avivas tapo laikinąja naujosios Izraelio valstybės sostine. Miestą bombardavo Egipto karinės oro pajėgos. 1949 m. sostinė perkelta į Jeruzalę, o Tel Avivas ir Jafa sujungti į vieną savivaldybę. Dėl tautinių ir religinių konfliktų Tel Avive dažnai vykdomi teroristiniai išpuoliai.

Kaip ir kiti dalykai, nakvynė Tel Avive – ne iš pigiųjų. Jei nenori dalytis viena patalpa ir vonios kambariu su dar 5–6 žmonėmis, neprabangią nakvynę galima rasti nuo 40 eurų asmeniui už naktį. Tačiau nenorint leisti pinigų valgant maitinimo įstaigose, nes tai gana brangu, reikėtų ieškoti numerio su virtuvėle, kur maistą galima gamintis pačiam. Pigiausias toks numeris – nuo 60 eurų už naktį. Norint gyventi patogiau, už naktį teks pakloti ir 100 eurų.



(Bus daugiau)

Galerija: Izraelis

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---