|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2018-04-09 17:13
|
|
|
Marinkoje pamokos vyksta įprastu ritmu. Apie galimą pavojų įspėja tik langus dengiantys smėlio maišai.
Autoriaus nuotr.
Andrius GRYGELAITIS
(Tesinys. Spausdinta Nr. 26, 27)
„Sėdėti, tylėti ir klausytis, ką sako suaugusieji“, – šią frazę galima išgirsti kone iš kiekvieno Ukrainos rytuose besimokančio vaiko, paklausus, ką reikia daryti išgirdus sprogimus ar šaudymo garsus.
Viešėdami Ukrainoje lankėmės dviejose mokyklose – Kramatorske ir Marinkoje. Nors iš pirmo žvilgsnio jos gana skirtingos, tačiau abiejose įstaigose baimės pojūtis, atrodo, tiesiog ore sklando.
Baimė nedingo
Vos įžengus į mokyklą Kramatorske sunkiai būtų galima patikėti, kad ji prieš kelis metus buvo apšaudyta, dužo langai, kad ant jos stogo dienas leisdavo snaiperiai, kurie keldavo siaubą pamokose sėdintiems vaikams. Iš pirmo žvilgsnio ši mokykla atrodo kaip daugelis Lietuvos ugdymo įstaigų: ta pati „sovietinė“ kabinetų sistema, klasėse – tradiciniai suolai ir juodos lentos, informaciniai stendai, senos grindys ir pagal išgales perdažytos sienos. Ant kai kurių iš jų – į mokinius žvelgiantys žaismingi piešiniai, tarsi bandymas lygiuotis į vakarietišką Europą.
Šioje mokykloje vaikams laisvės suteikiama kiek daugiau nei kitose. Pavyzdžiui, jie turi savo kabinetą, į kurį įžengę pedagogai neturi jokios galios. Čia vadovauja vaikai! Jie patys dažo sienas, patys planuoja kabineto išdėstymą, patys kuria vidaus elgesio taisykles.
Į akis krinta tai, kad mokykloje gausu augalų. Dalis pastato langų – nauji, plastikiniai. Pasirodo, juos padovanojo organizacija „Unicef“. Naujų langų prireikė po to, kai 2014 m. separatistų užimtame Kramatorske vyko susišaudymai, per kuriuos dužo ir šios mokyklos langai.
Nepaisant to, kad per neramumus vaikams buvo leista nelankyti mokyklos, šia galimybe pasinaudojo nedaugelis. Vyriausieji – vienuoliktokai – pamokas lankė, norėdami kuo geriau pasiruošti egzaminams, o jų pavyzdžiu sekė ir jaunesni šios įstaigos ugdytiniai. Okupacijos laikotarpiu čia vyko ne vien tradicinės pamokos, bet ir mokymai, kur slėptis, kaip šliaužti, čiuožti ar gultis, kad nepakirstų priešo kulka.
Nors šiandien, praėjus keleriems metams po neramumų, atrodo, viskas grįžo į savo vėžes, tačiau žaizdos vaikų pasąmonėje liko gana gilios. Pavyzdžiui, viena šios įstaigos pedagogė pasakojo, kad per pamokas išgirdę pro šalį skrendantį sraigtasparnį mokiniai greitai lenda po suolais, kai kurie iš jų ima drebėti, apsipila ašaromis. Baimė iš čia niekur nedingo...
Kontroliuoti neįmanoma
Penkiolikametė Alina atrodo taip, kaip ir dauguma jos bendraamžių bet kurioje kitoje pasaulio vietoje: ji rengiasi madingais drabužiais, kelia savo nuotraukas į internetą, bendrauja socialiniuose tinkluose, daug šypsosi. Vis dėlto mergaitės veidas iš karto pasikeičia vos tik pradėjus kalbėti apie 2014-ųjų laikotarpį. Būtent tada jos namus ir mokyklą apšaudė separatistai. Šnekėdama apie tai Alina ne kartą nubraukė ašarą.
„Tie įvykiai paveikė visus žmones. Aš pati tuo metu buvau išvykusi iš Kramatorsko, čia likti buvo nesaugu. Mano tėvai pasiliko. Jie negalėjo tiesiog imti ir mesti savo darbų, reikėjo iš kažko pragyventi. Baisiausia, kad tuos kelis mėnesius beveik nebuvo galimybių su jais susisiekti, neveikė internetas, o telefono ryšys buvo blokuojamas. Nežinojau, ar jie sveiki, ar jiems viskas gerai“, – pasakojo Alina.
Anot jos, po apgulties žmonės Kramatorske labai pasikeitė, jie dar labiau ėmė mylėti gyvenimą.
„Dabar visi žino, kad gyvenimas gali baigtis bet kurią akimirką. Žmonės supranta, kad karinių veiksmų neįmanoma prognozuoti ir kontroliuoti. Mūsų Vyriausybė buvo žadėjusi padėti paprastiems žmonėms, bet tuo metu visus kaustė panika ir gražūs valdininkų pažadai nieko neguodė“, – prisiminė penkiolikametė moksleivė.
Mokykla pasiruošusi
Visiškai kitokį vaizdą nei Kramatorsko mokykloje pamatėme Marinkos ugdymo įstaigoje. Ši mokykla – visai šalia vadinamosios kontaktinės linijos, kur kasdien vyksta ukrainiečių karių ir Rusijos remiamų separatistų apsišaudymai, tad grėsmė mokinių saugumui čia – nepalyginamai didesnė.
Vos įžengus į mokyklą mūsų dėmesį patraukė daugybė langus dengiančių smėlio maišų, didžiuliai vandens rezervuarai. Mokykloje trūksta šviesos, bet tai netrukdo vaikams mokytis matematikos, dailės, kitų įprastų disciplinų. Be viso to, jiems reguliariai vyksta ir priverstiniai evakuacijos mokymai.
Kai kurie mokiniai iš garso gali lengvai atskirti, kokius pabūklus naudoja separatistai, žino, kada slėptis rūsyje. Išgirdę vieną skambutį, vaikai su nerimu laukia antro bei trečio. Trys skambučiai reiškia, kad prasidėjo neramumai ir būtina kuo greičiau slėptis. O kur tai geriausia daryti, rodo mokykloje ant sienų nupieštos žalios ir raudonos linijos. Raudona spalva rodo, kad toje vietoje būti pavojinga – galbūt sienos per plonos, o galbūt ten esi lengvai pastebimas priešo taikiklio. Geriausia sekti žalias rodykles. Dauguma jų veda į mokyklos rūsį. Čia įrengtos slėptuvės, kuriose yra gultai, čiužiniai, miegmaišiai, gesintuvai, biotualetai, gausu geriamojo vandens.
Įdomu tai, kad prasidėjus karui vaikų motyvacija mokytis dar labiau padidėjo. Jau beveik nebeliko atsikalbėjimo prieš pedagogus, vaikai tiesiog džiaugiasi turėdami galimybę mokytis. Ir jiems visai nesvarbu, kad kasdien pėdina ne į pačią išvaizdžiausią mokyklą, kurioje trūksta ne tik šviesos, bet ir elementariausių patogumų.
Čia besimokantiems vaikams įprasta tapo kasdien už lango girdėti sprogimus, kas rytą sveikintis su mokyklą saugančiu automatu ginkluotu pareigūnu. Įprasta ir tai, kad nuo šūvių bet kada gali dužti langai, kurie, beje, šioje ugdymo įstaigoje keisti jau tris kartus. Paskutinis didelis mokyklos apšaudymas vyko kiek daugiau nei prieš metus – pernai vasarį.
Lietuvos parama
Tiek Kramatorske, tiek Marinkoje beveik visi gatvėje sutikti praeiviai žino Lietuvą, apie mūsų šalį atsiliepia tik gerais žodžiais. Ukrainiečiai mūsiškiams dėkingi ne tik už finansinę paramą, bet ir už moralinį palaikymą. 2014–2017 m. Lietuvos suteikta parama Ukrainai siekė 10,24 mln. eurų. Iš jų 1,48 mln. eurų skirta švietimui: apmokėtos ugdymo ir gyvenimo Lietuvoje išlaidos 286 studentams bei 60 moksleivių, nukentėjusių nuo karo Ukrainoje.
Dalis mūsų šalies paramos buvo skirta ir Kramatorsko mokyklai, kurioje lankėmės. Pernai Lietuva, įgyvendindama bendrą projektą su Švedija, Kramatorsko ugdymo įstaigai skyrė 30 tūkst. eurų. Projektą įgyvendinusi mūsų šalies Užsienio reikalų ministerija siekė padėti gerinti švietimo kokybę Rytų Ukrainoje, skatinti pedagogų ir vadovų visapusę lyderystę, teikti emocinę paramą.
Anot Užsienio reikalų ministerijos Komunikacijos ir kultūrinės diplomatijos departamento direktoriaus Ryčio Paulausko, ši mokykla pasirinkta dėl kelių priežasčių: regionas yra arti konflikto zonos, be to, aktyvios ir nevyriausybinės organizacijos, padėjusios įgyvendinti projektą.
Pagal šį projektą 30 mokytojų iš Rytų Ukrainos dalyvavo įvairiuose kursuose apie lyderystę, neprievartinį bendravimą ir komunikaciją, atrinkti vaikai vyko į Lietuvą, lankėsi mūsų šalies mokyklose. Mokytojams bei moksleiviams buvo nupirkta nemažai knygų.
Mokyklos direktorius Viačeslavas Gipičas sakė, kad šis projektas jo vadovaujamai mokyklai buvo tikrai svarbus. Anot jo, šiuolaikinei Ukrainai labai reikalingi pokyčiai. Direktorius atskleidė, kad tiek jo vadovaujamoje, tiek kitose šalies mokyklose bus formuojamos klasės, kuriose mokoma tik ukrainiečių kalba. Bus kuriamos ir atskiros mokyklos, kuriose galima mokytis rusų kalba. Tai reiškia, kad šalyje turėtų nebelikti mokyklų, kuriose, kaip dabar, mokoma ir ukrainiečių, ir rusų kalbomis. Tiek mokiniai, tiek jų tėvai šią žinią sutiko labai ramiai, be didesnio pasipriešinimo.
(Bus daugiau)
„Sėdėti, tylėti ir klausytis, ką sako suaugusieji“, – šią frazę galima išgirsti kone iš kiekvieno Ukrainos rytuose besimokančio vaiko, paklausus, ką reikia daryti išgirdus sprogimus ar šaudymo garsus.
Viešėdami Ukrainoje lankėmės dviejose mokyklose – Kramatorske ir Marinkoje. Nors iš pirmo žvilgsnio jos gana skirtingos, tačiau abiejose įstaigose baimės pojūtis, atrodo, tiesiog ore sklando.
Vos įžengus į mokyklą Kramatorske sunkiai būtų galima patikėti, kad ji prieš kelis metus buvo apšaudyta, dužo langai, kad ant jos stogo dienas leisdavo snaiperiai, kurie keldavo siaubą pamokose sėdintiems vaikams. Iš pirmo žvilgsnio ši mokykla atrodo kaip daugelis Lietuvos ugdymo įstaigų: ta pati „sovietinė“ kabinetų sistema, klasėse – tradiciniai suolai ir juodos lentos, informaciniai stendai, senos grindys ir pagal išgales perdažytos sienos. Ant kai kurių iš jų – į mokinius žvelgiantys žaismingi piešiniai, tarsi bandymas lygiuotis į vakarietišką Europą.
Šioje mokykloje vaikams laisvės suteikiama kiek daugiau nei kitose. Pavyzdžiui, jie turi savo kabinetą, į kurį įžengę pedagogai neturi jokios galios. Čia vadovauja vaikai! Jie patys dažo sienas, patys planuoja kabineto išdėstymą, patys kuria vidaus elgesio taisykles.
Į akis krinta tai, kad mokykloje gausu augalų. Dalis pastato langų – nauji, plastikiniai. Pasirodo, juos padovanojo organizacija „Unicef“. Naujų langų prireikė po to, kai 2014 m. separatistų užimtame Kramatorske vyko susišaudymai, per kuriuos dužo ir šios mokyklos langai.
Nepaisant to, kad per neramumus vaikams buvo leista nelankyti mokyklos, šia galimybe pasinaudojo nedaugelis. Vyriausieji – vienuoliktokai – pamokas lankė, norėdami kuo geriau pasiruošti egzaminams, o jų pavyzdžiu sekė ir jaunesni šios įstaigos ugdytiniai. Okupacijos laikotarpiu čia vyko ne vien tradicinės pamokos, bet ir mokymai, kur slėptis, kaip šliaužti, čiuožti ar gultis, kad nepakirstų priešo kulka.
Nors šiandien, praėjus keleriems metams po neramumų, atrodo, viskas grįžo į savo vėžes, tačiau žaizdos vaikų pasąmonėje liko gana gilios. Pavyzdžiui, viena šios įstaigos pedagogė pasakojo, kad per pamokas išgirdę pro šalį skrendantį sraigtasparnį mokiniai greitai lenda po suolais, kai kurie iš jų ima drebėti, apsipila ašaromis. Baimė iš čia niekur nedingo...
Penkiolikametė Alina atrodo taip, kaip ir dauguma jos bendraamžių bet kurioje kitoje pasaulio vietoje: ji rengiasi madingais drabužiais, kelia savo nuotraukas į internetą, bendrauja socialiniuose tinkluose, daug šypsosi. Vis dėlto mergaitės veidas iš karto pasikeičia vos tik pradėjus kalbėti apie 2014-ųjų laikotarpį. Būtent tada jos namus ir mokyklą apšaudė separatistai. Šnekėdama apie tai Alina ne kartą nubraukė ašarą.
„Tie įvykiai paveikė visus žmones. Aš pati tuo metu buvau išvykusi iš Kramatorsko, čia likti buvo nesaugu. Mano tėvai pasiliko. Jie negalėjo tiesiog imti ir mesti savo darbų, reikėjo iš kažko pragyventi. Baisiausia, kad tuos kelis mėnesius beveik nebuvo galimybių su jais susisiekti, neveikė internetas, o telefono ryšys buvo blokuojamas. Nežinojau, ar jie sveiki, ar jiems viskas gerai“, – pasakojo Alina.
Anot jos, po apgulties žmonės Kramatorske labai pasikeitė, jie dar labiau ėmė mylėti gyvenimą.
„Dabar visi žino, kad gyvenimas gali baigtis bet kurią akimirką. Žmonės supranta, kad karinių veiksmų neįmanoma prognozuoti ir kontroliuoti. Mūsų Vyriausybė buvo žadėjusi padėti paprastiems žmonėms, bet tuo metu visus kaustė panika ir gražūs valdininkų pažadai nieko neguodė“, – prisiminė penkiolikametė moksleivė.
Visiškai kitokį vaizdą nei Kramatorsko mokykloje pamatėme Marinkos ugdymo įstaigoje. Ši mokykla – visai šalia vadinamosios kontaktinės linijos, kur kasdien vyksta ukrainiečių karių ir Rusijos remiamų separatistų apsišaudymai, tad grėsmė mokinių saugumui čia – nepalyginamai didesnė.
Vos įžengus į mokyklą mūsų dėmesį patraukė daugybė langus dengiančių smėlio maišų, didžiuliai vandens rezervuarai. Mokykloje trūksta šviesos, bet tai netrukdo vaikams mokytis matematikos, dailės, kitų įprastų disciplinų. Be viso to, jiems reguliariai vyksta ir priverstiniai evakuacijos mokymai.
Kai kurie mokiniai iš garso gali lengvai atskirti, kokius pabūklus naudoja separatistai, žino, kada slėptis rūsyje. Išgirdę vieną skambutį, vaikai su nerimu laukia antro bei trečio. Trys skambučiai reiškia, kad prasidėjo neramumai ir būtina kuo greičiau slėptis. O kur tai geriausia daryti, rodo mokykloje ant sienų nupieštos žalios ir raudonos linijos. Raudona spalva rodo, kad toje vietoje būti pavojinga – galbūt sienos per plonos, o galbūt ten esi lengvai pastebimas priešo taikiklio. Geriausia sekti žalias rodykles. Dauguma jų veda į mokyklos rūsį. Čia įrengtos slėptuvės, kuriose yra gultai, čiužiniai, miegmaišiai, gesintuvai, biotualetai, gausu geriamojo vandens.
Įdomu tai, kad prasidėjus karui vaikų motyvacija mokytis dar labiau padidėjo. Jau beveik nebeliko atsikalbėjimo prieš pedagogus, vaikai tiesiog džiaugiasi turėdami galimybę mokytis. Ir jiems visai nesvarbu, kad kasdien pėdina ne į pačią išvaizdžiausią mokyklą, kurioje trūksta ne tik šviesos, bet ir elementariausių patogumų.
Čia besimokantiems vaikams įprasta tapo kasdien už lango girdėti sprogimus, kas rytą sveikintis su mokyklą saugančiu automatu ginkluotu pareigūnu. Įprasta ir tai, kad nuo šūvių bet kada gali dužti langai, kurie, beje, šioje ugdymo įstaigoje keisti jau tris kartus. Paskutinis didelis mokyklos apšaudymas vyko kiek daugiau nei prieš metus – pernai vasarį.
Tiek Kramatorske, tiek Marinkoje beveik visi gatvėje sutikti praeiviai žino Lietuvą, apie mūsų šalį atsiliepia tik gerais žodžiais. Ukrainiečiai mūsiškiams dėkingi ne tik už finansinę paramą, bet ir už moralinį palaikymą. 2014–2017 m. Lietuvos suteikta parama Ukrainai siekė 10,24 mln. eurų. Iš jų 1,48 mln. eurų skirta švietimui: apmokėtos ugdymo ir gyvenimo Lietuvoje išlaidos 286 studentams bei 60 moksleivių, nukentėjusių nuo karo Ukrainoje.
Dalis mūsų šalies paramos buvo skirta ir Kramatorsko mokyklai, kurioje lankėmės. Pernai Lietuva, įgyvendindama bendrą projektą su Švedija, Kramatorsko ugdymo įstaigai skyrė 30 tūkst. eurų. Projektą įgyvendinusi mūsų šalies Užsienio reikalų ministerija siekė padėti gerinti švietimo kokybę Rytų Ukrainoje, skatinti pedagogų ir vadovų visapusę lyderystę, teikti emocinę paramą.
Anot Užsienio reikalų ministerijos Komunikacijos ir kultūrinės diplomatijos departamento direktoriaus Ryčio Paulausko, ši mokykla pasirinkta dėl kelių priežasčių: regionas yra arti konflikto zonos, be to, aktyvios ir nevyriausybinės organizacijos, padėjusios įgyvendinti projektą.
Pagal šį projektą 30 mokytojų iš Rytų Ukrainos dalyvavo įvairiuose kursuose apie lyderystę, neprievartinį bendravimą ir komunikaciją, atrinkti vaikai vyko į Lietuvą, lankėsi mūsų šalies mokyklose. Mokytojams bei moksleiviams buvo nupirkta nemažai knygų.
Mokyklos direktorius Viačeslavas Gipičas sakė, kad šis projektas jo vadovaujamai mokyklai buvo tikrai svarbus. Anot jo, šiuolaikinei Ukrainai labai reikalingi pokyčiai. Direktorius atskleidė, kad tiek jo vadovaujamoje, tiek kitose šalies mokyklose bus formuojamos klasės, kuriose mokoma tik ukrainiečių kalba. Bus kuriamos ir atskiros mokyklos, kuriose galima mokytis rusų kalba. Tai reiškia, kad šalyje turėtų nebelikti mokyklų, kuriose, kaip dabar, mokoma ir ukrainiečių, ir rusų kalbomis. Tiek mokiniai, tiek jų tėvai šią žinią sutiko labai ramiai, be didesnio pasipriešinimo.
(Bus daugiau)
Galerija: Ukraina
Publikuota: 2018-04-09 17:13:39
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|