Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Pasvarstymai balsu

---

Kunigas nužvelgė gausiai į bažnyčią susirinkusius žmones. Dauguma pasipuošę. Moterų, kaip įprasta, daugiau nei vyrų, pagyvenusių žmonių daugiau nei jaunų. Akį traukė kelios gausios šeimos, į bažnyčią išsiruošusios net ir su pypliais vežimėliuose. Dalis žmonių tyliai bendravo, aptarinėjo savaitės įvykius, tačiau dauguma nekantriai žvelgė į kunigą. Buvo žmonių, kurie jau dabar nuobodžiavo ir svajojo, kada galės eiti. Kunigas pastebėjo ir skvarbius it rentgeno aparatas žvilgsnius, kurie vertino kiekvieną ne tik jo, bet ir patarnautojų rūbų detalę.

Jis persižegnojo, žvilgsniu dar kartą paprašė Nukryžiuotojo pagalbos ir garsiai ištarė: „Garbė Jėzui Kristui.“ Susirinkusieji vangokai atsakė: „Per amžius.“

Kunigas plačiai nusišypsojo, pakėlė rankas, tarsi jomis apglėbdamas visus susirinkusius ir tarė: „Šiandien noriu jums pranešti pačią svarbiausią naujieną.“

Bažnyčioje tapo visiškai tylu ir kunigas pajuto, kaip visos akys susmigo į jį. Žmonių veiduose matėsi veikiau nerimas nei džiaugsmas. Panašu, kad dauguma gerų naujienų nesitikėjo. Vėl prašys aukų esą labai svarbioms iniciatyvoms? Praneš, jog apsilankys vyskupas ir reikia talkos bažnyčią ir šventorių sutvarkyti? Kunigą iškelia į kitą parapiją? Būtų gaila, nes jau priprato ir nežinia, ką atkels.

Kunigas garsiai ištarė: „Mūsų Viešpats Jėzus Kristus prisikelia. Šią akimirką. Kiekvieno iš mūsų gyvenime. Jis nurita nevilties akmenį nuo mūsų širdžių ir kviečia mus palikti tuščią mūsų iliuzijų kapą ir keliauti su juo į gyvenimą…“

Žmonių veiduose akimirką galima buvo išvysti sutrikimą, paskui jį pakeitė nusivylimo ar aiškaus nuobodulio išraiškos. Nors dar prieš akimirką jie neturėjo jokio supratimo, ką kunigas praneš, ir nesitikėjo nieko gero, tačiau dabar pasijuto kaip vaikai, kuriems pažada saldainį, ir jie jau pradeda spėlioti, ar skanus jis bus, o vietoj saldainio paduoda jo piešinį.

Keli jaunesni vyrukai net nusivaipė vienas kitam sakydami: „Tarsi ne Velykos, kažką kunigėlis supainiojo, gal jam sunkus rytas...“ Moteriškė, ką tik pabaigusi kalbėti Rožinį, kiek garsiau, nei pati norėjo, paklausė kaimynės: „Tai ar Mišios šiandien bus?“ Kunigas jautė nustebusį patarnautojo žvilgsnį, matė, kaip choristai svarsto, ar nereikėtų užtraukti „Kyrie eleison…“

Kunigas jautė, kaip renkasi ašaros, kurios atėmė amą ir trukdė kalbėti toliau. Susirinkusiems visai nereikėjo Naujienos, ypač sekmadienio pamaldų metu. Jiems visai pakako, kad apsilankymas šv. Mišiose suteikdavo gyvenimui stabilumą, leisdavo pasijusti kiek dvasingesniems, pamatyti pažįstamų ir jiems pasirodyti.

Ir visgi šią akimirką kunigas jautėsi be galo laimingas, nes, daugybę metų skelbdamas kitiems Gerąją Naujieną, pirmą kartą visa būtimi pajuto jos gydomą naujumą. Daugybę kartų, eidamas aukoti šv. Mišias, kunigas jautėsi darantis paslaugą susirinkusiesiems. Jis juos kantriai mokė dalyvauti liturgijoje, sąmoningai melstis, kruopščiai ruošdavosi homilijoms, kurias paversdavo subtiliomis katechezėmis, per ramybės palinkėjimą rūpestingai apeidavo susirinkusiuosius, drąsindamas juos džiaugtis vienam kitu.

Kiekvieną kartą po šv. Mišių jis jausdavo ne tiek džiaugsmą, kiek likusias nuosėdas širdyje, nes matė, kaip dalis žmonių plepa per homiliją, kaip tėvai grūmoja kumščiu nenustygstančiam paaugliui, kaip dalis žmonių nekantriai žvilgčioja į laikrodį, laukdami pamaldų pabaigos tarsi išsigelbėjimo, o kelios davatkėlės nesiliauja apkalbinėjusios pasirinktos „aukos“.

Tačiau šiandien viskas buvo kitaip. Šiandien buvo visiškai nauja diena, ji kėlėsi į gyvenimą iš abstraktaus laiko kapo, sunokusi Viešpačiu ir dovanojanti laisvę būti. Šiandien jis neturėjo pasakoti apie tai, kad mes skelbiame Viešpaties mirtį, išpažįstame Jo prisikėlimą, laukdami Jo ateinant. Jis pats buvo šios žinios dalis, ir visi susirinkusieji jam švytėjo naujumu.

Dar prieš akimirką jis matė erzinančias susirinkusiųjų silpnybes, o dabar tik meilės pergalę, kuri švytėjo kiekviename žmoguje. Jis nebenorėjo nei jų mokyti, nei jiems patikti. Jis tik šventė Gerąją Naujieną. Net ir nevykęs sumanymas bandyti perteikti Naujieną žodžiais jo nebeslėgė, jis džiūgaujančia širdimi pradėjo Žodžio liturgiją.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---