|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Smulkus ūkis parduoda ekologiškai užaugintas daržoves: bulves (‚Anna‘ ‚Alouette‘, ‚Vineta‘, ‚Corinna‘), morkas, burokėlius. Tel. 0 617 39 115.Galioja iki: 2024-09-19 11:34:45
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Kraštiečiai
|
|
|
Aronas Aprilis poilsiui laiko skiria mažai – net ir baig-damas devintąją dešimtį jis nuolat dirba.
Autorės nuotr.
Pasaulinio garso žydų tautybės dailininkas tapytojas ir skulptorius Aronas Aprilis (Aharon April) gimė ir užaugo Šiaudiniškių dvare. Prieš 45 metus apsigyvenęs Jeruzalėje (Izraelis) menininkas džiaugėsi sulaukęs svečių iš savojo krašto ir priėmęs savo namuose mielai dalijosi prisiminimais apie gimtinę.
Sūriais ir žirgais kvepianti vaikystė
Plačiai atlapojęs paties kurtų skulptūrų saugomas duris, su nepamirštu lietuvišku pasisveikinimu lūpose, žymus menininkas bendravo paprastai, nuoširdžiai, parodė savo darbus, dirbtuves ir nepašykštėjo dovanų – paties išleistų knygų bei įdomių istorijų iš vaikystės.
– Mano prisiminimai iš Šiaudiniškių dvaro, kur turėjau laimingą ir spalvotą vaikystę, labai ryškūs, – puikia rusų kalba pasakojo 86 metų dailininkas. – Juk kai visą mūsų šeimą ištrėmė į Sibirą, man jau buvo devyneri. Tad gerai prisimenu kiekvieną dvaro sodybos kampelį. Ypač šiltas vasaras, maudynes tvenkinyje ir pienu nuolat kvepiančią mamą, kuri namų rūsyje gamindavo sūrius. Jos gaminių nusipirkti žmonės atvykdavo ne tik iš apylinkių, bet ir visos Lietuvos.
A. Aprilio prisiminimuose ypač daug vietos užima dvaro žirgai, kuriuos jis labai mylėjo, ir jaunas arklininkas, nuolat globodavęs dvarininkaitį.
– Kaip visada sukinėjausi arklidėse ir, norėdamas patekti į arklių aptvarą, atsisėdau ant šio viršaus. Ten styrojo didžiulė vinis, kuri kiaurai perdūrė man klubą. Iš baimės ir skausmo ėmiau rėkti. Laimei, netoliese buvęs arklininkas atskubėjo į pagalbą. Jis atsargiai ir saugiai mane nukėlė nuo vinies ir ilgai guodė prispaudęs manąjį ašarotą skruostą prie savojo – neskusto ir aštraus. Tas saugumo jausmas man ir dabar įsirėžęs giliai atmintin, – potyriais iš vaikystės dalijosi dailininkas.
Tvenkinio malonumai ir grafienės šmėkla
Vaiko prisiminimuose – ir didžiulis tvenkinys, kurį jo tėtis ruošėsi iškasti ne vienus metus ir vienąkart prisiruošė. Ten prileido karpių. Žiemą ant ledo būdavo puiki čiuožykla. Tačiau labiausiai vaikus vasarą traukdavo maudynės tvenkinyje. Vakarais, kai vanduo įšildavo, jame nuolat pliuškendavosi vaikai, o dar vėliau, jau po darbų, tvenkinys virsdavo merginų darbininkių maudykla. Aronas su dvaro vaikais ir vyresniu broliu merginų šėliones stebėdavo nuo kranto.
– Atrodė, kad vanduo tuomet tapdavo šiltesnis, tvenkinys gilesnis, viskas aplinkui banguodavo, – į atsiminimus paniro garsus dailininkas.
Istoriją apie senosios grafienės – buvusios dvaro šeimininkės šmėklą Aronas visada pasakoja su pasimėgavimu. Ir jo namuose Jeruzalėje šis pasakojimas nebuvo užmirštas. Dailininkas atsiminė, kaip kiekvieną kartą jam drebėdavo kinkos lipant girgždančiomis kopėčiomis į palėpę ir tikintis ten pamatyti šmėklą. Nieko neaptikęs, Aronas vis vien pasakodavo apačioje laukusiems vaikams, kokį siaubą ten išvydęs. Raitydamas nebūtas istorijas, jis sulaukdavo susižavėjimo bendraamžių akyse. Šis pasakojimas iš lūpų į lūpas keliavo daug metų būnant tremtyje Sibire, Altajaus krašte, Užpoliarėje ir gyvenant bei mokantis Jakutijoje. Protingas ir mokslams imlus būsimasis dailininkas savo pasakojimais sužavėdavo ne vieną sutiktąjį.
Juoda nelaimės nuojauta
Paskutinis ryškus atsiminimas prieš pat nacionalizaciją (dieną, kai iš Aprilių šeimos buvo atimtas visas turtas) – juodojo arklio istorija. Visų mylimas varno sparno spalvos žirgas buvo dvaro pasididžiavimas ir Arono numylėtinis. Tačiau taip atsitiko, kad pievoje šį užgulė kitas žirgas ir juodąjį smarkiai sužeidė. Žaizda pasirodė mirtina. Arono tėtis išėjo vienas į laukus, prietemoje pasigirdo šūvis. Dailininkas atsiminė, koks baltas kaip kreida greta stovėjo jo brolis Chaimas, o pats net nepajėgė išspausti ašaros, tik tyliai kentėjo. Vėliau naktį Aronas girdėjo, kaip mama paklausė: „Iš kur pistoletas?“ Ir tylų tėvo atsakymą: „Buvo mano...“
– Supratau, kad šito niekada nepamiršiu. Tas juodas žirgas tapo simboliu. Tarsi nelaimės nuojauta, – pasakojo dailininkas. Mano mama visada sakydavo, jog niekada nieko nepasieksi, jei nesikelsi pusę penkių ryto ir anksti eisi miegoti. Šito priesako aš laikausi iki šiol ir miegui skiriu labai nedaug laiko.
Vėliau ryškūs vaikystės prisiminimai sugulė į dailininko drobes „Žirgas varnas“, „Pikų dama“.
Atėmus iš šeimos dvarą, jiems teko kraustytis į Virbalį. Butukas miestelyje po dvaro erdvių Aronui atrodė labai tamsus. Jis prisiminė kelią į mokyklą, skanias bandeles ir savo suolo draugą, pavarde Šarka.
A. Aprilio tėtis tuomet Virbalyje įsidarbino vaistininku. Užėjus trėmimų bangai, 1941 m. birželio 18 d. būsimo dailininko šeima buvo nublokšta į Altajaus kraštą.
Nenori sugriauti šviesių prisiminimų
Būdamas 18 metų, Jakutske Aronas baigė vidurinę mokyklą, vėliau įstojo į Maskvos dailės institutą, bet po metų patyrė naują tremtį. Tačiau atkaklus vaikinas troško tapyti. Kadangi pasižymėjo užsispyrimu ir dideliu talentu, sugebėjo įstoti ir 1960 m. baigė Surikovo dailės institutą. Greitai A. Aprilis tapo vienu žinomiausių 7-ojo dešimtmečio Sovietų Sąjungos dailininkų.
Naujas kūrybos ir gyvenimo etapas prasidėjo nuo 1972 metų, kai garsus menininkas išvyko į Izraelį. Jeruzalėje dailininkas dėstė dailę ir tapybą, dirbo Paryžiuje. Surengė savo darbų parodas Izraelyje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Kanadoje, JAV.
A. Aprilis buvo išrinktas Jeruzalės dailininkų ir skulptorių asociacijos pirmininku. Jau gyvendamas Izraelyje, 2005 m. jis tapo Rusijos menų akademijos garbės nariu.
Net ir būdamas garbaus amžiaus, menininkas dirba labai produktyviai. Jo erdviame name Jeruzalėje – šimtai įspūdingo dydžio paveikslų. O studijos dalis rūsyje, kur dailininkas praleidžia daugybę laiko, labai primena dvaro rūsį, kuriame kažkada sūrius darė jo mama.
– Mano mama visada sakydavo, jog niekada nieko nepasieksi, jei nesikelsi pusę penkių ryto ir anksti eisi miegoti. Šito priesako aš laikausi iki šiol ir miegui skiriu labai nedaug laiko, – savo geros savijautos ir jaunatviškos išvaizdos paslaptį išdavė dailininkas.
Paklaustas, ar netraukia atvykti į Šiaudiniškius, į savo vaikystės namus, A. Aprilis sakė, kad to padaryti negalėjęs, nors bandęs net kelis kartus.
Po visą pasaulį tebekeliaujantis dailininkas keletą kartų ilsėjosi ir Lietuvoje, prie Baltijos jūros, lankėsi Vilniuje, kituose miestuose, net Vilkaviškyje. Iš čia jis kelis kartus bandė važiuoti į Šiaudiniškius, tačiau, pasiekęs Virbalį, apsigalvodavo ir sukdavo atgal.
– O kas, jei nusivilsiu pamatęs, kaip tie namai atrodo dabar? Jei tai sugriaus visus mano šviesius vaikystės prisiminimus? Daugiau tikrai nebandysiu ten patekti. Tegul viskas lieka taip, kaip prisimenu, – gana liūdnai skambėjo A. Aprilio balsas.
Pasaulinio garso žydų tautybės dailininkas tapytojas ir skulptorius Aronas Aprilis (Aharon April) gimė ir užaugo Šiaudiniškių dvare. Prieš 45 metus apsigyvenęs Jeruzalėje (Izraelis) menininkas džiaugėsi sulaukęs svečių iš savojo krašto ir priėmęs savo namuose mielai dalijosi prisiminimais apie gimtinę. |
Plačiai atlapojęs paties kurtų skulptūrų saugomas duris, su nepamirštu lietuvišku pasisveikinimu lūpose, žymus menininkas bendravo paprastai, nuoširdžiai, parodė savo darbus, dirbtuves ir nepašykštėjo dovanų – paties išleistų knygų bei įdomių istorijų iš vaikystės.
– Mano prisiminimai iš Šiaudiniškių dvaro, kur turėjau laimingą ir spalvotą vaikystę, labai ryškūs, – puikia rusų kalba pasakojo 86 metų dailininkas. – Juk kai visą mūsų šeimą ištrėmė į Sibirą, man jau buvo devyneri. Tad gerai prisimenu kiekvieną dvaro sodybos kampelį. Ypač šiltas vasaras, maudynes tvenkinyje ir pienu nuolat kvepiančią mamą, kuri namų rūsyje gamindavo sūrius. Jos gaminių nusipirkti žmonės atvykdavo ne tik iš apylinkių, bet ir visos Lietuvos.
A. Aprilio prisiminimuose ypač daug vietos užima dvaro žirgai, kuriuos jis labai mylėjo, ir jaunas arklininkas, nuolat globodavęs dvarininkaitį.
– Kaip visada sukinėjausi arklidėse ir, norėdamas patekti į arklių aptvarą, atsisėdau ant šio viršaus. Ten styrojo didžiulė vinis, kuri kiaurai perdūrė man klubą. Iš baimės ir skausmo ėmiau rėkti. Laimei, netoliese buvęs arklininkas atskubėjo į pagalbą. Jis atsargiai ir saugiai mane nukėlė nuo vinies ir ilgai guodė prispaudęs manąjį ašarotą skruostą prie savojo – neskusto ir aštraus. Tas saugumo jausmas man ir dabar įsirėžęs giliai atmintin, – potyriais iš vaikystės dalijosi dailininkas.
Vaiko prisiminimuose – ir didžiulis tvenkinys, kurį jo tėtis ruošėsi iškasti ne vienus metus ir vienąkart prisiruošė. Ten prileido karpių. Žiemą ant ledo būdavo puiki čiuožykla. Tačiau labiausiai vaikus vasarą traukdavo maudynės tvenkinyje. Vakarais, kai vanduo įšildavo, jame nuolat pliuškendavosi vaikai, o dar vėliau, jau po darbų, tvenkinys virsdavo merginų darbininkių maudykla. Aronas su dvaro vaikais ir vyresniu broliu merginų šėliones stebėdavo nuo kranto.
– Atrodė, kad vanduo tuomet tapdavo šiltesnis, tvenkinys gilesnis, viskas aplinkui banguodavo, – į atsiminimus paniro garsus dailininkas.
Istoriją apie senosios grafienės – buvusios dvaro šeimininkės šmėklą Aronas visada pasakoja su pasimėgavimu. Ir jo namuose Jeruzalėje šis pasakojimas nebuvo užmirštas. Dailininkas atsiminė, kaip kiekvieną kartą jam drebėdavo kinkos lipant girgždančiomis kopėčiomis į palėpę ir tikintis ten pamatyti šmėklą. Nieko neaptikęs, Aronas vis vien pasakodavo apačioje laukusiems vaikams, kokį siaubą ten išvydęs. Raitydamas nebūtas istorijas, jis sulaukdavo susižavėjimo bendraamžių akyse. Šis pasakojimas iš lūpų į lūpas keliavo daug metų būnant tremtyje Sibire, Altajaus krašte, Užpoliarėje ir gyvenant bei mokantis Jakutijoje. Protingas ir mokslams imlus būsimasis dailininkas savo pasakojimais sužavėdavo ne vieną sutiktąjį.
Paskutinis ryškus atsiminimas prieš pat nacionalizaciją (dieną, kai iš Aprilių šeimos buvo atimtas visas turtas) – juodojo arklio istorija. Visų mylimas varno sparno spalvos žirgas buvo dvaro pasididžiavimas ir Arono numylėtinis. Tačiau taip atsitiko, kad pievoje šį užgulė kitas žirgas ir juodąjį smarkiai sužeidė. Žaizda pasirodė mirtina. Arono tėtis išėjo vienas į laukus, prietemoje pasigirdo šūvis. Dailininkas atsiminė, koks baltas kaip kreida greta stovėjo jo brolis Chaimas, o pats net nepajėgė išspausti ašaros, tik tyliai kentėjo. Vėliau naktį Aronas girdėjo, kaip mama paklausė: „Iš kur pistoletas?“ Ir tylų tėvo atsakymą: „Buvo mano...“
– Supratau, kad šito niekada nepamiršiu. Tas juodas žirgas tapo simboliu. Tarsi nelaimės nuojauta, – pasakojo dailininkas.
Mano mama visada sakydavo, jog niekada nieko nepasieksi, jei nesikelsi pusę penkių ryto ir anksti eisi miegoti. Šito priesako aš laikausi iki šiol ir miegui skiriu labai nedaug laiko.
Vėliau ryškūs vaikystės prisiminimai sugulė į dailininko drobes „Žirgas varnas“, „Pikų dama“.
Atėmus iš šeimos dvarą, jiems teko kraustytis į Virbalį. Butukas miestelyje po dvaro erdvių Aronui atrodė labai tamsus. Jis prisiminė kelią į mokyklą, skanias bandeles ir savo suolo draugą, pavarde Šarka.
A. Aprilio tėtis tuomet Virbalyje įsidarbino vaistininku. Užėjus trėmimų bangai, 1941 m. birželio 18 d. būsimo dailininko šeima buvo nublokšta į Altajaus kraštą.
Būdamas 18 metų, Jakutske Aronas baigė vidurinę mokyklą, vėliau įstojo į Maskvos dailės institutą, bet po metų patyrė naują tremtį. Tačiau atkaklus vaikinas troško tapyti. Kadangi pasižymėjo užsispyrimu ir dideliu talentu, sugebėjo įstoti ir 1960 m. baigė Surikovo dailės institutą. Greitai A. Aprilis tapo vienu žinomiausių 7-ojo dešimtmečio Sovietų Sąjungos dailininkų.
Naujas kūrybos ir gyvenimo etapas prasidėjo nuo 1972 metų, kai garsus menininkas išvyko į Izraelį. Jeruzalėje dailininkas dėstė dailę ir tapybą, dirbo Paryžiuje. Surengė savo darbų parodas Izraelyje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Kanadoje, JAV.
A. Aprilis buvo išrinktas Jeruzalės dailininkų ir skulptorių asociacijos pirmininku. Jau gyvendamas Izraelyje, 2005 m. jis tapo Rusijos menų akademijos garbės nariu.
Net ir būdamas garbaus amžiaus, menininkas dirba labai produktyviai. Jo erdviame name Jeruzalėje – šimtai įspūdingo dydžio paveikslų. O studijos dalis rūsyje, kur dailininkas praleidžia daugybę laiko, labai primena dvaro rūsį, kuriame kažkada sūrius darė jo mama.
– Mano mama visada sakydavo, jog niekada nieko nepasieksi, jei nesikelsi pusę penkių ryto ir anksti eisi miegoti. Šito priesako aš laikausi iki šiol ir miegui skiriu labai nedaug laiko, – savo geros savijautos ir jaunatviškos išvaizdos paslaptį išdavė dailininkas.
Paklaustas, ar netraukia atvykti į Šiaudiniškius, į savo vaikystės namus, A. Aprilis sakė, kad to padaryti negalėjęs, nors bandęs net kelis kartus.
Po visą pasaulį tebekeliaujantis dailininkas keletą kartų ilsėjosi ir Lietuvoje, prie Baltijos jūros, lankėsi Vilniuje, kituose miestuose, net Vilkaviškyje. Iš čia jis kelis kartus bandė važiuoti į Šiaudiniškius, tačiau, pasiekęs Virbalį, apsigalvodavo ir sukdavo atgal.
– O kas, jei nusivilsiu pamatęs, kaip tie namai atrodo dabar? Jei tai sugriaus visus mano šviesius vaikystės prisiminimus? Daugiau tikrai nebandysiu ten patekti. Tegul viskas lieka taip, kaip prisimenu, – gana liūdnai skambėjo A. Aprilio balsas.
Galerija: Aharon April
Publikuota: 2018-03-16 13:47:50
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Pirmieji debatai: kandidatai į Seimą skaudžiai nesikapojo * „Bruklinas“ dar kartą perrašė rajono sporto istoriją
* Vokietijos mokslininkai – apie viešnagę mūsų krašte, politiką ir Lietuvos perspektyvas
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|