„Santaka“ / „Triūskime, broliai. Iš tos sėklos, kurią mes Lietuvoje išbarstysime, išaugs gražūs vaisiai“

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2018-02-14 14:20

Dalinkitės:  


Nepriklausomybės Aktą pasirašę signatarai buvo tikri patriotai, išsilavinę žmonės, kėlę savo krašto kultūrą ir ekonomiką.

„Triūskime, broliai. Iš tos sėklos, kurią mes Lietuvoje išbarstysime, išaugs gražūs vaisiai“


Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo 100-metis – svarbi ir džiaugsminga data valstybės, tautos, jos piliečių gyvenime. Didingas jubiliejus skatina kiekvieną prisiminti savo valstybės istoriją, jos kelią į nepriklausomybę, atminti ir pagerbti žmones, atvedusius tautą į atgimimą ir suklestėjimą.



Lyg kelrodis ženklas

Nuo to laiko, kai 1009 m. mūsų tauta atsirado Europos žemėlapyje, nuėjome ilgą ir sunkų istorijos kelią: kovų už laisvę ir valstybingumą laikus, daugiau ar mažiau ramius pakilimo ir klestėjimo metus, karus ir didžiulių praradimų tragizmą. Mūsų tauta kovose užsigrūdino, išmoko atskirti priešus ir draugus, diplomatiškai laviruoti ir išgyventi sunkiausiais istorijos periodais.

1918 m. vasario 16-oji – lyg kelrodis ženklas, pasipuošęs naujomis prasmėmis, nauja šviesa ir naujomis spalvomis. Pajuskime protu ir širdimi jų reikšmę bei prasmę.

Daugeliui gerai žinomas lakoniškai trumpas ir aiškus Nepriklausomybės Akto tekstas, pažįstama 100 metų senumo signatarų nuotrauka, kurioje Jono Vailokaičio žmona fotografė Aleksandra Jurašaitė-Vailokaitienė įamžino 20 Lietuvos Tarybos narių su Jonu Basanavičiumi viduryje.

Minėdami šios svarbios datos šimtmetį, prisiminkime jo atsiradimo aplinkybes, jį sukūrusius ir savo parašais įteisinusius žmones, įvardytus garbingu signatarų vardu.




Laisvės šaukliai

Lietuvos Taryba buvo išrinkta 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusioje Lietuvių konferencijoje, kuri sušaukta J. Basanavičiaus ir jo bendradarbių iniciatyva, gavus okupacinės Vokietijos valdžios leidimą. Konferencijoje dalyvavo daugiau kaip 200 šviesuolių – visų Lietuvos etnografinių regionų, luomų, politinių srovių ir partijų atstovų, susirinkusių svarstyti krašto padėties bei politinės ateities klausimų. Atstovai suprato, kad I pasauliniam karui einant į pabaigą reikia pasinaudoti kariaujančių valstybių susilpnėjimu ir siekti Lietuvos valstybės savarankiškumo. Jie ginčijosi, kokiu būdu to siekti ir kuria didesne valstybe remtis. Nors daugelis konferencijos dalyvių nelabai pasitikėjo nei Rusija, nei Vokietija, nei kaimynine Lenkija, vis dėlto reikėjo paisyti Vokietijos vadovų nuomonės, nes jų kariuomenė buvo okupavusi kraštą. Lietuvos inteligentai tikėjosi daugiau laimėti iš vokiečių, pasinaudojant nepalankia Vokietijai karo baigtimi.

Konferencijos nuotaika buvo džiugi, tvyrojo artėjančios karo pabaigos ir didelių pasaulio politikos pokyčių nuojauta. Buvo nutarta atkurti savarankišką, demokratiniais pagrindais tvarkomą Lietuvos valstybę. Siekiant, jog okupacinė valdžia netrukdytų politinio darbo, konferencija sutiko, kad jeigu Vokietija pripažins Lietuvos valstybę, esant sunkiai padėčiai pareikšti apie draugiškus santykius su ja.


Delegatai išrinko Lietuvos Tarybą – konferencijos vykdomąją instituciją jos nutarimams įgyvendinti. Tarybos pirmininku išrinktas Antanas Smetona, vicepirmininkais – Steponas Kairys ir Vladas Mironas, sekretoriais – Jurgis Šaulys ir Petras Klimas.

Taryba tuoj ėmėsi veiklos: stebėjo padėtį šalyje, registravo okupacinės valdžios žiaurias priemones prieš gyventojus, vedė tarp gyventojų aiškinamąjį darbą, stengėsi pritraukti daugiau bendraminčių. 1917 m. spalio 20 d. Taryba nusiuntė Vokietijos kancleriui memorandumą dėl okupacinės valdžios vykdomų rekvizicijų ir kitų neleistinų priemonių. Europos situacija greitai keitėsi: Rusijoje įvyko vasario revoliucija ir spalio perversmas, Vokietija pralaimėjo karą ir Brest Litovske prasidėjo taikos derybos. Į valdžią atėję bolševikai pareiškė apie Rusijos tautų apsisprendimo teisę, todėl Lietuvos Taryba negalėjo delsti ir 1917 m. gruodžio 11 d. pasirašė Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją, kurioje paskelbė apie nepriklausomos valstybės atkūrimą su sostine Vilniuje ir visų jos ryšių su kitomis tautomis nutraukimą, prašė Vokietijos apsaugos ir pagalbos, išlaikant ryšius su ja.

Pasirašius šį aktą, tarp lietuvių kilo nepasitenkinimas, nes kai kurie veikėjai nesugebėjo įvertinti sudėtingos tarptautinės situacijos, nesuprato, kad tai – tik diplomatinis ėjimas. Taryboje taip pat išryškėjo dvi grupės: kairieji radikalai (S. Kairys, M. Biržiška, J. Vileišis ir S. Narutavičius), reikalavę skelbti nepriklausomybę be papildomų įsipareigojimų, ir nuosaikieji, vadovaujami A. Smetonos, palaikantys gerus santykius su vokiečiais ir raginantys laukti palankesnių aplinkybių. Nors dėl nepriklausomybės skelbimo nuomonės išsiskyrė, visus vienijo laisvės troškimas. Paraginti veikti „su Vytauto gudrumu“, Tarybos nariai ėmėsi jiems patikėto Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo darbo.




Akto pasirašymo aplinkybės

Skelbti Lietuvos nepriklausomybę buvo manyta sausio 7 dieną, bet politinė situacija privertė datą nukelti. Dėl nesutarimų Taryboje keturi radikalai ją paliko. Suderinus nepriklausomybės akto tekstą ir nusprendus jį pasirašyti vasario 16 dieną, P. Klimas, kaip daugiausiai bendravęs su radikalais, buvo įpareigotas juos įtikinti sugrįžti. Per derybas pavyko susitarti dėl teksto. Daugumai už jį nubalsavus, iš pirmininko pareigų atsistatydino A. Smetona. Tarybos narių prašomas pirmininkauti ėmėsi J. Basanavičius.

Vasario 16-osios rytą, 10 val., Tarybos nariai susirinko pas J. Basanavičių Lietuvių mokslo draugijos patalpose. Kambariuose buvo labai šalta, todėl nuspręsta pereiti į Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti komiteto patalpas Didžiojoje gatvėje Nr. 30. Posėdis prasidėjo 11 val. Dr. J. Basanavičius perskaitė jau suderintą Lietuvos Nepriklausomybės Aktą ir be didesnių pastabų jam buvo pritarta. Tada šį aktą pasirašė J. Basanavičius, po jo perduodami vienas kitam plunksną abėcėlės tvarka rašėsi kiti Tarybos nariai. Pasirašę aktą signatarai garsiai ir džiaugsmingai plojo. Po to buvo svarstoma, kaip priimtą dokumentą viešai paskelbti ir įteisinti.

Situacija buvo miglota, niekas nebuvo tikras, kad neprasidės okupantų represijos. Kitą dieną Lietuvos Nepriklausomybės Aktą išspausdino laikraštis „Lietuvos aidas“, bet vokiečiai šį numerį konfiskavo. Redakcijoje dirbusiam P. Klimui pavyko keletą laikraščio egzempliorių nuslėpti – dabar jie yra bibliografinė retenybė (džiaugiamės, kad vieną, dovanotą J. Basanavičiaus bendradarbio P. Razmuko, turime Vilkaviškio krašto muziejaus fonduose). Vasario 16-osios aktas glaustai išreiškė viso lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo, aušrininkų, varpininkų, knygnešių lūkesčius, įgyvendino ilgametės lietuvių kovos už laisvę tikslus. Žinoma, pats Nepriklausomybės Aktas Lietuvos valstybingumo neatkūrė, bet juo remiantis tauta galėjo tą darbą pradėti. Prasidėjo sunki politinė kova su Vokietijos okupacine valdžia.



Nepriklausomybės akto signatarai

Valstybės atkūrimo akto tekstą rengė Jonas Vileišis, Petras Klimas, Mykolas Biržiška ir Steponas Kairys. Šie žmonės buvo projekto autoriai, o oficialus akto autorius – visa Lietuvos Taryba, išreiškusi visos pažangios inteligentijos atstovaujamos tautos valią. Jos nariai – XIX a. antroje pusėje suklestėjusio lietuvių tautinio atgimimo veikėjai, 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo ir 1917 m. konferencijos dalyviai, J. Basanavičiaus įkurtos Lietuvių mokslo draugijos nariai. Beveik visi būrėsi apie lietuviškus laikraščius, dalyvavo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veikloje. 18 iš jų buvo ūkininkų vaikai, gimę kaime, tik M. Biržiška ir P. Dovydaitis gimę miesteliuose. Net 6 signatarai kilę iš Užnemunės, po tris gimę Biržų, Tauragės, Telšių ir Šakių apskrityse, po du – iš Marijampolės ir Ukmergės apskričių, po vieną – iš Rokiškio, Trakų, Vilkaviškio, vienas gimęs Latvijoje. Jie buvo tos pačios kartos skirtingo amžiaus, skirtingų profesijų ir pažiūrų žmonės. Skirtingi buvo ir jų likimai.

Visi signatarai buvo tikri patriotai, išsilavinę žmonės, kėlę savo krašto kultūrą ar ekonomiką. Stodami į Lietuvos nepriklausomybės atstatymo darbą jie labai rizikavo – juk nežinojo, ar pasieks savo tikslą. Šie iškilūs žmonės galėjo nukentėti, bet, išrinkti į Tarybą, nesuabejojo ir kibo į patikėtą darbą. Tėvynei jie paaukojo savo žinias, sveikatą, pinigus, o šešetas iš jų vėliau tapo sovietinio teroro aukomis.




Valstybės pamatų kūrimas

Kovo 23 d. Lietuvos Tarybos delegacija nuvyko į Berlyną ir Lietuvos Nepriklausomybės Aktą su vertimu į vokiečių kalbą perdavė Vokietijos kancleriui grafui fon Heitlingui. Vokietija sutiko Lietuvos nepriklausomybę pripažinti 1917 m. gruodžio 11-os akto sąlygomis, bet dokumentą (kurį 2017 m. Berlyne rado profesorius L. Mažylis) paėmė. To meto sąlygomis tai buvo pergalė. Toks statusas užtikrino, jog Vokietija negalės Lietuvos „padovanoti“ Lenkijai. Bus galima laukti karo pabaigos ir, pasikeitus situacijai, pakeisti susitarimą.

Lietuvoje šeimininkavę vokiečių valdininkai ir dvarininkai puoselėjo viltis kraštą prijungti prie Prūsijos. Kad išvengtų prijungimo, Taryba nutarė ieškoti ryšių su maža Viurtenbergo kunigaikštyste, kviesdama kunigaikštį Vilhelmą fon Urachą tapti Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Kunigaikštis Urachas mokėsi kalbėti lietuviškai ir ruošėsi atvykti į Lietuvą. Keturi Tarybos nariai pasipriešino Lietuvos norui tapti monarchija ir vėl paliko Tarybą.

Valstybės padėtis buvo sunki, realios valdžios Taryba neturėjo, buvo tik patariamasis organas prie okupacinės valdžios. Vis dėlto, 1918 m. liepos mėnesį pasivadinusi Lietuvos Valstybės Taryba, pamažu stiprino savo padėtį. Tų pačių metų spalio 8 d. sudarė Krašto apsaugos komisiją, kuriai pirmininkavo S. Šilingas. Ši komisija pradėjo organizuoti miliciją, ėmėsi kariuomenės steigimo parengiamųjų darbų. Nuo gegužės mėnesio pradėjo slapta kviesti ir registruoti karininkus, karo valdininkus bei kareivius. Spalio 16 d. atvyko pirmieji savanoriai – 11 vyrų. Jie dėvėjo civilinius drabužius, todėl vokiečiams įtarimų nesukėlė. Lapkričio 1 d. Krašto apsaugos komisija paskyrė karininką V. Grigaliūną-Glovackį 1-ojo pėstininkų pulko vadu. Pasitelkęs karininkus, jis sukūrė štabą, telkė kareivius, ieškojo jiems ginklų.


Spalio 20 d. Vokietijos kancleris Berlyne priėmė lietuvių delegaciją ir jai pareiškė, kad Vokietijos vyriausybė paveda pačiai Lietuvai daryti sprendimus dėl konstitucijos ir dėl santykių su kaimyninėmis valstybėmis. Po ilgų diskusijų buvo numatyta ministru pirmininku skirti Augustiną Voldemarą.

Lapkričio 2 d. Valstybės Taryba priėmė Laikinąją Konstituciją, ėmė rūpintis tvarkos įvedimu provincijose. Svarstant vyriausybės programą J. Basanavičius kalbėjo: „Taigi mums vis tiek, iš kurių srovių žmonės yra pakviesti ministeriais, svarbu, kad jie išmanytų darbą ir sąžiningai tarnautų valstybei.“ Valstybės įstaigų kūrimui reikėjo pinigų. Finansų ministro M. Yčo iniciatyva iš vokiečių pavyko gauti 10 mln. markių paskolą, kuri buvo panaudota kuriant kariuomenę, miliciją ir vietines valdžios įstaigas. Vietinė valdžia pradėta gaivališkai kurti dar prieš centrinę valdžią. Reikėjo provincijoje įvesti vienodą tvarką, gyventojus pakelti krašto ekonomikos atstatymui, kad jie pajustų savo tautinės valdžios rūpestį krašto gerove.



Vilkaviškio kraštas auštant nepriklausomybei

Vykstant Pirmajam pasauliniam karui 1914–1915 m. Lietuva, o ypač mūsų kraštas, tapo rusų bei vokiečių susidūrimų arena. 1914 m. rugpjūčio mėnesį prasidėjo susišaudymai pasienio ruože prie Vištyčio ir Kybartų, rusų valdžia paskelbė vyrų mobilizaciją. Krašte šeimininkavo tai rusai, tai vokiečiai, priklausomai nuo to, kaip sekėsi karo frontuose. Okupantai rekvizavo gyventojų arklius, maistą, ėmė vyrus į kariuomenę. Taip mūsų krašto vyrai atsidūrė ir vokiečių, ir rusų kariuomenėse. Pasitaikė, kad vienos šeimos vienas sūnus buvo rusų, o kitas – vokiečių armijoje.


Rugsėjo mėnesį pradėję veržtis vokiečiai apšaudė pasienio miestelius. Sudegė Kybartų, Virbalio ir Vilkaviškio posadų mediniai nameliai, Čyčkų kaimo 15 sodybų, Vaičlaukio – 2, Kiršų – 5, Boblaukio – 8, Šūklių, Kaukakalnio, Penkinių, Valerijanavo, Versnupių, Unijos dvarai, Pajevonio bažnyčia, muitinės pastatai. Per susidūrimą Alvite susprogdinta bažnyčia ir klebonija, šventoriuje užmušti 7 žmonės, sužeisti 5. Mūšiai vyko 11 mėnesių. Frontas stabilizavosi Vladislavovo (Naumiesčio)–Žaliosios–Alvito–Pajevonio–Vištyčio ruože. Lapkričio mėnesį šeimininkavo rusai, bet 1915 m. vasarį vokiečiai pralaužė frontą ir juos nustūmė į rytus. Nuo užsitęsusių mūšių kraštas labai nukentėjo. Vokiečiai įvedė savo tvarką: mūsų rajono teritorija įjungta į Oberostą (Rytų kraštą), valdomą feldmaršalo Paulio fon Heidenburgo, pakeistas administracinis suskirstymas, sudarytos valdžios įstaigos, kontroliavusios krašto gyvenimą.

Vilkaviškio apskritis buvo suskirstyta į 16 valsčių. Be mums įprastų, dar priklausė Kaupiškių, Lankeliškių ir Vižainio valsčiai. Be karinio komendanto ir okupacinės valdžios leidimo nebuvo galima nei pirkti, nei parduoti, net laidoti mirusiuosius ar išvykti už seniūnijos ribų. Vištyčio ir Vilkaviškio centre vokiečiai pastatė savo paminklų, pervadino centrines gatves. Frontui pasitraukus į rytus, krašte stojo sąlyginė ramybė. Vokiečiai atkūrė mokyklas su pagrindine vokiečių kalba, rūpinosi sanitarija ir sveikatos apsauga. Kad būtų lengviau išvežti prisigrobtą turtą, nuo Kalvarijos iki Marijampolės ir Naumiesčio per Vištytį, Gražiškius, Vaitkabalius nutiesė siauruką (600 mm pločio) geležinkelį. Traukiniais keliavo grūdai, maisto produktai, technika ir mediena.


Nepriklausomybės ir laisvės idėjas į provinciją parveždavo iš miestų grįžę žmonės, jas atsargiai platino bendraudami su pažįstamais. Daugeliui paprastų valstiečių rūpėjo kasdienis gyvenimas ir ramybė. Apie paskelbtą nepriklausomybę mažai kas žinojo. J. Basanavičius 1918 m. birželio 28 d. iš Vilniaus atvažiavo į Vilkaviškį, paskui į Ožkabalius. Bartninkų parapijoje netrukus turėjo vykti Švč. Mergelės Dangun žengimo atlaidai, todėl J. Basanavičius ketino atlaiduose susibūrusiems žmonėms padaryti viešą pareiškimą. Kadangi vokiečių valdžia buvo uždraudusi viešus susirinkimus, J. Basanavičius dėl leidimo laišku kreipėsi į apskrities viršininką ir Pagernevės dvare gyvenantį viršaitį Habermaną. Tačiau šie valdininkai susibūrimui leidimo nedrįso duoti, nes bijojo, jog iš Alvito dvaro gali ateiti bolševikuojantys darbininkai ir sukelti sumaištį. Negavęs leidimo viešai paskaitai, J. Basanavičius sukvietė klebono Sakavičiaus bute apie 20 žmonių ir padarė pranešimą apie Lietuvos Tarybos veiklą. Iš J. Basanavičiaus gauta žinia apie Lietuvos Nepriklausomybės Aktą greitai pasklido po kraštą. Žmonės džiaugėsi, svajojo apie naują gyvenimą. Drąsesnieji ir aktyvesnieji tuojau pradėjo burtis ir formuoti valsčių bei kaimų valdžios struktūras. Kuriant Lietuvos kariuomenę, daugiau kaip 1000 mūsų krašto vyrų savanoriais išėjo ginti tėvynės.


1918 m. lapkričio 24 d. Vilkaviškio apskrities viršininku paskirtas V. Vitkauskas, vėliau jį pakeitė L. Martinkaitis, sudaryta apskrities savivaldybė, valsčių komitetai. Lapkričio 21 d. Vilkaviškyje susirinko aktyvesni miestiečiai ir vadovaujami A. Matulevičiaus, S. Bartninkaičio, J. Čižausko nutarė rinkti Laikinąjį miesto komitetą bei valdybą, organizuoti miliciją.

Gruodžio 14 d. posėdyje buvo suformuota Vilkaviškio miesto valdyba, kurią sudarė pirmininkas A. Matulevičius, vicepirmininkas S. Bartninkaitis ir iždininkas A. Bermanas. Atstovais į apskrities tarybą išrinkti J. Vilčinskas ir E. Stankevičiūtė. Pirmas išrinktos valdybos darbas buvo derėtis su vokiečiais dėl elektros stoties perėmimo. Vokiečiai pasiūlė ją pirkti už 100 tūkst. auksinų. Savivaldybė tokių pinigų neturėjo, tad derėjosi, kol vokiečiai nuleido kainą. Tačiau ir reikiamus 80 tūkst. nebuvo iš ko paimti, nes dar nebuvo susiformavusi kreditų sistema. Komitetas išleido elektros stočiai pirkti obligacijas ir jas paskirstė miesto gyventojams. Obligacijos greitai buvo išpirktos ir stotis nusipirkta. Jos pastatai, nors vėliau rekonstruoti, Vilkaviškyje stovi ir dabar.

1919 m. iš vokiečių perimtas geležinkelis ir stotys. 86 km valstybės sienos ir demarkacinę liniją saugojo sienos apsaugos pulkas bei 1-o parubežio pulko kuopa. Buvo įsteigta pasienio policija, atkurta muitinė ir Kybartų sienos perėjimo punktas. Pamažu krašto gyvenimas susitvarkė, atgijo ryšių sistemos, mokyklos, bažnyčios, kultūrinis gyvenimas. 1919 m. Kybartuose atsirado net futbolo komanda. Kybartietis Freitagas įsigijo kamuolį ir subūrė futbolo komandą „Banga“, vėliau pavadintą „Sveikata“.


Taigi, matome, kad žmonės, turėję didelį tikslą ir jam pasiekti sutelkę visas jėgas, sukūrė šimtmečių vertą rezultatą. Signatarai ir valstybės pagrindų kūrėjai buvo tikri patriotai, šviesuoliai, savo gyvenimą, darbą ir žinias atidavę tėvynės gerovės kūrimui. J. Basanavičiaus pašaukti jie stojo į atkuriamąjį darbą, padarė mūsų kraštą ekonomiškai stiprų ir pažangų. Šių žmonių gyvenimas – tai pavyzdys ištisoms kartoms, o J. Basanavičiaus priesakas svarbus ir šiandien: „Triūskime, broliai. Iš tos sėklos, kurią mes Lietuvoje išbarstysime, išaugs gražūs vaisiai. Kada mes jau į dulkes pavirsime, jei lietuvių kalba bus pasidariusi tvirta, jei per mūsų darbus atgis Lietuvos dvasia, tada mums ir kapuose bus smagiau ilsėtis, o mūsų dvasia gėrėsis kartu su prabočiais, stipriais Lietuvos gynėjais ir mylėtojais savo darbu.“



Elena RUPEIKIENĖ

Istorikė, kraštotyrininkė






Neriklausomybės akto signatarai



Jonas Basanavičius – 67 m. gydytojas, mokslininkas, 25 m. pragyvenęs Bulgarijoje, matęs visą nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo darbą, mirė 1927-02-16.

Saliamonas Banaitis – 52 m. spaustuvininkas, spaudos darbuotojas, 1919 m. Šakių apskr. viršininkas, Kauno autobusų stoties viršininkas, mirė 1933 m..


Mykolas Biržiška – 36 m. teisininkas, VDU dėstytojas, mirė 1962 m.

Kazys Bizauskas – 25 m. teisininkas, užsienio reikalų ministras, 1941 m. sušaudytas Baltarusijoje.

Pranas Dovydaitis – 32 m. pedagogas, teisininkas, profsąjungų organizatorius, 1928–1940 m. vadovavo Darbo federacijai, 1942 m. sušaudytas Sverdlovsko kalėjime.

Steponas Kairys – 40 m. inžinierius, 1944 m. pasitraukė į Vakarus, 1964 m. mirė Niujorke.

Petras Klimas – 27 m. teisininkas, istorikas, užsienio reikalų ministerijos darbuotojas, vadovėlių autorius, karo metu kalėjęs koncentracijos stovykloje, o po karo – sovietiniuose lageriuose, mirė 1969 m. Kaune.

Donatas Malinauskas – 49 m. bajoras, agronomas, mirė 1942 m. tremtyje Altajaus krašte.

Vladas Mironas – 38 m. kunigas, 1953 m. mirė Vladimiro kalėjime.

Stasys Narutavičius – 46 m. teisininkas, mirė 1932 m.

Alfonsas Petrulis – 45 m. kunigas, baigęs Peterburgo dvasinę akademiją, mirė 1928 m. Musninkuose.

Antanas Smetona – 44 m. teisininkas, filosofas, mirė 1944 m. Klivlende (JAV).

Jonas Smilgevičius – 48 m. ekonomistas, mirė 1942 m.


Justinas Staugaitis – 52 m. kunigas, vėliau Telšių vyskupas, mirė 1943 m.

Aleksandras Stulginskis – 33 m. filosofas, agronomas, 1941–1956 m. kalėjęs sovietiniuose lageriuose. Grįžęs dirbo Vytėnuose moksliniu bendradarbiu, mirė 1969 m.

Jurgis Šaulys – 39 m. ekonomistas, filosofas, ambasadorius, mirė 1964 m. Šveicarijoje.

Steponas Šaulys – 46 m. kunigas, pedagogas, spaudos bendradarbis, 1944 m. emigravo į Šveicariją, mirė 1964 m.

Jokūbas Šernas – 30 m. teisininkas, mokytojas, ministras „be portfelio“, mirė 1926 m. Kaune.

Jonas Vailokaitis – 34 m. prekybininkas, pramonininkas, bankininkas, mirė 1944 m. Vokietijoje.

Jonas Vileišis – 34 m. knygų leidėjas, pramonininkas, draugijų steigėjas, 1921–1932 m. Kauno miesto burmistras, mirė 1942 m.





Galerija: Lietuvai – 100




Publikuota: 2018-02-14 14:20:04

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai