„Santaka“ / Gyvenimas – tarsi nesibaigianti misija / Sveikata

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Sveikata

Dalinkitės:  


Gydytojas Vilius Kočiubaitis save laiko Vištyčio bendruomenės dalimi, tad darbo valandų neskaičiuoja.

Autorės nuotr.


Gyvenimas – tarsi nesibaigianti misija

Eglė KVIESULAITIENĖ


600 pacientų priskaičiuojanti Vištyčio ambulatorija turi „savą“ gydytoją. Į gimtąjį miestelį beveik po keturių dešimtmečių grįžo misijomis Afganistane ir parašytomis knygomis išgarsėjęs karo medikas Vilius Kočiubaitis. Savo darbą kaimo ambulatorijoje ir sugrįžimą prie šaknų medikas vadina dar viena gyvenimo misija.



Pažadą tesėjo

Apie tai, jog kada nors planuoja grįžti į gimtinę, didelę patirtį karo medicinos srityje turintis V. Kočiubaitis kalbėjo dar prieš dešimtmetį „Santakai“ duotame interviu. Kaip tikras kariškis, jis savo žodį ištesėjo: pasibaigus karinei tarnybai grįžo ten, kur traukė širdis. Ir visai nesvarbu, kad turėjo pasiūlymų dirbti Prancūzijoje, – nugalėjo begalinė trauka namo. Taip sutapo, jog metus laiko į Vištytį važinėjęs jaunas gydytojas Tomas Kudelis, beje, taip pat turintis karo mediko laipsnį, išvyko dirbti į Prienus, tad po Naujųjų metų ambulatoriją perėmė kitas karo gydytojas.

V. Kačiubaitis sakė, kad darbui Vištyčio ambulatorijoje po truputį pratinosi jau nuo seniau. Kadangi vasaras visuomet leisdavo gimtajame krašte, sutikdavo atostogų išleisti ilgametę Vištyčio ambulatorijos gydytoją Jolantą Bernotienę ir už ją padirbėti. Tad Vištyčio pacientai jam jau pažįstami.



Nors jauni šiuolaikiniai gydytojai vargiai suprastų kolegą, Kauną iškeitusį į provincijos užkampį, V. Kočiubaitis neslepia sugrįžęs ten, kur visada svajojo. Provincija jo negąsdina: tris pusdienius per savaitę ambulatorijoje dirbantis medikas dar važinėja į darbą Kalvarijos ligoninėje, o savaitgaliais jau dešimtmetį budi Marijampolės ligoninės Priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje.



Pritrūksta laiko

Tiesa, ankstesnio jo darbo specifika buvo visiškai kitokia, ypač jei lygintume laiką, kai teko dirbti gydytoju Afganistane. Tačiau medikas juokauja jau beveik prisitaikęs prie daugiau „popierizmo“ reikalaujančio šeimos gydytojo darbo, pratinasi rašyti receptus ir gilinasi į tai reglamentuojančius įstatymus.

V. Kočiubaitis sakė, kad jam pusdienis ambulatorijoje prabėga akimirksniu ir laiko nuolat pritrūksta, mat kasdien kreipiasi po porą dešimčių pacientų. Tad gydytojas kabinete dažnai užsibūna gerokai ilgiau. Juolab kad kai kurie dabartiniai pacientai Vilių prisimena dar vaiką, tad nori pasikalbėti, prisiminti senus laikus. O ir pačiam įdomu, kur gyvena jo pacientas, kas buvo jo tėvai.

Nors dauguma pacientų – vyresnio amžiaus žmonės, vidaus ligų gydytojo diplomą ir šeimos gydytojo licenciją turintis medikas per porą darbo savaičių jau sulaukė ir mokyklinio amžiaus vaikų, ir kūdikių.
Vilius Kočiubaitis jaučiasi esąs tikras gydytojas, kokius matome filmuose iš praėjusių šimtmečių. Tuomet daktaras pacientus priimdavo ir savo namuose, o prikeltas pas juos vykdavo vidury nakties.



– Daugelis galbūt įsivaizduoja, kad man, dirbusiam karo sąlygomis Afganistane, susidūrusiam su ūmiomis, sunkiomis pacientų būklėmis, Vištytyje dirbti vieni juokai, bet taip nėra, – pripažino V. Kočiubaitis. – Čia visiškai kita darbo specifika, prie kurios reikia priprasti.



Naujas etapas

Du romanus parašęs ir trečią monografijos „Vištytis“ dalį šiuo metu ruošiantis V. Kočiubaitis laisvalaikį skiria kūrybai ir gimtojo miestelio istorijai. Jau parengti straipsniai apie knygnešystę Vištyčio krašte, dabar renkama medžiaga apie ambulatorijoje dirbusius medikus, anksčiau čia veikusią Vištyčio ligoninę.

Gydytojas įsitikinęs, kad jei nebūtų pasirinkęs medicinos, būtų tapęs humanitaru, nes tapti gydytoju vaikystėje nesvajojo. Tačiau Viliaus giminėje buvo gausu gydytojų, tad armijoje atitarnavusį pusbrolį pusseserė prikalbino stoti į anuometinį Kauno medicinos institutą. Vėliau jaunas medikas, tuomet dirbęs Kauno greitosios medicinos pagalbos stotyje, buvo išsiųstas stažuotis į Prancūziją, mat mokėjo prancūzų kalbą. O grįžusį draugas prikalbino įsidarbinti besikuriančioje Lietuvos kariuomenėje. Vilių šis darbas patraukė galimybe tobulėti, stažuotis užsienyje, mokytis kalbų, o 2004 m. prasidėjo karo misijos.



Kabulo ir Goro provincijose Afganistane tarnavęs, ligoninę savo rankomis ten statęs karo gydytojas misijose įgijo tokios patirties, kokios taikos sąlygomis neįmanoma sukaupti. Vėliau pats ruošė medikus misijoms – vadovavo Karo medicinos mokymo centrui. Tačiau, anot V. Kočiubaičio, vienas gyvenimo etapas baigiasi ir reikia priimti sprendimus. Kraštietis nusprendė palikti Kauną, kurio ilgisi nebent dėl kultūrinio gyvenimo, tačiau Vištytyje jaučiasi savesnis ir niekur iš čia kraustytis nebeketina, nors prisipažįsta, kad šeima jo žingsniui nelabai pritarė.



Visada reikalingas

V. Kočiubaitis jaučiasi reikalingas Vištyčio žmonėms ir juokauja, jog ant savo namų durų užkabins priėmimo valandas – nuo 15 iki 23 val. Mat jaučiasi esąs tikras gydytojas, kokius matome filmuose iš praėjusių šimtmečių. Tuomet daktaras pacientus priimdavo ir savo namuose, o prikeltas pas juos vykdavo vidury nakties.

– Pasitaiko, kad pacientų sulaukiu ir vidurnaktį, o skambučių telefonu – bet kuriuo paros metu. Suprantu, jei žmogui blogai, jis kreipiasi į gydytoją. Dar nė vienam neužtrenkiau durų, – prisipažino V. Kočiubaitis. – Kaimo daktaro darbas visai kitoks nei miesto – niekur nepasislėpsi. Nepasakysi, jog nesi namuose, kai tave mato pro langą.

Gydytojas sako, kad kol turįs jėgų ir sveikatos, vykdys savo misiją. Juk čia gyvena savi žmonės – jo gentis, ir negali jiems atsakyti.



Publikuota: 2018-01-19 15:49:10

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kūno kultūros mokytoja: „Bijau bandyti naujas sporto šakas“
* Nurodymui pakeisti S. Nėries gatvių pavadinimus Taryba nepakluso
* Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai: kam atiduosime savo balsą?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar šį sezoną skiepysitės nuo gripo ir nuo kovido?
Būtinai.
Nuo kovido jau pasiskiepijau.
Skiepysiuosi nuo gripo.
Taip, bet tik kovido skiepu.
Nesiskiepysiu nė viena vakcina.



Kalbos patarimai

Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai