|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Iš širdies
|
|
|
Iš Kybartų kilęs Edvinas Krocas jau yra parašęs ir išleidęs tris knygas.
Autorės nuotr.
Neseniai vilkaviškiečiams teko proga susipažinti su neeiline asmenybe – iš Kybartų kilusiu jaunosios kartos rašytoju Edvinu Krocu. Tris knygas parašęs ir išleidęs dvidešimtmetis kybartietis savo gyvenimo detalėmis atvirai dalijosi ir su jaunimu, ir su suaugusiųjų auditorija. Vieną popietę Vilkaviškio kultūros centro fojė virto ypač atvirų pokalbių arena, kur slapukavimams ir išsisukinėjimams neliko vietos, o nuginkluojantis, nuogas atvirumas nepaliko peno jokioms interpretacijoms ir nuo neapykantos išgydė net pikčiausius skeptikus.
Edvinas – ypatingai jaučiantis, išgyvenantis ir mylintis žmogus, kuris savuosius potyrius, atradimus laisvai išlieja popieriuje. Savo kūryboje jis nebijo kalbėti apie tikrus jausmus, atskleisdamas net intymiausias detales. Edvinas rašo ne tik apie meilę, neapykantą, nusivylimą savimi ir pasauliu, nuopuolius, bet ir apie atradimus bei pakilimus. Kybartuose užaugęs vaikinas ten, kaip sako pats, jautėsi besąlygiškai mylimas mamos, kuri sudėjo į jį didžiausius lūkesčius ir kurių jis jautėsi nepateisinantis.
Kai buvo šešiolikos, Edvinas atrado Jungtinės Karalystės sostinę, kur patyrė pirmąją meilę. Netradicinės lytinės orientacijos neslepiantis vaikinas nuo tada ir blaškosi tarp Londono, Kybartų ir Kauno. Šios savaitės pradžioje jis kaip tik išskrido į savo meilės miestą Jungtinėje Karalystėje. Į jį Edvinas sugrįžta jau ne pirmą kartą. Iki tol, kol širdis nepasakys kitaip...
„Santakos“ skaitytojams siūlome jaunojo rašytojo, knygų „Niekados neleisk man išeiti“, „Akmenukas bate“ ir „7 metai už grotų“ autoriaus Edvino Kroco mintis apie gyvenimą, meilę, norą išeiti ir atrastus sparnus, kuriuos mes turime kiekvienas...
Apie jausmą būti savame krašte
Kaip ten sakoma: „Savam krašte pranašu nebūsi?“ Aš taip šventai tuo tikėjau, kad jei ne Vilkaviškio kultūros centro pasiūlymas, tikrai nebūčiau drįsęs čia atvykti pats. Bijojau savo krašto, savo namų, žmonių, tarp kurių augau, kurie matė mano aplinką ir patys joje gyveno. Ištikimas buvau tik didmiesčiams, kurie ir be manęs turi tiek nuostabių autoritetų, tarp kurių aš buvau kaip leisgyvė musė ant palangės ir tik tyliai prabildavau apie tai, kaip įsivaizduoju ir kaip matau šį didelį pasaulį. Šios dienos laukiau su baime. Su jauduliu. Iš čia taip ilgai bėgęs, parbėgau atgal. Namo. Ir nenusivyliau. Kai buvau šešiolikos, pirmą kartą Vilkaviškio kultūros centre lankiausi kaip šokėjas. Paskui šimtus vakarų iš eilės vis įsivaizduodavau, jog kažkada, laikui atėjus, stovėsiu ten ant scenos ir papasakosiu jauniems žmonėms, kad gyvenime svarbiausia – mylėti.
Kiekvienas nusipelno būti mylimas
Dažnai kaltinu save už tai, jog gimiau būti ieškotoju. Ieškotoju savęs. Ir dažnai kaltindamas save pradedu pavydėti tiems, kuriems reikia, atrodo, tiek nedaug. Šiuo metu mano „sąskaitoje“ – trys išleistos knygos, taip pat pristatytas projektas „Mylėti (ne)draudžiama“.
Man svarbu kovoti už žmogaus teises, galimybes. Noriu, kad kiekvieno rytojus būtų gražesnis, nes kiekvienas nusipelnė būti mylimas toks, koks jis yra ir koks nori būti. Tikiu, jog yra žmonių, kurie tiki sėkme. Kurie tiki, kad galbūt ir aš esu lydimas sėkmės. Kuriuos įkvepiu savo veikla. Kad slystu pirmyn pasitepęs batus sviestu, kad esu drąsus ir man niekados nedreba kinkos iš baimės. Kad niekados neverkiu ir visados šypsausi. Tačiau mano patirtys parodė, jog iš tiesų socialinių medijų transliuojamas asmens gyvenimas racionaliame, realiame gyvenime yra šiek tiek kitoks.
Kas mane pažįsta, tikrai pasakys, kad esu laimingas žmogus. Mano misija – sėti laimę. Dar aš pavojingai mėgstu vienatvę, nes joje naiviai ir be saiko svajoju. Labai tikiu meile, nors tiek kartų gyvenime man buvo sakyta, jog meilė išsisemia ir baigiasi, lieka tik prisirišimas. Tiek kartų man buvo kartota, kad laikas, Edvinai, subręsti ir mąstyti logiškai. O aš visada nerdavau stačia galva į pojūčius, į jausmus ir tapdavau priklausomas nuo tų, kurie buvo bejausmiai mano atžvilgiu. Troškau užsispyręs jiems įrodyti, kad viskas gali būti kitaip. Kad reikia gyventi pasakoje, o ne racionaliame pasaulyje. Vėliau supratau, jog žmonės nesikeičia. Arba tiesiog aš nepakankamai gera priežastis jiems pasikeisti.
Visi mes turime sparnus
Dabar aš žinau, kad sunkios akimirkos ateina ir išeina. Kad reikia jas iškentėti, išgyventi ir kuo daugiau iš jų pasiimti teigiamo. Ir niekados negalima nuteisti kito žmogaus už tai, kaip jis nusprendžia nugyventi savo gyvenimą. Kiekvienas mes esame skirtingas. Žmonėms nereikia tavo laimės formulių, išgyvenimo, sėkmės teorijų, nes jei jos pasiteisino tau, nebūtinai pasiteisins kitam. Žmonėms reikia vienintelio dalyko, kurį gali jiems padovanoti, – supratimo. Pabandymo suprasti. Ir palaikymo. Tikėjimo. Jausmo, kad esi mylimas.
Aš vis aiškiau pradedu suprasti, jog gyvenime man visai nereikia nei šlovės, nei pripažinimo. Atvirkščiai – tai surakina labiausiai. Gyvenime nereikia iliuzijų, planų, nes jiems nepasiteisinus gimsta nusivylimas savimi, pyktis sau. Gyvenime nereikia karjeros, pinigų, materialių tuštybių, nes kiek daug, kiek sumautai daug laiko dar norėsi paskui jas bėgti? Gyvenime reikia tik vieno – patikėjimo, kad turi sparnus ir kad su jais gali plasnoti bet kur. Tu turi sparnus! Tad skrisk! Šauk, dainuok garsiai. Renkis spalvotus rūbus, apsikabink žmones, prisipažink mylintis, klausykis lietaus, savęs jame. Išgirsk save. Bet niekados neleisk nei sau, nei kitiems tau nuplėšti sparnų. Tai tavo galia...
(daugiau skaitykite „Santakos“ laikraštyje)
Neseniai vilkaviškiečiams teko proga susipažinti su neeiline asmenybe – iš Kybartų kilusiu jaunosios kartos rašytoju Edvinu Krocu. Tris knygas parašęs ir išleidęs dvidešimtmetis kybartietis savo gyvenimo detalėmis atvirai dalijosi ir su jaunimu, ir su suaugusiųjų auditorija. Vieną popietę Vilkaviškio kultūros centro fojė virto ypač atvirų pokalbių arena, kur slapukavimams ir išsisukinėjimams neliko vietos, o nuginkluojantis, nuogas atvirumas nepaliko peno jokioms interpretacijoms ir nuo neapykantos išgydė net pikčiausius skeptikus. |
Edvinas – ypatingai jaučiantis, išgyvenantis ir mylintis žmogus, kuris savuosius potyrius, atradimus laisvai išlieja popieriuje. Savo kūryboje jis nebijo kalbėti apie tikrus jausmus, atskleisdamas net intymiausias detales. Edvinas rašo ne tik apie meilę, neapykantą, nusivylimą savimi ir pasauliu, nuopuolius, bet ir apie atradimus bei pakilimus. Kybartuose užaugęs vaikinas ten, kaip sako pats, jautėsi besąlygiškai mylimas mamos, kuri sudėjo į jį didžiausius lūkesčius ir kurių jis jautėsi nepateisinantis.
Kai buvo šešiolikos, Edvinas atrado Jungtinės Karalystės sostinę, kur patyrė pirmąją meilę. Netradicinės lytinės orientacijos neslepiantis vaikinas nuo tada ir blaškosi tarp Londono, Kybartų ir Kauno. Šios savaitės pradžioje jis kaip tik išskrido į savo meilės miestą Jungtinėje Karalystėje. Į jį Edvinas sugrįžta jau ne pirmą kartą. Iki tol, kol širdis nepasakys kitaip...
„Santakos“ skaitytojams siūlome jaunojo rašytojo, knygų „Niekados neleisk man išeiti“, „Akmenukas bate“ ir „7 metai už grotų“ autoriaus Edvino Kroco mintis apie gyvenimą, meilę, norą išeiti ir atrastus sparnus, kuriuos mes turime kiekvienas...
Kaip ten sakoma: „Savam krašte pranašu nebūsi?“ Aš taip šventai tuo tikėjau, kad jei ne Vilkaviškio kultūros centro pasiūlymas, tikrai nebūčiau drįsęs čia atvykti pats. Bijojau savo krašto, savo namų, žmonių, tarp kurių augau, kurie matė mano aplinką ir patys joje gyveno. Ištikimas buvau tik didmiesčiams, kurie ir be manęs turi tiek nuostabių autoritetų, tarp kurių aš buvau kaip leisgyvė musė ant palangės ir tik tyliai prabildavau apie tai, kaip įsivaizduoju ir kaip matau šį didelį pasaulį. Šios dienos laukiau su baime. Su jauduliu. Iš čia taip ilgai bėgęs, parbėgau atgal. Namo. Ir nenusivyliau. Kai buvau šešiolikos, pirmą kartą Vilkaviškio kultūros centre lankiausi kaip šokėjas. Paskui šimtus vakarų iš eilės vis įsivaizduodavau, jog kažkada, laikui atėjus, stovėsiu ten ant scenos ir papasakosiu jauniems žmonėms, kad gyvenime svarbiausia – mylėti.
Dažnai kaltinu save už tai, jog gimiau būti ieškotoju. Ieškotoju savęs. Ir dažnai kaltindamas save pradedu pavydėti tiems, kuriems reikia, atrodo, tiek nedaug. Šiuo metu mano „sąskaitoje“ – trys išleistos knygos, taip pat pristatytas projektas „Mylėti (ne)draudžiama“.
Man svarbu kovoti už žmogaus teises, galimybes. Noriu, kad kiekvieno rytojus būtų gražesnis, nes kiekvienas nusipelnė būti mylimas toks, koks jis yra ir koks nori būti. Tikiu, jog yra žmonių, kurie tiki sėkme. Kurie tiki, kad galbūt ir aš esu lydimas sėkmės. Kuriuos įkvepiu savo veikla. Kad slystu pirmyn pasitepęs batus sviestu, kad esu drąsus ir man niekados nedreba kinkos iš baimės. Kad niekados neverkiu ir visados šypsausi. Tačiau mano patirtys parodė, jog iš tiesų socialinių medijų transliuojamas asmens gyvenimas racionaliame, realiame gyvenime yra šiek tiek kitoks.
Kas mane pažįsta, tikrai pasakys, kad esu laimingas žmogus. Mano misija – sėti laimę. Dar aš pavojingai mėgstu vienatvę, nes joje naiviai ir be saiko svajoju. Labai tikiu meile, nors tiek kartų gyvenime man buvo sakyta, jog meilė išsisemia ir baigiasi, lieka tik prisirišimas. Tiek kartų man buvo kartota, kad laikas, Edvinai, subręsti ir mąstyti logiškai. O aš visada nerdavau stačia galva į pojūčius, į jausmus ir tapdavau priklausomas nuo tų, kurie buvo bejausmiai mano atžvilgiu. Troškau užsispyręs jiems įrodyti, kad viskas gali būti kitaip. Kad reikia gyventi pasakoje, o ne racionaliame pasaulyje. Vėliau supratau, jog žmonės nesikeičia. Arba tiesiog aš nepakankamai gera priežastis jiems pasikeisti.
Dabar aš žinau, kad sunkios akimirkos ateina ir išeina. Kad reikia jas iškentėti, išgyventi ir kuo daugiau iš jų pasiimti teigiamo. Ir niekados negalima nuteisti kito žmogaus už tai, kaip jis nusprendžia nugyventi savo gyvenimą. Kiekvienas mes esame skirtingas. Žmonėms nereikia tavo laimės formulių, išgyvenimo, sėkmės teorijų, nes jei jos pasiteisino tau, nebūtinai pasiteisins kitam. Žmonėms reikia vienintelio dalyko, kurį gali jiems padovanoti, – supratimo. Pabandymo suprasti. Ir palaikymo. Tikėjimo. Jausmo, kad esi mylimas.
Aš vis aiškiau pradedu suprasti, jog gyvenime man visai nereikia nei šlovės, nei pripažinimo. Atvirkščiai – tai surakina labiausiai. Gyvenime nereikia iliuzijų, planų, nes jiems nepasiteisinus gimsta nusivylimas savimi, pyktis sau. Gyvenime nereikia karjeros, pinigų, materialių tuštybių, nes kiek daug, kiek sumautai daug laiko dar norėsi paskui jas bėgti? Gyvenime reikia tik vieno – patikėjimo, kad turi sparnus ir kad su jais gali plasnoti bet kur. Tu turi sparnus! Tad skrisk! Šauk, dainuok garsiai. Renkis spalvotus rūbus, apsikabink žmones, prisipažink mylintis, klausykis lietaus, savęs jame. Išgirsk save. Bet niekados neleisk nei sau, nei kitiems tau nuplėšti sparnų. Tai tavo galia...
(daugiau skaitykite „Santakos“ laikraštyje)
Galerija: Pokalbis
Publikuota: 2017-12-08 11:17:41
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|