|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Lietuvoje
|
|
|
Kauno klinikų Neurochirurgijos klinikos Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriuje kasmet paruošiama daugiau kaip 10 donorų.
Autorės nuotr.
Eglė KVIESULAITIENĖ
Ar galite įsivaizduoti, ką reiškia stovėti ties plona linija, skiriančia gyvenimą ir mirtį, kai kiekviena gyvenimo akimirka gali būti paskutinė? Jei kas dieną lauktumėte vilties, bet nebūtume tikri, ar ta viltis apskritai reali? Tačiau taip dabar mūsų šalyje jaučiasi daugiau nei 500 žmonių, laukiančių organų donorų. Tarp jų – 30 vaikų.
Pabandykite laukti
Donorystės idėją puoselėjantis Irenos Matijošaitienės fondas kitą penktadienį Vilniaus geležinkelio ir Kauno autobusų stotyse organizuoja renginį „Mirštu, kaip noriu gyventi“. Visus, palaikančius donorystės idėją, kviečia prisijungti ir pabandyti išstovėti tiek, kiek leis jėgos. Tokiu būdu galėsite pasinerti į laukimo būseną ir pajausti ryšį su žmonėmis, kasdien laukiančiais tų, kurie gali išgelbėti gyvybę, pajusti tą jausmą, kai laukdamas nežinai, ar pavyks sulaukti.
Vis dėlto jau 900 ligonių to pavyko sulaukti. Tiek jų dabar mūsų šalyje gyvena po įvairių organų transplantacijos. Dalis šių žmonių persodinto organo dėka gyvena daugiau kaip 30 metų.
Šiemet Lietuvoje iš viso atlikta 116 organų ir audinių (ragenų) transplantacijų. Beje, vienas iš šių laimingų žmonių – vilkaviškietis, kuriam operacija grąžino regėjimą. Tačiau laukiančiųjų – kur kas daugiau.
Situacija gerėja
Ko gero, jeigu būtume tarp tų laukiančiųjų, niekaip negalėtume suprasti, kodėl žmonės atsisako paaukoti mirusio artimojo organus. Tačiau galime džiaugtis, kad situacija mūsų šalyje sparčiai gerėja. Lietuva šiuo metu yra tarp tų šalių, kurios pirmauja transplantacijų srityje. Pavyzdžiui, kaimynai latviai nuo lietuvių transplantologų atsilikę maždaug dviem dešimtmečiais: šioje šalyje kol kas persodinami tik inkstai ir širdis, o plaučių, kepenų, kasos laukiantys pacientai neturi vilčių pasveikti.
Daugelis net neįsivaizduoja, jog transplantuojant organus pluša didžiulės medikų komandos. Pavyzdžiui, per inkstų persodinimo operaciją dirba vidaus ligų gydytojai, urologai, nefrologai, kardiologai, gastroenterologai, anesteziologai, imunologai, intensyviosios terapijos, laboratorinės tarnybos specialistai, būrys slaugytojų ir, be abejo, koordinatoriai.
Vis dėlto sunkiausias momentas medikams būna ne ruošiant pacientą transplantacijai ar jį operuojant, o tuomet, kai reikia kalbėti su galimo donoro artimaisiais, kad šie sutiktų paaukoti mirštančio žmogaus organus.
Įtikino garsi istorija
Mūsų rajonas priklauso Kauno klinikų zonai, tad galime pasidžiaugti, jog šios zonos gyventojai gan aktyviai pritaria donorystei. Pagal statistiką net 82 proc. atvejų artimieji sutinka, jog mirštančio jų giminaičio organai būtų persodinti kitam žmogui (šalies vidurkis – 75 proc.).
Kauno klinikų Neurochirurgijos klinikos Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriaus vadovas Tomas Tamošuitis sakė, kad situacija labai pagerėjo po to, kai žiniasklaidoje buvo paviešinta skaudi nelaimė dabartinio Kauno mero, o tada garsaus verslininko Visvaldo Matijošaičio šeimoje. Artimieji sutiko, jog Irenos Matijošaitienės organai būtų persodinti kitiems žmonėms. O vėliau įkūrė fondą, skatinantį donorystę ir dalijimąsi gyvybe po mirties.
Tai padarė didžiulį įspūdį tiems, kurie iki tol dvejojo. Tad po šio įvykio atsisakiusiųjų paaukoti organus sumažėjo nuo 40 iki 18 proc. Beje, tik trijose Europos šalyse – Lietuvoje, Olandijoje ir Anglijoje – veikia toks donorystės įstatymas, kaip yra pas mus, kai norint tapti donoru reikia išreikšti pageidavimą. Kitose šalyse kiekvienas žmogus po mirties automatiškai yra donoras, nebent jis gyvas būdamas išreiškė norą, kad būtų išbrauktas iš donorų sąrašų.
Žūsta mažiau
Šiemet Kauno klinikose buvo įdiegtas naujas neplakančios širdies donorystės modelis. Tai padės padidinti transplantacijų skaičių ir sutrumpinti laukiančiųjų sąrašą. Naujasis modelis skiriasi tuo, kad iki šiol donoru žmogus galėjo tapti konstatavus smegenų mirtį. Taip dažniausiai nutikdavo po smegenų traumų, ištikus insultui ir pan. Naujojo modelio atveju donoru žmogus gali tapti sustojus širdžiai – infarkto atveju, kai širdies darbo reanimatologams atkurti nepavyksta.
Anot T. Tamošuičio, donorų po smegenų mirties skaičius nuolat mažėja dėl objektyvių priežasčių: kad ir kiek kalbėtume apie „karą keliuose“, žuvusiųjų eismo įvykiuose per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo triskart. Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriaus vadovas sakė, jog jau antri metai iš eilės jo vadovaujamame skyriuje nebuvo nė vieno jauno žmogaus, kuriam po avarijos būtų konstatuota smegenų mirtis. Dėl medicinos galimybių mažėja žmonių mirtingumas ir intensyviosios terapijos skyriuose: per trejus metus jis sumažėjo nuo 27 iki 11 proc. Norintieji dalyvauti renginyje „Mirštu, kaip noriu gyventi“ kviečiami registruotis adresu http://imf.lt/lt/performansas
Sutikimas – raštu
Neplakančios širdies donorų nebus daug. Mat mūsų šalies įstatymai neleidžia nutraukti gydymo net ir beviltišku atveju – žmogus gydomas tol, kol dėl ligos sustoja širdis.
Beje, neplakančios širdies donorystė ypatinga tuo, kad laiko laukti nėra – reikia apsispręsti iškart. Smegenų mirties atveju, pritaikius tinkamus medicinos metodus, galima laukti kelias paras, kol artimieji priims sprendimą. Sustojus širdžiai tam skiriama keliasdešimt minučių.
Pradėjus taikyti naują donorystės metodą medikai nerimavo, jog artimiesiems per tokį trumpą laiką priimti sprendimą bus labai sunku. Bet patirtis parodė, kad ištikus netikėtai mirčiai artimiesiems paguoda tampa mirusiojo gyvenimo įprasminimas dovanojant organus. O konstatavus smegenų mirtį daug sunkiau priimti sprendimą matant vis dar plakančią artimojo širdį.
Gydytojas T. Tamošuitis prisiminė atvejį, kai sustojus paciento širdžiai reikėjo per keletą minučių surasti jo artimuosius ir gauti raštišką sutikimą. Tačiau tuomet paaiškėjo, kad paciento motina kaip tik gydoma tose pačiose Kauno klinikose, tik kitame skyriuje. Gydytoją sujaudino senos moters sąmoningumas ir atjauta, kai tokioje skaudžioje situacijoje ji sugebėjo priimti svarbų sprendimą.
Tarptautinės operacijos
Tuomet, kai atsiranda galimas donoras, bene didžiausias krūvis tenka transplantacijos koordinatoriams, kuriems reikia ne tik kalbėti su donoro artimaisiais, bet ir sukviesti medikų komandą, organizuoti operacinių darbą, organų ir transplantacijos laukiančio žmogaus pristatymą ir kt.
Koordinatoriai prisiminė šiųmetį atvejį, kai Nacionalinis transplantacijos biuras gavo pranešimą apie donorą Latvijoje, kurio kepenys tiktų mūsų šalyje transplantacijos laukiančiam pacientui, o širdis – prancūzui berniukui. Kadangi donoras buvo gan toli, reikėjo organizuoti skrydį.
Tačiau tuomet paaiškėjo, kad pasienio tarnybos laisvų sraigtasparnių neturi, nes paskelbta dingusios merginos paieška. Lietuvos karinių oro pajėgų sraigtasparniui kilti neleido oro sąlygos. Vis dėlto medikai rankų nenuleido. Buvo kreiptasi į Lietuvoje dislokuotas NATO pajėgas. Užsieniečiai padėti sutiko, tačiau jų „Spartan“ galėjo skristi tik nurodytomis valandomis, kai oro pajėgos garantuoja skrydžio saugumą.
Mūsų šalies transplantacijų koordinatoriai įveikė ir šį iššūkį, sugebėję suderinti lėktuvų skrydžius iš dviejų valstybių ir Rygos operacinių darbą. Kolegos Latvijoje nedrįso koordinuoti tarptautinės transplantacijos, mat neturėjo šio darbo patirties.
Beje, Rygos oro uoste medikų laukė nauji iššūkiai, kai muitininkai panoro įtartiną krovinį „peršviesti“. Tačiau transplantuojamų organų rentgeno spinduliais paveikti negalima, tad buvo nutarta pakviesti tarnybinius šunis, jog šie „įtikintų“ Latvijos pareigūnus.
Ieško net kalėjime
Koordinatoriai prisiminė dar vieną atvejį, kai gauti artimųjų sutikimo teko vykti į kalėjimą, mat donoro sūnus ten atliko bausmę. Per trumpą laiką gavę visus leidimus patekti į įkalinimo įstaigą medikai abejojo, ar pavyks susitikti su kaliniu ir jį įtikinti. Tačiau jaunas vyras sutiko paaukoti tėvo organus donorystei ir pasirašė dokumentus sakydamas, jog galbūt daro vienintelį gerą darbą savo gyvenime. Tiesa, mediką palydėjo grasinimu: jei sužinosiąs, kad tėvo organai buvo parduoti, „iškasiąs“ gydytoją iš po žemių...
Ar galite įsivaizduoti, ką reiškia stovėti ties plona linija, skiriančia gyvenimą ir mirtį, kai kiekviena gyvenimo akimirka gali būti paskutinė? Jei kas dieną lauktumėte vilties, bet nebūtume tikri, ar ta viltis apskritai reali? Tačiau taip dabar mūsų šalyje jaučiasi daugiau nei 500 žmonių, laukiančių organų donorų. Tarp jų – 30 vaikų. |
Donorystės idėją puoselėjantis Irenos Matijošaitienės fondas kitą penktadienį Vilniaus geležinkelio ir Kauno autobusų stotyse organizuoja renginį „Mirštu, kaip noriu gyventi“. Visus, palaikančius donorystės idėją, kviečia prisijungti ir pabandyti išstovėti tiek, kiek leis jėgos. Tokiu būdu galėsite pasinerti į laukimo būseną ir pajausti ryšį su žmonėmis, kasdien laukiančiais tų, kurie gali išgelbėti gyvybę, pajusti tą jausmą, kai laukdamas nežinai, ar pavyks sulaukti.
Vis dėlto jau 900 ligonių to pavyko sulaukti. Tiek jų dabar mūsų šalyje gyvena po įvairių organų transplantacijos. Dalis šių žmonių persodinto organo dėka gyvena daugiau kaip 30 metų.
Šiemet Lietuvoje iš viso atlikta 116 organų ir audinių (ragenų) transplantacijų. Beje, vienas iš šių laimingų žmonių – vilkaviškietis, kuriam operacija grąžino regėjimą. Tačiau laukiančiųjų – kur kas daugiau.
Ko gero, jeigu būtume tarp tų laukiančiųjų, niekaip negalėtume suprasti, kodėl žmonės atsisako paaukoti mirusio artimojo organus. Tačiau galime džiaugtis, kad situacija mūsų šalyje sparčiai gerėja. Lietuva šiuo metu yra tarp tų šalių, kurios pirmauja transplantacijų srityje. Pavyzdžiui, kaimynai latviai nuo lietuvių transplantologų atsilikę maždaug dviem dešimtmečiais: šioje šalyje kol kas persodinami tik inkstai ir širdis, o plaučių, kepenų, kasos laukiantys pacientai neturi vilčių pasveikti.
Daugelis net neįsivaizduoja, jog transplantuojant organus pluša didžiulės medikų komandos. Pavyzdžiui, per inkstų persodinimo operaciją dirba vidaus ligų gydytojai, urologai, nefrologai, kardiologai, gastroenterologai, anesteziologai, imunologai, intensyviosios terapijos, laboratorinės tarnybos specialistai, būrys slaugytojų ir, be abejo, koordinatoriai.
Vis dėlto sunkiausias momentas medikams būna ne ruošiant pacientą transplantacijai ar jį operuojant, o tuomet, kai reikia kalbėti su galimo donoro artimaisiais, kad šie sutiktų paaukoti mirštančio žmogaus organus.
Mūsų rajonas priklauso Kauno klinikų zonai, tad galime pasidžiaugti, jog šios zonos gyventojai gan aktyviai pritaria donorystei. Pagal statistiką net 82 proc. atvejų artimieji sutinka, jog mirštančio jų giminaičio organai būtų persodinti kitam žmogui (šalies vidurkis – 75 proc.).
Kauno klinikų Neurochirurgijos klinikos Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriaus vadovas Tomas Tamošuitis sakė, kad situacija labai pagerėjo po to, kai žiniasklaidoje buvo paviešinta skaudi nelaimė dabartinio Kauno mero, o tada garsaus verslininko Visvaldo Matijošaičio šeimoje. Artimieji sutiko, jog Irenos Matijošaitienės organai būtų persodinti kitiems žmonėms. O vėliau įkūrė fondą, skatinantį donorystę ir dalijimąsi gyvybe po mirties.
Tai padarė didžiulį įspūdį tiems, kurie iki tol dvejojo. Tad po šio įvykio atsisakiusiųjų paaukoti organus sumažėjo nuo 40 iki 18 proc. Beje, tik trijose Europos šalyse – Lietuvoje, Olandijoje ir Anglijoje – veikia toks donorystės įstatymas, kaip yra pas mus, kai norint tapti donoru reikia išreikšti pageidavimą. Kitose šalyse kiekvienas žmogus po mirties automatiškai yra donoras, nebent jis gyvas būdamas išreiškė norą, kad būtų išbrauktas iš donorų sąrašų.
Šiemet Kauno klinikose buvo įdiegtas naujas neplakančios širdies donorystės modelis. Tai padės padidinti transplantacijų skaičių ir sutrumpinti laukiančiųjų sąrašą. Naujasis modelis skiriasi tuo, kad iki šiol donoru žmogus galėjo tapti konstatavus smegenų mirtį. Taip dažniausiai nutikdavo po smegenų traumų, ištikus insultui ir pan. Naujojo modelio atveju donoru žmogus gali tapti sustojus širdžiai – infarkto atveju, kai širdies darbo reanimatologams atkurti nepavyksta.
Anot T. Tamošuičio, donorų po smegenų mirties skaičius nuolat mažėja dėl objektyvių priežasčių: kad ir kiek kalbėtume apie „karą keliuose“, žuvusiųjų eismo įvykiuose per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo triskart. Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriaus vadovas sakė, jog jau antri metai iš eilės jo vadovaujamame skyriuje nebuvo nė vieno jauno žmogaus, kuriam po avarijos būtų konstatuota smegenų mirtis. Dėl medicinos galimybių mažėja žmonių mirtingumas ir intensyviosios terapijos skyriuose: per trejus metus jis sumažėjo nuo 27 iki 11 proc.
Norintieji dalyvauti renginyje „Mirštu, kaip noriu gyventi“ kviečiami registruotis adresu http://imf.lt/lt/performansas
Neplakančios širdies donorų nebus daug. Mat mūsų šalies įstatymai neleidžia nutraukti gydymo net ir beviltišku atveju – žmogus gydomas tol, kol dėl ligos sustoja širdis.
Beje, neplakančios širdies donorystė ypatinga tuo, kad laiko laukti nėra – reikia apsispręsti iškart. Smegenų mirties atveju, pritaikius tinkamus medicinos metodus, galima laukti kelias paras, kol artimieji priims sprendimą. Sustojus širdžiai tam skiriama keliasdešimt minučių.
Pradėjus taikyti naują donorystės metodą medikai nerimavo, jog artimiesiems per tokį trumpą laiką priimti sprendimą bus labai sunku. Bet patirtis parodė, kad ištikus netikėtai mirčiai artimiesiems paguoda tampa mirusiojo gyvenimo įprasminimas dovanojant organus. O konstatavus smegenų mirtį daug sunkiau priimti sprendimą matant vis dar plakančią artimojo širdį.
Gydytojas T. Tamošuitis prisiminė atvejį, kai sustojus paciento širdžiai reikėjo per keletą minučių surasti jo artimuosius ir gauti raštišką sutikimą. Tačiau tuomet paaiškėjo, kad paciento motina kaip tik gydoma tose pačiose Kauno klinikose, tik kitame skyriuje. Gydytoją sujaudino senos moters sąmoningumas ir atjauta, kai tokioje skaudžioje situacijoje ji sugebėjo priimti svarbų sprendimą.
Tuomet, kai atsiranda galimas donoras, bene didžiausias krūvis tenka transplantacijos koordinatoriams, kuriems reikia ne tik kalbėti su donoro artimaisiais, bet ir sukviesti medikų komandą, organizuoti operacinių darbą, organų ir transplantacijos laukiančio žmogaus pristatymą ir kt.
Koordinatoriai prisiminė šiųmetį atvejį, kai Nacionalinis transplantacijos biuras gavo pranešimą apie donorą Latvijoje, kurio kepenys tiktų mūsų šalyje transplantacijos laukiančiam pacientui, o širdis – prancūzui berniukui. Kadangi donoras buvo gan toli, reikėjo organizuoti skrydį.
Tačiau tuomet paaiškėjo, kad pasienio tarnybos laisvų sraigtasparnių neturi, nes paskelbta dingusios merginos paieška. Lietuvos karinių oro pajėgų sraigtasparniui kilti neleido oro sąlygos. Vis dėlto medikai rankų nenuleido. Buvo kreiptasi į Lietuvoje dislokuotas NATO pajėgas. Užsieniečiai padėti sutiko, tačiau jų „Spartan“ galėjo skristi tik nurodytomis valandomis, kai oro pajėgos garantuoja skrydžio saugumą.
Mūsų šalies transplantacijų koordinatoriai įveikė ir šį iššūkį, sugebėję suderinti lėktuvų skrydžius iš dviejų valstybių ir Rygos operacinių darbą. Kolegos Latvijoje nedrįso koordinuoti tarptautinės transplantacijos, mat neturėjo šio darbo patirties.
Beje, Rygos oro uoste medikų laukė nauji iššūkiai, kai muitininkai panoro įtartiną krovinį „peršviesti“. Tačiau transplantuojamų organų rentgeno spinduliais paveikti negalima, tad buvo nutarta pakviesti tarnybinius šunis, jog šie „įtikintų“ Latvijos pareigūnus.
Koordinatoriai prisiminė dar vieną atvejį, kai gauti artimųjų sutikimo teko vykti į kalėjimą, mat donoro sūnus ten atliko bausmę. Per trumpą laiką gavę visus leidimus patekti į įkalinimo įstaigą medikai abejojo, ar pavyks susitikti su kaliniu ir jį įtikinti. Tačiau jaunas vyras sutiko paaukoti tėvo organus donorystei ir pasirašė dokumentus sakydamas, jog galbūt daro vienintelį gerą darbą savo gyvenime. Tiesa, mediką palydėjo grasinimu: jei sužinosiąs, kad tėvo organai buvo parduoti, „iškasiąs“ gydytoją iš po žemių...
Publikuota: 2017-10-16 10:38:37
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|