|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda dirbamos žemės Sausininkų k., Bartninkų sen. Tel. 0 614 06 069.Galioja iki: 2024-09-29 09:16:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Kraštiečiai
|
|
|
Simona Naujokaitytė (antra iš kairės) su savo treneriais Vesu ir Rubenu bei drauge Elis sporto salėje.
Nuotr. iš asmeninio albumo
Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ
Vilkaviškietė Simona Naujokaitytė jau kelerius metus gyvena Amerikoje ir šią šalį vadina savo namais.
Nuo pat vaikystės Simona turėjo dvi svajones: viena buvo gyventi Amerikoje, o kita, apie kurią mergaitė niekam nedrįso prasitarti (tai juk taip „nemergaitiška“) – būti boksininke!
– Amerikoje vejuosi savo gyvenimo svajonę. O jei konkrečiau – dirbu ir prakaituoju sporto salėse. Boksas tiesiog teikia džiaugsmo, man tai yra lyg varomoji jėga. Mano asmeninis tikslas – čempionės diržas, – atvirai apie savo pomėgį ir planus kalbėjo Simona.
Amerika jai visada buvo svajonių žemė. Vieną dieną vilkaviškietei pasitaikė proga ten išvykti į svečius pas draugus ir prisiliesti prie to, apie ką seniai svajojo.
– Buvau vos 16 metų, prastai kalbėjau angliškai, bet praleidau nuostabų mėnesį atostogaudama ir pažindama savo svajonių šalį. Po metų grįžau ir vėl. Planavau ten kraustytis iškart po to, kai baigsiu mokyklą, bet supratau, jog vien norų neužtenka, todėl pradėjau rimtai mokytis anglų kalbos. Kelis kartus per savaitę vakarais sėdėjau prie knygų su mokytoja Irada Miltiniene, o savaitgaliais važinėjau į Kauną pas profesorę individualiai ruoštis kalbos testui. Praleidau daugybę bemiegių naktų, rašinėjau visiems Amerikos universitetams. Vieną dieną sulaukiau laiško, kad esu priimta ir laukiama viename jų. Tačiau tuo metu pasidaviau mamos spaudimui ir pasilikau Lietuvoje, pradėjau studijuoti Vytauto Didžiojo universitete psichologiją, – pasakojo Simona.
Visgi mintis apie gyvenimą svetur merginai nedavė ramybės. Atėjus vasarai, ji išvyko dirbti į Ameriką – į kurortinį Destino miestelį Floridos valstijoje.
– Dirbau 15 valandų per dieną, 6 dienas per savaitę, bet keldavausi į darbą su džiaugsmu ir išeidavau su liūdesiu. Mėgavausi tuo, ką darau. Sutikau daug nuostabių žmonių. Vis dėlto grįžau į Lietuvą pabaigti antruosius studijų metus, o išlaikiusi paskutinius egzaminus tą patį vakarą sėdau į lėktuvą ir išskridau į Ameriką, – savo kelią svajonės link prisiminė vilkaviškietė.
Mergina tuo metu gyveno netoli jūros, neblogai uždirbo ir savo gyvenimą vadino rojumi. Tačiau sezonas kurortiniame mieste baigėsi, tad Simonai teko ieškotis naujo darbo. Visada svajojusi gyventi didmiestyje tarp dangoraižių, ji nusprendė patraukti į Atlantą Džordžijos valstijoje. Ten jau buvo lankiusis su draugais ir turėjo pažįstamų. Įsitvirtinti padėjo lietuvės Dainoros Mišeikytės-Soto ir jos vyro Erasmo Soto šeima, su kuria Simona praleido pusę metų. Per tą laiką buvo visko: teko keisti darbus, gyvenamąsias vietas, trūko pinigų. Mergina išgyveno sunkų etapą, kai norėjosi viską mesti ir grįžti į Lietuvą. Boksas tiesiog teikia džiaugsmo, man tai yra lyg varomoji jėga. Mano asmeninis tikslas – čempionės diržas.
– Kai jau susiruošiau Kalėdoms namo, netikėtai gavau draugės Elis pasiūlymą grįžti ir gyventi pas ją. Todėl aplankiusi brangius žmones Lietuvoje, vėl atvykau į Ameriką. Vieną lemtingą dieną draugė įkalbėjo mane eiti kartu į sporto salę. Ir šiandien prisimenu, kaip daužėsi mano širdis, kai pirmą kartą treneris Vesas ant rankų užmovė bokso pirštines ir nusivedęs prie bokso kriaušės parodė pirmuosius smūgius. Jau po trijų minučių norėjau išeiti pro duris, nes supratau, kad tokio krūvio neatlaikysiu. Visgi susiėmiau ir iškenčiau visą valandą, o kai grįžau namo, pajutau, jog būtent tai – mano tikslas ir aš jo sieksiu.
Iš pradžių mergina boksuotis eidavo du tris kartus per savaitę, vėliau – kasdien, o galiausiai pradėjo lankyti dvigubas treniruotes – vieną po kitos. Vieną dieną treneris Ramonas Heisas pasiūlė Simonai pakovoti ringe. Nedvejodama ji sutiko, ir nuo to laiko aktyvi mergina sportuoja itin daug ir intensyviai.
– Per tas valandas, kurias praleidžiu sporto salėje, kilnoju ir svarmenis, mokausi kikbokso, – apie merginai gana neįprastą užsiėmimą pasakojo S. Naujokaitytė ir pasidžiaugė, kad treneris ją giria už stiprią ištvermę, jėgą ir žada šviesią ateitį ringe.
Pasak Simonos, visos šios istorijos šaknys glūdi Vilkaviškyje. Nors gimtajame mieste merginai nebuvo galimybių užsiimti boksu, visi įvykiai vedė svajonės link. Mergina šoko „Fresko“, „Staigmeniukių“ bei „Pasagėlės“ kolektyvuose. Tuo pat metu lankė ir lengvąją atletiką. Treniruočių, koncertų ir varžybų tvarkaraščiai pradėjo kirstis, tad teko rinktis. Simona pasirinko stadioną.
– Nuoširdžiausiai tariu ačiū trenerei Inai Dubickienei, nes ji mane užaugino. Niekada nebūčiau galėjusi daryti to, ką darau dabar, jei ne ši trenerė. Ji išugdė manąją ištvermę, įskiepijo meilę sportui, išmokė, kad niekada negalima pasiduoti ir pradėjus distanciją privalu finišuoti. Boksas – sunkus darbas. Privalai jausti savo priešininką, reaguoti ir sekti menkiausią jo judesį, nes viena klaida, vienas praleistas žingsnis, nuleista ranka ar nesureagavimas laiku į smūgį tave gali parblokšti ant žemės ir dažnai kova tuo pasibaigia, – šio gana vyriško sporto subtilybes dėstė S. Naujokaitytė.
Mergina juokiasi, kad kažkada gana nesėkmingai bėgo nuo savęs.
– Besivydama svajonę gyventi didmiestyje, tarp dangoraižių, veržiausi ištrūkti iš mažo provincijos miesto, iš mažos Lietuvos, o galiausiai susikūriau gyvenimą ir įsimylėjau nedidelį Atėnos miestelį, kuriame gyvenu jau septynerius metus. Amerika man jau nebeatrodo svetima šalis, tačiau laikui bėgant vis labiau ilgiuosi Lietuvos. Ilgiuosi gamtos ir baidarių žygių, slidinėjimo lygumų slidėmis ir tiesiog vakaronių miške. Pasiilgau sniego ir šaltuko. Pasiilgau močiutės maisto, daržovių ir vaisių iš sodo, natūralaus pieno, sūrelių ir net juodos duonos, kurios šiaip jau nelabai mėgau, – ilgesingai kalbėjo iš Vilkaviškio kilusi ir Lietuvą mylinti mergina, tačiau savo namais jau laikanti šalį už Atlanto.
Vilkaviškietė Simona Naujokaitytė jau kelerius metus gyvena Amerikoje ir šią šalį vadina savo namais. |
Nuo pat vaikystės Simona turėjo dvi svajones: viena buvo gyventi Amerikoje, o kita, apie kurią mergaitė niekam nedrįso prasitarti (tai juk taip „nemergaitiška“) – būti boksininke!
– Amerikoje vejuosi savo gyvenimo svajonę. O jei konkrečiau – dirbu ir prakaituoju sporto salėse. Boksas tiesiog teikia džiaugsmo, man tai yra lyg varomoji jėga. Mano asmeninis tikslas – čempionės diržas, – atvirai apie savo pomėgį ir planus kalbėjo Simona.
Amerika jai visada buvo svajonių žemė. Vieną dieną vilkaviškietei pasitaikė proga ten išvykti į svečius pas draugus ir prisiliesti prie to, apie ką seniai svajojo.
– Buvau vos 16 metų, prastai kalbėjau angliškai, bet praleidau nuostabų mėnesį atostogaudama ir pažindama savo svajonių šalį. Po metų grįžau ir vėl. Planavau ten kraustytis iškart po to, kai baigsiu mokyklą, bet supratau, jog vien norų neužtenka, todėl pradėjau rimtai mokytis anglų kalbos. Kelis kartus per savaitę vakarais sėdėjau prie knygų su mokytoja Irada Miltiniene, o savaitgaliais važinėjau į Kauną pas profesorę individualiai ruoštis kalbos testui. Praleidau daugybę bemiegių naktų, rašinėjau visiems Amerikos universitetams. Vieną dieną sulaukiau laiško, kad esu priimta ir laukiama viename jų. Tačiau tuo metu pasidaviau mamos spaudimui ir pasilikau Lietuvoje, pradėjau studijuoti Vytauto Didžiojo universitete psichologiją, – pasakojo Simona.
Visgi mintis apie gyvenimą svetur merginai nedavė ramybės. Atėjus vasarai, ji išvyko dirbti į Ameriką – į kurortinį Destino miestelį Floridos valstijoje.
– Dirbau 15 valandų per dieną, 6 dienas per savaitę, bet keldavausi į darbą su džiaugsmu ir išeidavau su liūdesiu. Mėgavausi tuo, ką darau. Sutikau daug nuostabių žmonių. Vis dėlto grįžau į Lietuvą pabaigti antruosius studijų metus, o išlaikiusi paskutinius egzaminus tą patį vakarą sėdau į lėktuvą ir išskridau į Ameriką, – savo kelią svajonės link prisiminė vilkaviškietė.
Mergina tuo metu gyveno netoli jūros, neblogai uždirbo ir savo gyvenimą vadino rojumi. Tačiau sezonas kurortiniame mieste baigėsi, tad Simonai teko ieškotis naujo darbo. Visada svajojusi gyventi didmiestyje tarp dangoraižių, ji nusprendė patraukti į Atlantą Džordžijos valstijoje. Ten jau buvo lankiusis su draugais ir turėjo pažįstamų. Įsitvirtinti padėjo lietuvės Dainoros Mišeikytės-Soto ir jos vyro Erasmo Soto šeima, su kuria Simona praleido pusę metų. Per tą laiką buvo visko: teko keisti darbus, gyvenamąsias vietas, trūko pinigų. Mergina išgyveno sunkų etapą, kai norėjosi viską mesti ir grįžti į Lietuvą.
Boksas tiesiog teikia džiaugsmo, man tai yra lyg varomoji jėga. Mano asmeninis tikslas – čempionės diržas.
– Kai jau susiruošiau Kalėdoms namo, netikėtai gavau draugės Elis pasiūlymą grįžti ir gyventi pas ją. Todėl aplankiusi brangius žmones Lietuvoje, vėl atvykau į Ameriką. Vieną lemtingą dieną draugė įkalbėjo mane eiti kartu į sporto salę. Ir šiandien prisimenu, kaip daužėsi mano širdis, kai pirmą kartą treneris Vesas ant rankų užmovė bokso pirštines ir nusivedęs prie bokso kriaušės parodė pirmuosius smūgius. Jau po trijų minučių norėjau išeiti pro duris, nes supratau, kad tokio krūvio neatlaikysiu. Visgi susiėmiau ir iškenčiau visą valandą, o kai grįžau namo, pajutau, jog būtent tai – mano tikslas ir aš jo sieksiu.
Iš pradžių mergina boksuotis eidavo du tris kartus per savaitę, vėliau – kasdien, o galiausiai pradėjo lankyti dvigubas treniruotes – vieną po kitos. Vieną dieną treneris Ramonas Heisas pasiūlė Simonai pakovoti ringe. Nedvejodama ji sutiko, ir nuo to laiko aktyvi mergina sportuoja itin daug ir intensyviai.
– Per tas valandas, kurias praleidžiu sporto salėje, kilnoju ir svarmenis, mokausi kikbokso, – apie merginai gana neįprastą užsiėmimą pasakojo S. Naujokaitytė ir pasidžiaugė, kad treneris ją giria už stiprią ištvermę, jėgą ir žada šviesią ateitį ringe.
Pasak Simonos, visos šios istorijos šaknys glūdi Vilkaviškyje. Nors gimtajame mieste merginai nebuvo galimybių užsiimti boksu, visi įvykiai vedė svajonės link. Mergina šoko „Fresko“, „Staigmeniukių“ bei „Pasagėlės“ kolektyvuose. Tuo pat metu lankė ir lengvąją atletiką. Treniruočių, koncertų ir varžybų tvarkaraščiai pradėjo kirstis, tad teko rinktis. Simona pasirinko stadioną.
– Nuoširdžiausiai tariu ačiū trenerei Inai Dubickienei, nes ji mane užaugino. Niekada nebūčiau galėjusi daryti to, ką darau dabar, jei ne ši trenerė. Ji išugdė manąją ištvermę, įskiepijo meilę sportui, išmokė, kad niekada negalima pasiduoti ir pradėjus distanciją privalu finišuoti. Boksas – sunkus darbas. Privalai jausti savo priešininką, reaguoti ir sekti menkiausią jo judesį, nes viena klaida, vienas praleistas žingsnis, nuleista ranka ar nesureagavimas laiku į smūgį tave gali parblokšti ant žemės ir dažnai kova tuo pasibaigia, – šio gana vyriško sporto subtilybes dėstė S. Naujokaitytė.
Mergina juokiasi, kad kažkada gana nesėkmingai bėgo nuo savęs.
– Besivydama svajonę gyventi didmiestyje, tarp dangoraižių, veržiausi ištrūkti iš mažo provincijos miesto, iš mažos Lietuvos, o galiausiai susikūriau gyvenimą ir įsimylėjau nedidelį Atėnos miestelį, kuriame gyvenu jau septynerius metus. Amerika man jau nebeatrodo svetima šalis, tačiau laikui bėgant vis labiau ilgiuosi Lietuvos. Ilgiuosi gamtos ir baidarių žygių, slidinėjimo lygumų slidėmis ir tiesiog vakaronių miške. Pasiilgau sniego ir šaltuko. Pasiilgau močiutės maisto, daržovių ir vaisių iš sodo, natūralaus pieno, sūrelių ir net juodos duonos, kurios šiaip jau nelabai mėgau, – ilgesingai kalbėjo iš Vilkaviškio kilusi ir Lietuvą mylinti mergina, tačiau savo namais jau laikanti šalį už Atlanto.
Publikuota: 2017-10-13 09:42:00
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ant Vilkaviškio pastatų „nutūpė“ paukščiai ir gyvūnai *V. Kudirka besidomintis vilkaviškietis siekia ištaisyti istorinę klaidą
* Gamtos turtai – nuo grybo iki erelio
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|