|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Metų ūkis
Po darbų laukuose Lakštučių kaimo gyventojas Romas Ivanauskas randa laiko ir namų aplinkai puoselėti.Autoriaus nuotr. Andrius GRYGELAITIS
R. Ivanauskas ūkininkauti pradėjo panašiu metu, kaip ir didelė dalis žemdirbių, – šaliai atgavus nepriklausomybę, maždaug 1991 m. Griūvant kolūkiams reikėjo sugalvoti, kuo verstis gyvenime, o ūkininkavimas tuomet pasirodė pati geriausia išeitis. Šiandien Lakštučių kaimo gyventojas maždaug 62 hektarų dirbamame plote augina rapsus, vasarinius bei žieminius kviečius, žirnius. Tiesa, taip buvo ne visada. Seniau ūkininkas vertėsi ir gyvulininkyste. Jo tvartuose augo maždaug 100 kiaulių, buvo ir apie 20 melžiamų karvių. Gyvulių R. Ivanauskas atsisakė bemaž prieš 6–7 metus ir dėl to nė kiek nesigaili. „Gyvuliai „surydavo“ visą mano laiką. Dabar esu nepalyginamai laisvesnis, galiu susikoncentruoti į kitus dalykus. Kažkada auginau ir cukrinius runkelius, tačiau dėl vis blogėjančios situacijos šiame sektoriuje jų taip pat teko atsisakyti“, – prisipažino žemdirbys. Ūkyje R. Ivanauskas dirba vienas, samdomų darbininkų jis neturi. Tiesa, jų nelabai ir reikia. Vis didesniu pagalbininku tėčiui tampa kartu gyvenantis trylikametis sūnus Jonas. Jis puikiai atlieka pavestas užduotis, noriai mokosi ir semiasi patirties iš tėčio. Pats R. Ivanauskas juokavo, jog dėl to ūkio ateitis – gerose rankose. „Turiu pakankamai technikos, kurios net negalima lyginti su ta, kuria visi dirbome prieš dešimt ir daugiau metų. Dabartiniai pajėgumai leidžia viską nudirbti greičiau, atima mažiau jėgų. Dalį technikos įsigijau pasinaudodamas Europos Sąjungos parama. Keičiau plūgą, purkštuvą, kai kuriuos kitus padargus. Iš tikrųjų turimos technikos pakaktų aprėpti ir didesnius plotus, tačiau šiais laikais išsinuomoti ar tuo labiau nusipirkti žemės yra beveik neįmanoma. Konkurencija tarp ūkininkų – didelė. Visi saugo žemes, o į rinką patekusius laisvus plotus greitai išgraibsto“, – kalbėjo pašnekovas. Jis džiaugėsi, kad šiais metais, priešingai nei didelė dalis kitų rajono bei šalies žemdirbių, turimus javų plotus nusikūlė laiku, tad dėl to nuostolių patirti neteko. Dalį grūdų vyriškis iš karto išvežė į supirkimo punktus, dalį sandėliavo namuose. „Savo ūkyje turiu galimybę laikyti maždaug 100 tonų grūdų. Iš tikrųjų per javapjūtę didžiausia problema, su kuria susiduriu tiek aš, tiek, manau, ir kiti žemdirbiai, – ilgos eilės prie supirkimo punktų. Dėl šios priežasties kai kada tenka paprašyti, jog kas nors užimtų eilę. Gerų orų mūsų šalyje – ne tiek ir daug, o laiko laukiant, kol priims grūdus, kartais būna labai gaila“, – pasakojo R. Ivanauskas. Negana to, kad laukuose neretai dirba nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, Lakštučių kaimo gyventojas randa laiko ir namų aplinkai puoselėti. Jo kuriamo grožio galėtų pavydėti daugelis. Įdomu tai, jog viskas, kas atsiveria prieš akis vos įžengus į R. Ivanausko sodybą, padaryta jo paties rankomis: pavėsinės, kubilas, sūpynės, nedidelis fontanas, kiti aplinkos elementai. Šiais laikais išsinuomoti ar tuo labiau nusipirkti žemės yra beveik neįmanoma. Vyriškis pats dengė namo stogą, restauravo sienas. Į pagalbą trumpai buvo pasitelkęs keletą darbininkų, tačiau dėl nepateisintų lūkesčių šių greitai teko atsisakyti. Į dabartinius namus vyriškis atsikėlė maždaug prieš šešerius metus. Iki tol čia stovėjusią visiškai apleistą sodybą ūkininkas tarsi prikėlė naujam gyvenimui. „Šioje vietoje stovėjo ilgi tvartai, senas apleistas namas. Niekas negalėjo patikėti, kad kada nors viskas taip pasikeis. Buvo ir tokių, kurie su šypsena žiūrėjo į mano ketinimus sodybą prikelti naujam gyvenimui“, – prisiminė pašnekovas. Šiandien kritikų jau nelikę. Ūkininko sodyba – viena gražiausių Lakštučiuose. Paklaustas, iš kur semiasi idėjų tvarkydamas aplinką, R. Ivanauskas tiksliai atsakyti negalėjo. „Gal tiesiog turiu tam gyslelę. Mano mama mokėjo ir mėgo kurti aplinkos grožį, matyt, tai būsiu paveldėjęs iš jos“, – svarstė žemdirbys. Tvarkydamas aplinką R. Ivanauskas praleidžia gana nemažai laiko. Sodybos plotas – 18 arų, o iš viso aplink namus tenka prižiūrėti 1 ha ir 60 arų teritoriją. Ūkininko puoselėjamoje aplinkoje puikiai dera įvairios detalės iš akmens ir medžio. Namuose auga nemažai dekoratyvinių augalų ir gėlių. Lakštučių kaimo gyventojas pats prižiūri sodinukus, nevengia su jais paeksperimentuoti. Pavyzdžiui, patvoryje pasodintus berželius jis formuoja taip, kad šie būtų žemaūgiai. Sodyba R. Ivanauskui – tarsi dėlionė, į kurią kasmet jis prideda naujų detalių. Vyras pasakojo svajojantis kada nors pasistatyti ir pirtį. Nors darbo ūkyje bei namų valdoje R. Ivanauskui netrūksta, tačiau vienam savo pomėgiui jis visada stengiasi rasti bent kiek laiko. Išlipęs iš traktoriaus, ūkininkas neretai persėda prie kitos transporto priemonės vairo – motociklo. Tai viena iš didžiausių vyriškio gyvenimo aistrų. Tiesa, šiemet dėl gana nepalankių orų sąlygų su šia transporto priemone jam neteko dažnai leistis į keliones. „Dar ne taip seniai priklausiau Vilkaviškio baikerių klubui, tačiau prieš kurį laiką iš jo pasitraukiau. Kiti klubo nariai – laisvesni žmonės, jie gali sau leisti dažniau keliauti, važinėti į tolimas išvykas. Mano situacija kiek kitokia. Aš paprasčiausiai nespėjau paskui juos“, – juokėsi pašnekovas. Nepaisant to, kelionių motociklu jis nežada atsisakyti niekada. R. Ivanauskas tvirtino, jog užsėdęs ant plieninio žirgo jis pasijunta tarsi kitu žmogumi. Važiuojant išnyksta įvairios problemos, pamirštami kasdieniniai rūpesčiai. „Smagu taip kartais pravėdinti galvą“, – prisipažino vyriškis.
Galerija: Metų ūkis
Publikuota: 2017-09-26 09:32:04 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Bartninkų seniūnas: reikia ne tik klausytis, bet ir girdėti * Pagaliau patvirtinti beveik metus valdininkų stalčiuose išgulėję sprendimai * Lovatiesės iš močiučių spintų nušvito audimų raštais Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|