|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2017-09-20 15:29
|
|
|
Po darbų laukuose Lakštučių kaimo gyventojas Romas Ivanauskas randa laiko ir namų aplinkai puoselėti.
Autoriaus nuotr.
Andrius GRYGELAITIS
Lakštučių kaime, Bartninkų seniūnijoje, gyvenantis Romas Ivanauskas šiemet tradiciniame konkurse „Metų ūkis“ užėmė antrąją vietą Vilkaviškio rajone. Su sūnumi gyvenantis vyriškis randa laiko ir ūkio, ir aplinkos tvarkymo darbams, ir didžiausiam savo pomėgiui – važinėjimui motociklu.
Atsisakius gyvulių –
daugiau laiko
R. Ivanauskas ūkininkauti pradėjo panašiu metu, kaip ir didelė dalis žemdirbių, – šaliai atgavus nepriklausomybę, maždaug 1991 m. Griūvant kolūkiams reikėjo sugalvoti, kuo verstis gyvenime, o ūkininkavimas tuomet pasirodė pati geriausia išeitis. Šiandien Lakštučių kaimo gyventojas maždaug 62 hektarų dirbamame plote augina rapsus, vasarinius bei žieminius kviečius, žirnius. Tiesa, taip buvo ne visada.
Seniau ūkininkas vertėsi ir gyvulininkyste. Jo tvartuose augo maždaug 100 kiaulių, buvo ir apie 20 melžiamų karvių. Gyvulių R. Ivanauskas atsisakė bemaž prieš 6–7 metus ir dėl to nė kiek nesigaili.
„Gyvuliai „surydavo“ visą mano laiką. Dabar esu nepalyginamai laisvesnis, galiu susikoncentruoti į kitus dalykus. Kažkada auginau ir cukrinius runkelius, tačiau dėl vis blogėjančios situacijos šiame sektoriuje jų taip pat teko atsisakyti“, – prisipažino žemdirbys.
Spėjo laiku
Ūkyje R. Ivanauskas dirba vienas, samdomų darbininkų jis neturi. Tiesa, jų nelabai ir reikia. Vis didesniu pagalbininku tėčiui tampa kartu gyvenantis trylikametis sūnus Jonas. Jis puikiai atlieka pavestas užduotis, noriai mokosi ir semiasi patirties iš tėčio. Pats R. Ivanauskas juokavo, jog dėl to ūkio ateitis – gerose rankose.
„Turiu pakankamai technikos, kurios net negalima lyginti su ta, kuria visi dirbome prieš dešimt ir daugiau metų. Dabartiniai pajėgumai leidžia viską nudirbti greičiau, atima mažiau jėgų. Dalį technikos įsigijau pasinaudodamas Europos Sąjungos parama. Keičiau plūgą, purkštuvą, kai kuriuos kitus padargus. Iš tikrųjų turimos technikos pakaktų aprėpti ir didesnius plotus, tačiau šiais laikais išsinuomoti ar tuo labiau nusipirkti žemės yra beveik neįmanoma. Konkurencija tarp ūkininkų – didelė. Visi saugo žemes, o į rinką patekusius laisvus plotus greitai išgraibsto“, – kalbėjo pašnekovas.
Jis džiaugėsi, kad šiais metais, priešingai nei didelė dalis kitų rajono bei šalies žemdirbių, turimus javų plotus nusikūlė laiku, tad dėl to nuostolių patirti neteko. Dalį grūdų vyriškis iš karto išvežė į supirkimo punktus, dalį sandėliavo namuose.
„Savo ūkyje turiu galimybę laikyti maždaug 100 tonų grūdų. Iš tikrųjų per javapjūtę didžiausia problema, su kuria susiduriu tiek aš, tiek, manau, ir kiti žemdirbiai, – ilgos eilės prie supirkimo punktų. Dėl šios priežasties kai kada tenka paprašyti, jog kas nors užimtų eilę. Gerų orų mūsų šalyje – ne tiek ir daug, o laiko laukiant, kol priims grūdus, kartais būna labai gaila“, – pasakojo R. Ivanauskas.
Pomėgį paveldėjo iš mamos
Negana to, kad laukuose neretai dirba nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, Lakštučių kaimo gyventojas randa laiko ir namų aplinkai puoselėti. Jo kuriamo grožio galėtų pavydėti daugelis. Įdomu tai, jog viskas, kas atsiveria prieš akis vos įžengus į R. Ivanausko sodybą, padaryta jo paties rankomis: pavėsinės, kubilas, sūpynės, nedidelis fontanas, kiti aplinkos elementai.
Vyriškis pats dengė namo stogą, restauravo sienas. Į pagalbą trumpai buvo pasitelkęs keletą darbininkų, tačiau dėl nepateisintų lūkesčių šių greitai teko atsisakyti.
Į dabartinius namus vyriškis atsikėlė maždaug prieš šešerius metus. Iki tol čia stovėjusią visiškai apleistą sodybą ūkininkas tarsi prikėlė naujam gyvenimui.
„Šioje vietoje stovėjo ilgi tvartai, senas apleistas namas. Niekas negalėjo patikėti, kad kada nors viskas taip pasikeis. Buvo ir tokių, kurie su šypsena žiūrėjo į mano ketinimus sodybą prikelti naujam gyvenimui“, – prisiminė pašnekovas.
Šiandien kritikų jau nelikę. Ūkininko sodyba – viena gražiausių Lakštučiuose. Paklaustas, iš kur semiasi idėjų tvarkydamas aplinką, R. Ivanauskas tiksliai atsakyti negalėjo.
„Gal tiesiog turiu tam gyslelę. Mano mama mokėjo ir mėgo kurti aplinkos grožį, matyt, tai būsiu paveldėjęs iš jos“, – svarstė žemdirbys.
Didžiulė aistra – motociklas
Tvarkydamas aplinką R. Ivanauskas praleidžia gana nemažai laiko. Sodybos plotas – 18 arų, o iš viso aplink namus tenka prižiūrėti 1 ha ir 60 arų teritoriją.
Ūkininko puoselėjamoje aplinkoje puikiai dera įvairios detalės iš akmens ir medžio. Namuose auga nemažai dekoratyvinių augalų ir gėlių. Lakštučių kaimo gyventojas pats prižiūri sodinukus, nevengia su jais paeksperimentuoti. Pavyzdžiui, patvoryje pasodintus berželius jis formuoja taip, kad šie būtų žemaūgiai.
Sodyba R. Ivanauskui – tarsi dėlionė, į kurią kasmet jis prideda naujų detalių. Vyras pasakojo svajojantis kada nors pasistatyti ir pirtį.
Nors darbo ūkyje bei namų valdoje R. Ivanauskui netrūksta, tačiau vienam savo pomėgiui jis visada stengiasi rasti bent kiek laiko. Išlipęs iš traktoriaus, ūkininkas neretai persėda prie kitos transporto priemonės vairo – motociklo. Tai viena iš didžiausių vyriškio gyvenimo aistrų. Tiesa, šiemet dėl gana nepalankių orų sąlygų su šia transporto priemone jam neteko dažnai leistis į keliones.
„Dar ne taip seniai priklausiau Vilkaviškio baikerių klubui, tačiau prieš kurį laiką iš jo pasitraukiau. Kiti klubo nariai – laisvesni žmonės, jie gali sau leisti dažniau keliauti, važinėti į tolimas išvykas. Mano situacija kiek kitokia. Aš paprasčiausiai nespėjau paskui juos“, – juokėsi pašnekovas.
Nepaisant to, kelionių motociklu jis nežada atsisakyti niekada. R. Ivanauskas tvirtino, jog užsėdęs ant plieninio žirgo jis pasijunta tarsi kitu žmogumi. Važiuojant išnyksta įvairios problemos, pamirštami kasdieniniai rūpesčiai.
„Smagu taip kartais pravėdinti galvą“, – prisipažino vyriškis.
Lakštučių kaime, Bartninkų seniūnijoje, gyvenantis Romas Ivanauskas šiemet tradiciniame konkurse „Metų ūkis“ užėmė antrąją vietą Vilkaviškio rajone. Su sūnumi gyvenantis vyriškis randa laiko ir ūkio, ir aplinkos tvarkymo darbams, ir didžiausiam savo pomėgiui – važinėjimui motociklu. |
R. Ivanauskas ūkininkauti pradėjo panašiu metu, kaip ir didelė dalis žemdirbių, – šaliai atgavus nepriklausomybę, maždaug 1991 m. Griūvant kolūkiams reikėjo sugalvoti, kuo verstis gyvenime, o ūkininkavimas tuomet pasirodė pati geriausia išeitis. Šiandien Lakštučių kaimo gyventojas maždaug 62 hektarų dirbamame plote augina rapsus, vasarinius bei žieminius kviečius, žirnius. Tiesa, taip buvo ne visada.
Seniau ūkininkas vertėsi ir gyvulininkyste. Jo tvartuose augo maždaug 100 kiaulių, buvo ir apie 20 melžiamų karvių. Gyvulių R. Ivanauskas atsisakė bemaž prieš 6–7 metus ir dėl to nė kiek nesigaili.
„Gyvuliai „surydavo“ visą mano laiką. Dabar esu nepalyginamai laisvesnis, galiu susikoncentruoti į kitus dalykus. Kažkada auginau ir cukrinius runkelius, tačiau dėl vis blogėjančios situacijos šiame sektoriuje jų taip pat teko atsisakyti“, – prisipažino žemdirbys.
Ūkyje R. Ivanauskas dirba vienas, samdomų darbininkų jis neturi. Tiesa, jų nelabai ir reikia. Vis didesniu pagalbininku tėčiui tampa kartu gyvenantis trylikametis sūnus Jonas. Jis puikiai atlieka pavestas užduotis, noriai mokosi ir semiasi patirties iš tėčio. Pats R. Ivanauskas juokavo, jog dėl to ūkio ateitis – gerose rankose.
„Turiu pakankamai technikos, kurios net negalima lyginti su ta, kuria visi dirbome prieš dešimt ir daugiau metų. Dabartiniai pajėgumai leidžia viską nudirbti greičiau, atima mažiau jėgų. Dalį technikos įsigijau pasinaudodamas Europos Sąjungos parama. Keičiau plūgą, purkštuvą, kai kuriuos kitus padargus. Iš tikrųjų turimos technikos pakaktų aprėpti ir didesnius plotus, tačiau šiais laikais išsinuomoti ar tuo labiau nusipirkti žemės yra beveik neįmanoma. Konkurencija tarp ūkininkų – didelė. Visi saugo žemes, o į rinką patekusius laisvus plotus greitai išgraibsto“, – kalbėjo pašnekovas.
Jis džiaugėsi, kad šiais metais, priešingai nei didelė dalis kitų rajono bei šalies žemdirbių, turimus javų plotus nusikūlė laiku, tad dėl to nuostolių patirti neteko. Dalį grūdų vyriškis iš karto išvežė į supirkimo punktus, dalį sandėliavo namuose.
„Savo ūkyje turiu galimybę laikyti maždaug 100 tonų grūdų. Iš tikrųjų per javapjūtę didžiausia problema, su kuria susiduriu tiek aš, tiek, manau, ir kiti žemdirbiai, – ilgos eilės prie supirkimo punktų. Dėl šios priežasties kai kada tenka paprašyti, jog kas nors užimtų eilę. Gerų orų mūsų šalyje – ne tiek ir daug, o laiko laukiant, kol priims grūdus, kartais būna labai gaila“, – pasakojo R. Ivanauskas.
Negana to, kad laukuose neretai dirba nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, Lakštučių kaimo gyventojas randa laiko ir namų aplinkai puoselėti. Jo kuriamo grožio galėtų pavydėti daugelis. Įdomu tai, jog viskas, kas atsiveria prieš akis vos įžengus į R. Ivanausko sodybą, padaryta jo paties rankomis: pavėsinės, kubilas, sūpynės, nedidelis fontanas, kiti aplinkos elementai.
Vyriškis pats dengė namo stogą, restauravo sienas. Į pagalbą trumpai buvo pasitelkęs keletą darbininkų, tačiau dėl nepateisintų lūkesčių šių greitai teko atsisakyti.
Į dabartinius namus vyriškis atsikėlė maždaug prieš šešerius metus. Iki tol čia stovėjusią visiškai apleistą sodybą ūkininkas tarsi prikėlė naujam gyvenimui.
„Šioje vietoje stovėjo ilgi tvartai, senas apleistas namas. Niekas negalėjo patikėti, kad kada nors viskas taip pasikeis. Buvo ir tokių, kurie su šypsena žiūrėjo į mano ketinimus sodybą prikelti naujam gyvenimui“, – prisiminė pašnekovas.
Šiandien kritikų jau nelikę. Ūkininko sodyba – viena gražiausių Lakštučiuose. Paklaustas, iš kur semiasi idėjų tvarkydamas aplinką, R. Ivanauskas tiksliai atsakyti negalėjo.
„Gal tiesiog turiu tam gyslelę. Mano mama mokėjo ir mėgo kurti aplinkos grožį, matyt, tai būsiu paveldėjęs iš jos“, – svarstė žemdirbys.
Tvarkydamas aplinką R. Ivanauskas praleidžia gana nemažai laiko. Sodybos plotas – 18 arų, o iš viso aplink namus tenka prižiūrėti 1 ha ir 60 arų teritoriją.
Ūkininko puoselėjamoje aplinkoje puikiai dera įvairios detalės iš akmens ir medžio. Namuose auga nemažai dekoratyvinių augalų ir gėlių. Lakštučių kaimo gyventojas pats prižiūri sodinukus, nevengia su jais paeksperimentuoti. Pavyzdžiui, patvoryje pasodintus berželius jis formuoja taip, kad šie būtų žemaūgiai.
Sodyba R. Ivanauskui – tarsi dėlionė, į kurią kasmet jis prideda naujų detalių. Vyras pasakojo svajojantis kada nors pasistatyti ir pirtį.
Nors darbo ūkyje bei namų valdoje R. Ivanauskui netrūksta, tačiau vienam savo pomėgiui jis visada stengiasi rasti bent kiek laiko. Išlipęs iš traktoriaus, ūkininkas neretai persėda prie kitos transporto priemonės vairo – motociklo. Tai viena iš didžiausių vyriškio gyvenimo aistrų. Tiesa, šiemet dėl gana nepalankių orų sąlygų su šia transporto priemone jam neteko dažnai leistis į keliones.
„Dar ne taip seniai priklausiau Vilkaviškio baikerių klubui, tačiau prieš kurį laiką iš jo pasitraukiau. Kiti klubo nariai – laisvesni žmonės, jie gali sau leisti dažniau keliauti, važinėti į tolimas išvykas. Mano situacija kiek kitokia. Aš paprasčiausiai nespėjau paskui juos“, – juokėsi pašnekovas.
Nepaisant to, kelionių motociklu jis nežada atsisakyti niekada. R. Ivanauskas tvirtino, jog užsėdęs ant plieninio žirgo jis pasijunta tarsi kitu žmogumi. Važiuojant išnyksta įvairios problemos, pamirštami kasdieniniai rūpesčiai.
„Smagu taip kartais pravėdinti galvą“, – prisipažino vyriškis.
Galerija: Metų ūkis
Publikuota: 2017-09-20 15:29:08
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|