Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Sportas

---

Vilkaviškiečiai džiaugėsi 1977 metais iškovotu sporto draugijos „Nemunas“ čempionų titulu. Iš kairės pirmoje eilėje: Romas Klova, Vytautas Žalnierukynas„ Jurgis Karpavičius, Juozas Kasparaitis, antroje eilėje – Juozas Mikulis, Rimas Gendrėnas, Danas Jakštys, sporto draugijos „Nemunas“ rajono skyriaus pirmininkas Vytautas Žukauskas, Jonas Sinkevičius, Zenonas Kasperaitis, Sigitas Kaparaitis.

Prieš pusšimtį metų Vilkaviškyje susibūrusi ritinio komanda labai greitai tapo viena stipriausių šalyje. Aukštą lygį ekipa išlaikė iki šių dienų ir dabar kasmet kovoja dėl nugalėtojų titulo respublikinėse varžybose.

Lūžo lazdos

Šį šeštadienį visi vilkaviškiečiai ir miesto svečiai nuo 9 val. kviečiami į miesto stadioną, kur vyks finalinės Lietuvos ritinio čempionato varžybos ir žaidynės. 17 val. planuojamas varžybų uždarymas ir medalių įteikimai. Jono Basanavičiaus gimtinės muziejuje Ožkabaliuose nuo 9 val. ryto lankytojų lauks paroda „Vilkaviškio ritiniui 50 metų“.

Vienas iš ritinio pradininkų mūsų rajone Juozas Totoraitis pasakojo, kad vilkaviškiečiai už šią sporto šaką turėtų būti dėkingi vienam tada Vilkaviškyje dirbusiam raseiniškiui, kuris kreipėsi į tuometinį sporto draugijos „Nemunas“ pirmininką Vytautą Žukauską, prašydamas leidimo suburti komandą. Kadangi Raseiniuose ritinis jau buvo žaidžiamas seniau, neabejota, jog ši sporto šaka prigis ir mūsų krašte.

„Prisimenu, 1967 metais susirinkome į pirmą treniruotę. Tuomet gerai nežinojome šio žaidimo taisyklių, neturėjome specialių lazdų. Vadinamąją „ripką“ iš kažkur buvome gavę, o žaisti nusprendėme su ledo ritulio lazdomis. Kadangi jos visiškai nebuvo pritaikytos šiam žaidimui, tai po treniruotės iš lazdų buvo likusi tik malkų krūva“, – juokėsi J. Totoraitis.

Antrajai treniruotei tuometiniame buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate buvo pagamintos tikros ritinio lazdos. Tiesa, tada vilkaviškiečiai dar nežinojo, kad jas reikia daryti iš vientiso medžio, todėl po treniruotės jos vėl tiko tik sukūrenti. Galiausiai mūsiškiai išsprendė inventoriaus problemą ir pradėjo reguliariai žaisti šį žaidimą.

„Komandą buvo paskirta surinkti Romui Micutai. Į ją kvietė visus, kurie nors kiek sportavo. Buvome keli pradininkai: aš, Justinas Jaruševičius, Juozas Mikulis, Jurgis Karpavičius, iš Pilviškių prisijungė Algimantas Rapulskis, Vidmantas Kirvelaitis, keletas kitų. Iš pradžių treniravomės ir žaisdavome daugiausiai draugiškas rungtynes. Aišku, pradžioje dažniausiai tekdavo pripažinti varžovų pranašumą, bet galiausiai išaušo ir mūsų valanda. Puikiai prisimenu, kai 1969 m. laimėjome Vilkaviškyje vykusias „Valstiečių laikraščio“ taurės varžybas. Vėliau nuolat kovojome dėl aukščiausių vietų šalies čempionatuose, tačiau dažniausiai tekdavo nusileisti varžovams iš Žemaitijos“, – prisiminė J. Totoraitis.

Geriausias – per atsitiktinumą

Vienas iš pirmųjų mūsų rajono ritinio entuziastų J. Karpavičius pasakojo, kad jį į šią sporto šaką atvedė draugas R. Micuta. Iki tol lengvąja bei sunkiąja atletika užsiiminėjęs vyriškis prisiminė, jog prieš pusšimtį metų buvo įdomu išbandyti iki tol visiškai nematytą sporto šaką. Smagiausi jo atsiminimai iš tų laikų – kelionės į varžybas.

„Plungė, Raseiniai, Vilnius – į šiuos miestus keliaudavome gana dažnai. Gaila, kad ritinis tuomet nebuvo labai populiarus. Apmaudu, tačiau tokiu bent kol kas jis netapo ir iki dabar. Tikiuosi, jog tai ateityje pasikeis“, – vylėsi J. Karpavičius.

Nuo 1971 m. Vilkaviškio ritinio komandai atstovavęs Juozas Kasparaitis į ekipos istoriją įnešė ne mažesnį indėlį nei pirmieji rajono entuziastai. Vyriškis ne tik pats žaidė, bet ir beveik dvidešimtmetį vadovavo vilkaviškiečių komandai. Vienu metu kartu su juo ekipoje rungtyniavo dar trys jo broliai: Zenius, Sigitas ir Valdas. Dėl savo gero žaidimo visi jie buvo vadinami „broliais rankelėmis“.

„Prisimenu, kaip gulėdamas sanatorijoje kartą laikraštyje perskaičiau, jog Vilkaviškio ritinio komanda tapo šalies prizininke. Grįžęs namo nuėjau į jų treniruotę ir paprašiau, kad ir mane priimtų į ekipą. Taip ir likau. Iki tol žaidžiau krepšinį, bet jo būdavo maža, nes sportuodavome tik šaltuoju metų laikotarpiu, tad ritinis puikiai papildė krepšinį“, – pasakojo J. Kasparaitis.

Jis taip pat tvirtino, jog smagiausi įspūdžiai išlikę iš kelionių į Trakus, Rokiškį, Plungę ar Kupiškį. Būtent pastarajame mieste atsitiko tai, kas vėliau pakeitė J. Kasparaičio karjerą.

„Kupiškyje per rungtynes susižeidė mūsų vartininkas, tad teko jį pavaduoti. Tuomet sekėsi taip gerai, kad nuo to laiko iš vartų jau nebeišėjau. Ne vieną kartą buvau net pripažintas geriausiu šalies ritinio vartų sargu“, – su šypsena senus laikus prisiminė J. Kasparaitis.

Sunkiausia – prieš savus

Šiuo metu mūsų rajone yra du ritinio klubai: prieš pusšimtį metų įkurtas Vilkaviškio „Žiedas“ ir 1978 m. Vinco Liepinio bei Zeniaus Kasperaičio iniciatyva suburta Alvito „Širvinta“. Vilkaviškiečiai – daugkartiniai šalies čempionai, o Alvito ritininkai nuolat taikosi į prizines vietas. Tiesa, alvitiečiai kurį laiką buvo pasitraukę iš ritinio žemėlapio, tačiau 2001 m. ekipą atkurti ryžosi dabartinis Žaliosios Vinco Žemaičio pagrindinės mokyklos direktorius Martynas Kasperaitis. Nuo šių metų komandai vadovauja Nerijus Ližaitis.

Tuo tarpu „Žiedui“ nuo 1993 m. vadovauja Rimantas Diržius, kuris nuo 1997 m. kartu yra ir Lietuvos ritinio federacijos prezidentas. Beveik 40 metų ritinį žaidžiantis R. Diržius prisiminė, kaip šia sporto šaka susidomėjo dar vaikystėje. Iš pradžių porą metų jis per treniruotes ir varžybas tik padavinėjo „ripką“ suaugusiems žaidėjams, o nuo 1979 m. rudens pats kartu su komanda dalyvauja įvairiose rungtynėse.

„Treniruotės ir varžybos vykdavo prie mano namų, netoli dabartinės Vilkaviškio „Ąžuolo“ progimnazijos, tad galima sakyti, kad man ir pačiam buvo lemta žaisti ritinį. Prisimenu, jog varžybose debiutavau dar neturėdamas 15 metų. Sekėsi gana neblogai ir iš karto gavau perspektyviausio žaidėjo prizą. Tuomet labai stebėjausi, kaip šiltai suaugusieji mane priėmė į savo kolektyvą. Greičiausiai dėl to ir likau šiame sporte“, – kalbėjo R. Diržius.

Jis juokavo, kad per karjerą sutiko daugybę stiprių varžovų, tačiau visuomet sunkiausia būdavo kautis prieš savus.

„Dabar principingiausi mūsų varžovai – Alvito „Širvintos“ ritininkai. Jie kitiems gali pralaimėti daugybe įvarčių, tačiau su mumis visada kovos taškas į tašką. Seniau panašiai būdavo su buvusia Salomėjos Nėries kolūkio komanda“, – juokėsi „Žiedo“ vadovas.

Žaidė Vytauto Didžiojo laikais?

R. Diržius apgailestavo, jog kasmet tampa vis sunkiau pritraukti naujų žmonių į komandą, juos sudominti šiuo sportu. Pasak ekipos vadovo, pagrindinė to priežastis – emigracija. Vis dėlto federacijos prezidentas išliko optimistas ir vylėsi, kad ritinis ne tik išliks tiek mūsų rajone, tiek šalyje, bet ir sulauks geresnių laikų.

„Ritinis buvo vienas populiariųjų ir originaliųjų lietuvių liaudies žaidimų. Senovėje jį žaisdavo ne tik piemenėliai, bet ir suaugę vyrai. Ritinio aprašymas aptinkamas dar XVII amžiaus rašytiniuose šaltiniuose. Savo raštuose jį mini net Simonas Daukantas bei Motiejus Valančius. Žaidžiant lazdos laikymas kažkuo primena kardo laikymą, o „ripkos“ metimas – ieties metimą. Tad kas gali paneigti, jog ritinis nebuvo žaidžiamas dar Vytauto Didžiojo laikais? Tai – mūsų tautos palikimas, todėl šį žaidimą būtina išsaugoti ateities kartoms“, – kalbėjo R. Diržius.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---