Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimo būdas

---

Rasa Dragūnaitytė žirgus įsimylėjusi nuo mažens.

Autorės nuotr.

Vilkaviškietė Rasa Dragūnaitytė nuo mažens dega meile žirgams. Todėl jau porą metų greta Vilkaviškio yra įkūrusi savo žirgyną „Uosijos žirgai“.

Susiformavo savaime

Turbūt ne vienas jojimo mėgėjas dar atsimena tuos laikus, kai Karalių kaime buvo galima lankyti žirgyną, ateiti pajodinėti, mokytis prižiūrėti žirgą, jį pasibalnoti ir išmokti rasti su juo bendrą „kalbą“. Prieš gerus porą dešimtmečių jojimo paslapčių vaikus čia mokė Bronius Slavinskas ir jo vyresnieji mokiniai. Rajono raiteliai buvo gana stiprūs, dalyvaudavo respublikoje ir užsienyje rengiamuose konkūruose, varžybos vyko ir pas mus, hipodrome prie miesto stadiono.

Kelis dešimtmečius tokia veikla buvo numirusi. Labai ilgai vilkaviškiečiai neturėjo jojimo mokyklėlės. Prieš gerus dvejus metus, kai Rasa susirado buvusią kolūkio fermą, kuria naudotis jai leido dabartinis savininkas, ir įsigijo keletą žirgų bei ponių, savotiška mokyklėlė tarsi susiformavo savaime. Į žirgyną ėmė rinktis aplinkiniai vaikai, jie atsivedė draugų, pradėjo atvažiuoti ir jų tėvai. Visi čia buvo priimami draugiškai, Rasa negailėjo savo laiko paaiškinti, kaip elgtis su šiais puikiais gyvūnais, kaip juos pasibalnoti, šukuoti. Atsirado nuolatinių padėjėjų, kurie, atėję čia tik pasižiūrėti, ėmė lankytis vos ne kasdien. Pažįstami iki šiol čia atvažiuoja pabūti, paglostyti žirgų, pajodinėti, fotografuojasi su jais ar tiesiog gerai leidžia laiką.

Sanatorija žirgams

– Mano žirgynas – ne toks kaip kitų. Nėra čia šiuolaikiškų arklidžių, jojimo maniežų ir kitų brangių atributų. Manieji žirgeliai – išgelbėti nuo bado, vargo, kažkieno „nurašyti“ ir neva tinkami tik mėsai pasmerkti parduoti. Pas mane jie gyvena antrą gyvenimą. Arklius nepaprastai myliu, – atvirai pasakojo neseniai trisdešimtpenkmetį atšventusi moteris. – Nesu aš turtinga verslininkė, savo šeimai ir žirgams išlaikyti užsidirbu važinėdama į Norvegiją. Tačiau jie – mano gyvenimas ir tuo, ką darau, esu be galo patenkinta. Jaučiuosi laiminga.

Savininkės mėgstamiausias yra arabų veislės žirgelis Verdis. Jis žirgyne atsirado bene paskiausiai. Rasa įsigijo šį lenktyninio žirgo „karjerą“ baigusį širmį su rūdžių spalvos dėmelėmis pernai. Gražus gyvūnas buvo nualintas, „sugadinta“ nugara. Rasa jį gydė, lepino. Pagijusį ėmė treniruoti, žirgas pradėjo šokinėti per kliūtis ir R. Dragūnaitytė su juo jau dalyvavo mėgėjų konkūruose.

– Prieš tai pati daug metų nesitreniravau, tad mums abiem varžybos buvo nemenkas iššūkis. Aš Verdžiu likau patenkinta, jo šoklumą gyrė ir kiti, – sakė Rasa. – Nesiekiu aukštų rezultatų, tiesiog smagu gyventi taip, kaip visada norėjau.

Jojimas – ne kiekvienam

Dabar žirgyno šeimininkė turi keletą žirgų. Aptvare visą vasarą ausimis linksmai „karpo“ naują gyvenimą čia pradėję Kašmyras ir Čarlis. Kartu su jais laksto ir poniai. Ant šių mažylių nugarų mokosi joti pradedantys vaikai. Vėliau pamokos vyksta jau su tikru žirgu. Greta gyvena ir ožkų šeimynėlė. Mat jų kvapas, manoma, atbaido žirgams kenkiančius parazitus.

Rasa pasakojo, kad į jos žirgyną ateina daug mergaičių ir berniukų, jie čia praleidžia nemažai laiko. Vis dėlto kai kurie vaikai pabūna neilgai ir „neprigyja“.

– Tai visiškai natūralu. Aš pati pradėjau nuo Karalių žirgyno. Eidavome ten su drauge pėsčios. Taip norėjau jodinėti ir buvau užsidegusi, kad kalbindavau eiti kartu ir kitus. Buvau ten nusitempusi gal pusę miesto, – juokėsi jauna moteris. – Mano draugai ateidavo ir išeidavo, o aš ten praleidau apie dešimt metų. Kai baigėsi jodinėjimo pamokos, visada jų ilgėjausi ir puoselėjau viltį, jog kažkada vėl josiu. Gal net ant savo žirgo. O dabar jų turiu netgi ne vieną. Svajonė išsipildė su kaupu. Kad tik turėčiau tiek jėgų ir galėčiau tai išlaikyti.

„Serga“ žirgais

Laikyti šitiek žirgų, juos maitinti, kuopti, prižiūrėti, prireikus pirkti vaistus, papildus, balnus ir kitus dalykus – nepigus malonumas. Rasa dėkoja likimui, jog greta vis būna žmonių, kurie jai padeda.

Kai pati išvažiuoja uždirbti pinigų visai didelei šeimai, arklius prižiūri vienas iš suaugusių žirgyno lankytojų ir už tai neima jokio atlygio. Didelis pagalbininkas yra Edvinas Mackevičius – tiesiog toks pat šių gyvūnų fanatikas, kaip ir Rasa. Nereti svečiai – Valdas Valiukas bei Virginijus Labašauskas, kurie atvyksta su avižomis žirgeliams ir pagelbsti šeimininkei.

Žirgyno savininkė džiaugiasi ir savo dukra Milena, kuri visą savo laisvalaikį kartu su mama praleidžia žirgų fermose ir kitokio gyvenimo neįsivaizduoja. Aišku, čia nuolat pilna ir Milenos draugų.

– Aš priimu visus, kurie myli žirgus, kurie nori joti ar tiesiog atvykti pabendrauti, nusifotografuoti, – sakė Rasa. – Pati žinau, koks jausmas būti šalia žirgo, jausti jo šiltą kvėpavimą. Tiesiog dievinu šiuos gyvūnus. Todėl noriu ir kitiems suteikti džiaugsmo.

Galerija: Uosijos žirgai

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---