Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Kraštiečiai

---

Kybartuose gimusiam ir augusiam Deivydui Andriuškevičiui teko įveikti daugybę kliūčių. Priverstinė išvyka į Angliją bei sunki adaptacija leido jam suprasti, kad gyvenime viską reikia išsikovoti pačiam. Šiandien Deivydas yra ne vienos organizacijos narys, savo atstovaujamos kompanijos veidas, itin gerbiamas ir vertinamas vietinių britų.

Papasakokite apie save. Kas yra Deivydas Andriuškevičius?

Esu 23 metų amžiaus. Kartu su mama Ingrida Andriuškevičiene ir seserimi Guste iki 19 metų gyvenau Kybartų miestelyje. Suprantama, jog nuo mažens žaidžiau ir futbolą. Kybartuose kone visi jį žaidžia. Atvirai šnekant, nuo pat mažens visada stengiausi būti aktyvus ir dalyvauti visokiose veiklose. Atsimenu, matydamas kitų žmonių pavyzdžius, dažnai pats svajodavau apie didingus dalykus, visada buvau ir esu pilnas svajonių, tačiau taip pat suprantu, jog tos svajonės neišsipildys pačios. Todėl siekti, nesustoti vietoje ar net išsiskirti iš minios yra būtina, nesvarbu ką aplinkiniai pamanys. Juk kiekvienas iš mūsų turime visiškai skirtingas vizijas ir mes vienas kito vizijų negalime matyti. Niekada nesistengiu įrodinėti, jog kažkokiam žmogui nepavyks įgyvendinti savų svajonių, juk tai jo svajonės, geriau palaikyti, nei paneigti. Taip pat nesistengiu nuvertinti žmonių, nes negali žinoti, ką jie mato ir kada jie atsivers.

Kaip patekote į Angliją? Kodėl prireikė palikti gimtinę? Kaip sekėsi įsitvirtinti svečioje šalyje?

Nuo pat mažens, kaip ir daugumai vaikų, man buvo įdiegta, jog baigus mokyklą, kitas žingsnis yra universitetas, toliau darbas, šeima. Gyvenimas bus gražus ir laimingas. Todėl dar besimokant Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje, man būdavo labai keista matyti mokinius, kurie baigę mokyklą iš karto pasuka į kitas šalis. Nesuprasdavau, kaip galima neiti mokytis į universitetą. Bet dabar aš suprantu... Suprantu, jog gyvenimas yra tikrai daugiau nei universitetas, daugiau nei tai, ką mes pradžioje, dar nieko nesuprasdami, įsivaizduojame. Taip atsitiko ir man. Žmogui, kuris visada galvojo, jog universitetinis išsilavinimas yra būtinas ir kitaip negali būti. 2012 metais mano mama Ingrida nusprendė, jog atėjo laikas gyvenime kažką keisti ir pasiryžo palikti savo beveik dvidešimt metų išdirbtą darbą ir ieškoti geresnio kelio svetur.

Dažnai bandau įsivaizduoti save jos vietoje ir manau, kad tokį sprendimą priimti gali tik stiprus žmogus. Tais pačiais metais laikiau valstybinius egzaminus, kuriuos išlaikiau, tačiau negavau reikiamų pažymių nemokamam mokslui gauti. Atsimenu, jog buvau stipriai nusivylęs, nes visada stengiausi gerai mokytis, ir neapvilti pačio savęs. Tačiau visa tai privedė, jog teko apsvarstyti galimybę važiuoti i Angliją, Great Yarmouth miestelį, kuriame mama ir buvo apsistojus.

Nuo pat mažens visada įsivaizduodavau (kaip ir kiti mano tautiečiai), jog Anglijoje yra labai paprasta – lyg pinigai iš dangaus kristų. Matydavau daug pavyzdžių, kai žmonės grįžę atostogų iš Anglijos, švaistydavosi savais pinigais, todėl galvodavau, jog ten atsidūrus ir man bus taip pat. Tačiau aš niekada nematydavau, kokiomis sąlygomis tie pinigai yra uždirbami. Apsvarstęs visas galimybes, pasirinkau važiuoti į Angliją ir kartu su sese Guste (jai tuomet buvo tik 10 metų) išvykome svetur. Buvo labai keista palikti savo gimtąją šalį ir vykti visiškai į nežinomybę, todėl pradžia buvo labai sunki ne tik man, bet ir sesei. Jinai juk kalbos visiškai nemokėjo, o mokyklose viskas buvo dėstoma tik anglų kalba. Kol persilaužė, sesei teko praeiti labai daug barjerų. Labai didžiuojuosi ja. Aš kalbą šiek tiek mokėjau. Už tai esu dėkingas buvusiai Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos anglų kalbos mokytojai Vidai Miklušienei, kuri dažnai „lauždavo“ mus, mokinius, jog taptume geresniais per kiekvieną jos pamoką. Su mokytoja dar ir dabar palaikome ryšį. Suprantama, jog mokytis anglų kalbą ar frazes mintinai iki tam tikro laiko išmokti Lietuvoje buvo viena, tačiau atsidūrus pačioje Anglijoje ir girdint tikruosius anglus buvo visiškai kita istorijos dalis...

Tikrai nebuvo lengva. Įsivaizduoju, kaip mano jaunesnei sesei turėjo būti sunku...

Pirmasis mano darbas buvo vištų fabrike, kuriame praleidau vienus metus ir tris mėnesius. Nenoriu peikti jokių darbų, nes kiekviena patirtis kažko pamoko ir veda link kažko geresnio. Niekada nesakiau ir nesakysiu, kad darbas fabrike yra kažkuo žeminantis ir jo reikia gėdytis, tačiau šis darbas parodė ir pamokė mane, jog realybė yra visiškai kitokia nei aš pats įsivaizdavau. Atsimenu, jog keltis reikėdavo pirmą, antrą, trečią ar ketvirtą ryto bei važiuoti gana tolimą atstumą į kitą miestą ir dirbti labai šaltomis ir sunkiomis sąlygomis. Darbas trukdavo 10-12 valandų per dieną ir kiekviena diena atimdavo daug energijos ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Gaudavau labai daug negatyvo iš žmonių (netgi savos šalies), kurie linki vienas kitam blogo. Jeigu atvirai, tuo metu, aš tiesiog nepakęsdavau šio darbo ir kiekviena diena toje vietoje prilygdavo kančiai, tačiau darbe gaudamas minimumą, kuris yra 3-4 kartus didesnis nei Lietuvoje, didelio pasirinkimo neturėjau. Pinigai, gauti savaitės bėgyje, tikrai atnešdavo džiaugsmo, nors pats darbas jokio džiaugsmo nenešė.

Didžiausia problema buvo, jog aš niekaip negalėjau pagerinti savo anglų kalbos žinių, nes fabrike dirbo beveik visi mano tautiečiai. Jau tuomet atėjo supratimas, kad turiu naudoti savo laisvą laiką protingai. Iš pradžių lankydavau vakarines anglų kalbos pamokas koledžuose, kuriuose būdavo vien kitos tautos studentai. Vieni visiškai nekalbantys angliškai, kiti – tai darantys labai minimaliai. Mus mokydavo panašių dalykų, ką jau buvome mokęsi Lietuvoje. Mokytojai visiems studentams skirti atskiro laiko dažnai negalėjo. Supratau, jog turiu ieškotis kitokių išeičių ir tvirtai pasitikėti savimi. Kadangi gyvenu kurortiniame miestelyje prie jūros, dažnai čia atvažiuoja senyvo amžiaus turistai iš kitų miestelių. Supratau, jog geros anglų kalbos žinios ir gera tarmė man atvertų daug daugiau durų ir atsirastų daugiau galimybių visokiausiose veiklose. Padariau sprendimą, naudoti savo laiką protingai, eiti į gatves ir tiesiog kalbėtis su žmonėmis, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Kas keisčiausiai, jog dauguma Anglijos gyventojų, ypatingai vyresnio amžiaus, yra labai malonūs, ir jų paklausus klausimų: „ Kaip praėjo šiandien jūsų diena?” ar “Kaip laikotės?”, dažnai atsakydavo, papasakodami visą savo gyvenimo istoriją! Man pačiam pažinti bei bendrauti su naujais žmonėmis, išgirsti jų istorijas ar kažko iš kiekvieno pasimokyti, visada patinka, todėl klausantis ir stengiantis atsakyti ar tiesiog kalbėti angliškai su jais, labai padėdavo mano kalbos tobulinimui. Bendravimas anglų kalba padarydavo didžiulę įtaką, nepaisant to, jog dienos metu, kai tekdavo dirbti vištų fabrike, anglų kalbos tiesiog nebuvo įmanoma tobulinti.

Ilgainiui atsirado anglų, portugalų kilmės draugų, kas turėjo didelės įtakos šnekamajai kalbai.

2013 metais atėjo diena, kai supratau, kad darbas vištų fabrike niekur manęs neveda ir jeigu dar ilgiau užsibūsiu, bus sunkiau priimti sprendimus, jog gyvenimas turi keistis, ir turiu dėl to kažką daryti pats. Supratau, kad niekas man geresnio gyvenimo ar kitokių sąlygų ant lėkštutės neatneš. Suprantu, kad dirbti reikia visokius darbus, tiesiog tas darbas buvo ne man. Todėl išėjau iš jo, nors nežinojau, kas manęs laukia ir kaip viskas susiklostys vėliau. Bet viena dalyką pamenu, jog tvirtai tikėjau savimi, tikėjau, jog viskas susitvarkys į gerą.

Toliau sekė keli mėnesiai bedarbystės. Jokio darbo neišeidavo susirasti, net galvodavau, kad galbūt mano vardas per ilgas anglų darbdaviams... Dėkoju savo mamai, moteriai, kuri mane įkvepia, neįtikėtinai stipriai asmenybei, praėjusiai daugybę sunkumų, kurie sukaupė nemažą patirtį visokiausioms gyvenimo situacijoms, kuri ne tik padėjo man finansiškai bei psichologiškai, bet visada tikėjo ir tiki manimi, nepaisant kokiose situacijoje teko ar tenka atsidurti.

Bedarbystės metu susipažinau su futbolo treneriais iš Norvičiaus (Norwich) futbolo klubo, kurie pasiūlė atlikti futbolo trenerio kursus, o juos rėmė Princo Charlzo (Prince Charles) organizacija, kurie padeda tūkstančiams jaunų žmonių (11-30 metų) pakeisti gyvenimus į gerą. Princo organizacija (Prince‘s Trust) jau gyvuoja 40 metų, suteikdama daugybę skirtingų, ir nemokamų programų jauniems žmonėms. Aš tuomet atlikau “Pradėkite su futbolu” programą, kurios dėka tapau kvalifikuotu futbolo treneriu. Tačiau ta futbolo kursų savaitė nebuvo vien tik apie futbolą. Žmonės iš organizacijos buvo labai pozityvūs ir paslaugūs bei tikintys manimi. Aš nesupratau, kaip taip įmanoma, nes tie žmonės manęs visiškai nepažinojo. Nuo tos akimirkos supratau, jog ir aš neapsakomai noriu tapti šios pozityvios organizacijos dalimi. Po futbolo kursų programos, kurią rėmė Princo Charlzo organizacija, dažnai tekdavo su jos nariais susitikti, pasakoti, kaip man sekasi ir pan. Visada stengdavausi, parodyti savo pozityvų charakterį, pasiryžimą siekti savų tikslų ir norą daryti gera dėl kitų. Vienas iš Prince‘s Trust Organizacijos narių rekomendavo mane „Amey“ kompanijai (2014 metų pradžia), kur buvau pakviestas į darbo interviu . Po sėkmingo interviu man buvo pasiūlyta tapti trijų metų mokiniu/praktikantu (elektros industrija, kelio apšvietimai ir kt. darbai). Šį šansą pasiėmiau išskėstomis rankomis, nes tai buvo galimybė dirbti geroje kompanijoje. Tik po kurio laiko supratau, jog buvau vienintelis ne Anglijos pilietis tame darbe. Buvo sunkių momentų, nemažai visokiausių barjerų, tačiau visai neseniai pavyko baigti trijų metų stažuotę, po kurios gavau naują kontraktą. Smagu, jog buvo įteiktas sertifikatas, kuriame buvau minimas kaip vienas iš aukščiausiai vertinamų praktikantų/mokinių visoje industrijoje Anglijoje. Tačiau šis darbas nebuvo susijęs vien tik su elektra. Aš dažnai būdavau atleidžiamas nuo darbo tam, kad tuo metu atstovaučiau Prince‘s Trust Organizacijai, taip pat šis darbas suteikė nemažai galimybių tobulintis kaip asmenybei. Gavau tarptautinį apdovanojimą pavadinimu “The Duke of Edinburgh’s Award” („Edinburgo Kunigaikščio apdovanojimas“), ir su grupe jaunuolių buvome siunčiami į kalnus ar kitas parinktas vietas, kuriose apmokyti turėjome išgyventi taikant praktinius įgūdžius. Visus šiuos įdomius gyvenimiškus išbandymus labai vertinu ir tai yra puiki patirtis į ateitį. Visai neseniai teko būti filmuojamu „Amey“ kompanijos štabe, kur atstovavau kompanijos praktikantus įvairiais klausimais. Taipogi gavau pasiūlymą šiuo metu tapti Edinburo Kunigaikščio Ambasadoriumi bendradarbiaujant su „Amey“ kompanija. Keliausiu į įvairias mokyklas ar kitokias įstaigas ir dalinsiuosi sava istorija ir patirtimi, kuo šita kompanija yra išskirtinė.

Šiuo metu taip pat atstovauju 11 jaunųjų lyderių „Spiritof 2012“ organizacijai Didžiosios Britanijos mąstu. Ši organizacija buvo įkurta 2012 tam, kad tęstų pozityvią energiją bei Olimpinių žaidynių Londone 2012 metais jausmą šalyje. Dažnai tenka atstovauti visokiausiuose sporto, meno, kultūros ir kt. projektuose.

Artimai bendradarbiauju su įvairiais „Rotary“ klubais, dažnai ištiesiame pagalbos ranką vienas kitam.

Suprantama, jog vis dar dirbu Princo Charlzo organizacijai. Nors aš to nelaikau netgi darbu.

Šiuo metu pradėjau savo nepriklausomą verslą, kuris paremtas pagalba kitiems žmonėms visokiausiai klausimais, tikslais. Visa tai tenka daryti po darbo ar kitokios veiklos valandų. Bet juk tikrasis gyvenimas ir prasideda po darbo. Kaip išnaudosi tas laisvas valandas, taip ateityje ir gyvensi. Taipogi, artimai bendradarbiauju su Anglijos bendruomene, kur stengiuosi įgyvendinti iškeltus tikslus ar projektus.

Nežinia, kur ateitis mane nuves. Bet vieną tikrai žinau, jog geriausia dar – priešaky.



Kas buvo sunkiausia iš pradžių? O kas pasirodė gana lengva ir įdomu?

Iš pat pradžių buvo sunkiausia suvokti, jog mano gyvenimas pasikeitė kardinaliai ir atrodė lyg viskas prasidėjo iš naujo. Galbūt iš dalies tai ir yra nauda, tačiau prie to priprasti nebuvo lengva. Juk yra paprasta priprasti prie tų pačių gatvių, veiksmų, įvykių, žmonių, vietų ir visa kt. Todėl viskam pasikeitus kardinaliai prie to pratintis visada yra sunku. Atsimenu, man būdavo dažnai liūdna ir sunku pirmaisiais mėnesiais. Net nedrįstu įsivaizduoti, kas sesers viduje darydavosi. Nenoriu net pagalvoti, kokį stiprų sprendimą mama turėjo priimti, kai reikėjo viską tiesiog mesti ir ieškotis geresnio gyvenimo svetur. Bet dažniausiai ji sako, kad gyvenimas viską sudeda į savas vagas. Tam tikrai pritariu.

Buvo sunku suprasti, jog visa ką įsivaizdavau, kaip viskas bus labai paprasta atvažiavus į Angliją, nebuvo tiesa. Todėl teko sugrįžti į realybę ir susitaikyti su esama situacija.

Nebuvo lengva girdėti vien angliškai kalbančiuosius aplinkui, nors ilgainiui pastebėjau, kad mieste netrūksta ir kalbančiųjų lietuviškai.

Labai įdomu buvo matyti daugybę turkiškų, indiškų greito maisto užkandinių. Ant kiekvieno kampo... Prie to pratęs nebuvau ir visa tai matyti buvo išties įdomu. Labai keista būdavo, jog bet kurioje parduotuvėje, gatvėje dažniausiai anglų kilmės žmonės manęs (kaip ir visų kitų) klausdavo, ar viskas gerai, ar turėjau gerą dieną ir pan. Visa tai sukėlė nemažą įspūdį. Paprastas atvejis, kad parduotuvėse kasininkė tavęs laukia, kol susidėsi viską į savus krepšius, o tik tada eilė ateina kitam prekeiviui ir niekas dėl to nepyksta, pradžioje kėlė nuostabą. Tokių dalykų Lietuvoje neteko patirti. Arba tai, kad ne dėl mano kaltės, atsitrenkus į kokį praeivį, vietoj to, jog aš atsiprašyčiau, viskas atvirkščiai - atsiprašo praeivis.

Buvo gan įdomu pratintis prie kitokios žmonių kultūros, kitokio maisto ir kitų papročių. Ypatingai arbatos su pienu. Kartais anglai pietumis vadina “dinner”, kas lietuvių kalboje reikštų vakarienę. Kartais pietumis vadinamas ir arbatos metas. Tai reiškia, jog laikas kažką valgyti. Galėčiau vardinti ir vardinti, įdomybių visokių yra, bet visa tai yra gana lengva perimti.



Kaip pasikeitė Jūsų požiūris į gyvenimą, į vertybes, galų gale į Lietuvą, per tuos metus, kai esate išvykęs?

Pasikeitė visiškai! Visa tai, ką galvodavau apie lengvą praturtėjimą ir lengvą gyvenimą Anglijoje, buvo paneigta tikrosios realybės. Tas geras gyvenimo sąlygas turi užsitarnauti. Tai yra daugybės pastangų, valandų, tikėjimo jog gali, vaisius. Supratau, kad nėra viskas taip paprasta gyvenime, kaip naivus jaunuolis galvodavau. Supratau ir tai, kad kartais dalykų nesinori daryti, bet įveikus save ir nepaisant savo emocijų, gali patekti į neįtikėtinas gyvenimo situacijas.

Dar gyvendamas Lietuvoje matydavau žmones, parvykusius atostogoms iš užsienio šalių, kurie parduotuvėse, baruose nesiskaitydavo su pinigais, švaistydavo juos dideliais kiekiais. Ir tik Anglijoje supratau, kad dalis tų žmonių švaistydavo tikrai savo uždirbtus pinigus, bet dalis – pasiskolintus, nes noras pasirodyti prieš kitus, daugumai žmonių (ypač jaunimui) yra didesnis, negu galimybės ar sugebejimas juos uždirbti. Tokie švaistytojai, grįžę po atostogų, dar ilgai ir sunkiai turi dirbti, kad atiduotų skolas. Pirmais metais ir man teko to paragauti... Bet ilgainiui mąstymas ir vertybės keitėsi, pinigų švaistymas, pasirodymas prieš kitus kitokiu, negu esi tikrovėje, ir panašūs dalykai tampa bereikšmiais.

Gyvenant dar Lietuvoje ir žinant, jog artimi šeimos nariai yra šalia, dažnai nevertindavau viso to. Tik išvykus svetur, atsirado tas keistas jausmas, kuris kone prašo tavęs, jog visi tau artimi žmonės būtų šalia. Kai supranti, jog tai dažnai nėra realu, grįžus į Lietuvą, laiką išnaudoti norisi, ne vakarėliuose, o su šeimos nariais. Klausytis savųjų šeimos narių, pamatyti kažką naujo, pabuvoti vietose, kuriose esi ar dar nesi buvęs. Vertybės keičiasi, tas supratimas ateina savaime, o galbūt besikeičiančios aplinkybės pamoko ir parodo, kas yra tikrosios vertybės. Laikas juk bėga ir tik nuo pačio tavęs priklauso, kaip jį išnaudosi.

Taip pat ir su Lietuva. Nesvarbu, jog geresnis pragyvenimo lygis yra svetur, savos šalies man niekas neatstos.



Susidariau įspūdį, kad esate labai pozityvus, optimizmo nestokojantis žmogus. Iš kur šios savybės? Juk realiai jos nebūdingos mūsų tautiečiams.

Būnant negatyviu ar bambančiu dėl kiekvieno dalyko tikrai neatves manęs prie kažkokių galimybių ar bendravimo su žinančiais ko siekia žmonėmis. Tai tik energijos ir laiko švaistymas. Kiekviena patirtis, nesvarbu kokia, kažko pamoko, todėl žvelgti į gyvenimą pozityviai yra itin svarbu. Netgi pats žodis „pozityvus“ iš karto sukelia gerą jausmą ir geras mintis. Manau, turėjau geras pamokas ir gerą pavyzdį iš savosios šeimos. Mano tėtis atsisveikino su šiuo gyvenimu, kai man buvo treji, todėl pati stipriausia moteris, kokią esu sutikęs – mano mama, įdėjusi daugybę pastangų auginant savuosius vaikus. Ilgainiui bėgant, supranti, jog su kokiais žmonėmis aplinkui bendrauji, toks ir pats patampi. Ne veltui yra sakoma, jog tampi tokiu kaip ir 5 žmonės, su kuriais daugiausiai laiko praleidi kartu. Dažnai kartoju sau, jeigu esu kambaryje, kur esu pilnas idėjų, bet nieko nedarau, esu blogame kambaryje. Reikia keisti kambarį! Gera pamoka yra stebėti pasaulinio industrijų lyderius. Jeigu nori būti sėkmingu kažkokioje srityje, negatyvumas tikrai pliuso nepridės. Studijuojant apie pasaulinius lyderius ar skaitant įvairias knygas, supranti, jog informacija yra ne tik teisinga, bet ir pasiteisinanti realiame gyvenime. Visokių žmonių yra, visokių ir reikia, bet aš pasirinkau būti optimistu, bei tuo, kuris tiki didžiais dalykais. Geriau tikėti ir iš lėto progresuoti, nei išvis netikėti ir nei kiek neprogresuoti. Pozityvus mąstymas yra nematoma, bet viena iš galingiausių jėgų. Besigilinant į tai supranti, jog mąstymo pakeitimas akimirksniu gali pakeisti tave į gerą ar į blogą. Atsiradus bent trupučiui gerų minčių, jų atsiranda akimirksniu dar daugiau. Taip pat, tik atvirkščiai, vyksta su blogosiomis. Būkime pozityvūs, tai ir šypseną žmonėms sukelsim. Ir galbūt ta šypsena pakeis kažkam gyvenimą. Dažnai kartoju, jog geriausia dar priešaky!

Kokios Jūsų funkcijos Princo Čarlzo labdaros organizacijoje?

Matydavau daug pavyzdžių, kai žmonės grįžę atostogų iš Anglijos, švaistydavosi pinigais, todėl galvodavau, jog ten atsidūrus ir man bus taip pat. Tačiau aš niekada nematydavau, kokiomis sąlygomis tie pinigai yra uždirbami.

2013 metais pasisekė atsidurti reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku, jog gavau šansą atlikti futbolo trenerio kursus, kuriuos rėmė viena iš Princo Organizacijos programų. O programų yra nemažai, ir jos visos įvairiai padeda tam tikro amžiaus žmonėms, dažnai keičia ne tik žmonių charakterius į pozityvą, tačiau ir kardinaliai pakeičia jų gyvenimus. Atsimenu, jog kai teko susipažinti su žmonėmis iš šios organizacijos, aš iš karto pasakiau sau, jog tai yra kažkas, kur aš noriu patekti. Pozityvas, gera energija, sklindanti iš žmonių, turbūt ir mane užkrėtė. Tą pačią dieną, pasigilinau, kas tai yra, ir supratęs apie šios organizacijos veiklą ir svarbą, kuri dažnai yra puoselėjama kitų labui, aš iš karto įsivaizdavau save būnant jos dalimi. Po futbolo kursų ryšys tarp manęs ir dirbančiųjų narių išliko, dažnai susitikdavome. Turbūt labai įkyrėjau, jog galiausiai mane rekomendavo nuvykti į jaunųjų ambasadorių atranką, kurie atstovauja Princo Charlzo Organizaciją. Atranka buvo labai sėkminga, iš atsakytų klausimų ir užduočių pavyko surinkti aukščiausius rezultatus ir galiausiai tapau oficialiu jaunuoju ambasadoriu Princo Charlzo Organizacijoje. Dažnai tekdavo keliauti į visokiausius Anglijos kampelius, sakyti kalbas prieš nemažas auditorijas, dalinantis savo gyvenimo istorija Anglijoje, ar tiesiog pristatinėti įvairios temos prezentacijas prieš įvairias, dažnai biznio, auditorijas. Dalinantis patirtimi, žiniomis gera energija, būti savimi bei profesionaliu buvo ypatingai svarbu. Pasirodžius gerai bei sulaukus gero atsako iš kitų, po metų mane nominavo kaip„Metų Jaunasis Ambasadorius” RytųAnglijos regione. Pavyko patekti į trejetuką geriausių, tuo pačiu buvo smagu pakviesti savo šeimą (mamą ir sesę) bei keletą draugų į finalinį renginį kitame mieste. Juk jeigu ne mano šeima, visų šių dalykų tiesiog nebūtų. Princo Organizacija rekomendavo mane vietiniams „Rotary“ klubams taip pat, kurie investavo į mane ir siuntė į visokiausius lyderiavimo, viešojo kalbėjimo, komandinio darbo ir pan. kursus. Taip atsirado manoji veikla ir su „Rotary“ klubais, kuriems dažnai padedu daryti prezentacijas ar atlieku pasisakymus auditorijose. Tai puiki patirtis ir geros pažintys. Šiuo metu dažnai atstovauju Princo Charlzo organizacijai įvairiuose susitikimuose, renginiuose, darbų mugėse, darbo biržose, padedu nukreipti jaunuolius į tinkamus kontaktus ar tinkamas programas, kurios galėtų pagerinti jaunų žmonių situacijas.

Gal teko ir pačiam matytis, bendrauti su princu Čarlzu? Kitais karališkosios šeimos atstovais? Ar visgi jie yra nepasiekiami?

Teko. Tai buvo vienos iš įsimintiniausių akimirkų gyvenant Anglijoje. Aktyviai pasirodžius ir gerų įvertinimų sulaukus būnant jaunuoju ambasadoriumi, buvau išrinktas atstovauti vieną iš Princo Organizacijos programų praeitais metais, kurią pats atlikau 2013 metais. Keliavau į Londoną susitikti su kitais Organizacijos atstovais. 2016 metais buvo ir 40 metų Princo Organizacijos sukaktis. Buvau girdėjęs, jog į tą susirinkimą galbūt atvyks ir pats Princas, tačiau garantijos nebuvo. Tik būnant susitikime bei bendraujant su žiniasklaida sužinojome, jog su mumis visais susitikti atvažiuoja ne tik pats Princas Charlzas, bet ir jo mama, jos didenybė Karalienė Elžbieta Antroji (Queen Elizabeth II) su visais Lordais. Negalėjau patikėti...

Atsimenu kaip vakar, kad greitai mums buvo parūpinti privatūs treneriai, kurie rodydami mokė, kaip vyrams ir moterims reikia sveikintis su Karališkosios šeimos atstovais. Skirtinga metodika. Įdomus faktas, jog ten taip pat sužinojau, jog niekada Karališkosios šeimos atstovams negalima tiesti rankos pirmam. Tai jie turi padaryti pirmieji. Puikiai atsimenu, jog prieš jos Didenybei Karalienei ir sūnui Princui įžengus į pastatą, daugybė apsaugos darbuotojų įbėgo pirmi. Greitai tikrino kiekvieną kampą, lipo ant stalų, tikrino kiekvieną lempą, ar nieko nėra užkišta ir pan. Saugumo sumetimais. Po akimirkos į kambarį įžengė pati jos Didenybė Karalienė bei Princas Charzlas su visais Lordais šalia ir televizijos kanalų atstovais aplink. Atvirai šnekant, aš negalėjau patikėti, kad visa tai vyksta su manimi. Atsimenu, jog tą akimirką buvau pilnas minčių, kad dar visai neseniai, prieš porą metų tekdavo su vištomis dirbti uždaram fabrike bei sprendimas pakeisti savo gyvenimą atvedė prie tokio neeilinio įvykio. Toliau sekė mintis, jog atsimenu dieną, kai sėdėjau Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijoje, anglų kalbos kabinete, ir varčiau anglišką istorijos vadovėlį, kuriame buvo Karalienės ir Princo nuotraukos. Niekada nebūčiau patikėjęs, kad vieną dieną teks juos ne tik matyti realiai, bet ir spausti ranką ir individualiai bendrauti. Visi šie įvykiai dar kartą parodė man, jog tikėjimas, ir pastangų įdėjimas atsiperka bet kokiame dalyke. Tiesiog negali reikalauti, jog tai atsitiktų per dieną. Vizija turi būti ilga. Buvo nepaprastai smagu spausti ranką Karališkosios šeimos atstovams, vieniems iš įtakingiausių asmenybių pasaulyje.

Su Princu Charlzu teko ir pašmaikštauti. Tai labai pozityvus, iškalbus ir nestokojantis humoro jausmo žmogus. Atsimenu, jog tuomet, visai neseniai buvo išleistas naujasis Džeimso Bondo filmas. Dėvėjau juodą kostiumą, todėl Princas nepraleido progos pašmaikštauti, jog atstovauju naujojo filmo personažą Danielį Craigą. Jos Didenybė Karalienė Elžbieta Antroji, buvo daug tylesnė ir ramesnė, tačiau ir amžiaus skirtumas yra nemažas. Buvo gan juokinga klausyti, kaip Karališkosios šeimos atstovai bandė ištarti mano vardą. Visada sukelia šypseną tai prisiminus! Tais pačiais metais gavau pakvietimą į uždarą vakarėlį Bekingemo rūmų (Buckingham Palace) viduje, kur vėl teko bendrauti su Princu Charlzu bei žmonėmis, aktorių ar televizijos pasaulyje žinomais vardais, taip pat su futbolo garsenybėmis. Labai įspūdingos ir įsimintinos akimirkos, kurios davė motyvacijos stengtis dar labiau. Tačiau buvo žmonių, kurie po visų šių įvykių sakė, jog nuotraukos su Karališkosios šeimos atstovais nėra tikros, tai tik vaškinės figūros ar fotošopas. Tai tik parodo, kad nesvarbu ką bedarytum, žmonės vis tiek bus nepatenkinti ir ras kur prikišti negatyvius savo komentarus.

Žinau, kad kartais grįžtate į Lietuvą ir vedate seminarus apie anglų kalbos svarbą. Kodėl tai darote? Ar sunku kalbėti prieš auditoriją? Kodėl apskritai anglų kalba yra tokia svarbi šiais laikais?

Kalbėti prieš auditoriją buvo tai, ką visada įsivaizduodavau darant. Tik nežinodavau, kaip ir nuo ko pradėti. Bet kai į tai įdedi laiko, savų studijų, pastangų, įsivaizdavimas tampa realybe. Kartais lemia tai, kad atsiduri reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje. Galbūt nuo mažens pamokos bei mamos matymas, kuri dažnai stovėdavo prieš auditorijas ir sakydavo kalbas, turėjo įtakos, net nežinau... Senelis Mykolas irgi dažnai prie stalo stodavo ir kalbėdavo (taip mėgsta daryti ir dabar), todėl visi šie pavyzdžiai atsiliepia ateityje. Man ir pačiam dažnai tekdavo lankytis įvairiuose renginiuose, konkursuose, kuriuose tekdavo skaityti ar mintinai sakyti kažkokias kalbas. Mama dažnai sakydavo, kad geriau man duoti pakalbėti nei valgyti. Ji ir buvo teisi, turbūt... Grįžus į Lietuvą, teko lankytis kai kuriose mokyklose, kur būdavo prašoma, ypatingai prieš egzaminus, kalbėti apie kitos, šiuo atveju anglų kalbos, svarbą. Pasidalinti istorija bei patirtimi Anglijoje bei kaip tas gyvenimas svetur atrodo.

Kokia anglų kalbos svarba? Dažnai prisimenu suole sėdintį patį save. Galvodavau, kam man ta anglų kalba reikalinga, juk niekada neišvyksiu iš savosios Lietuvos. Na, įvykiai susiklostė visiškai atvirkščiai, todėl apgailestaudavau, kad galėjau įdėti daugiau pastangų bei laiko į tai. Galbūt atsisakyti kompiuterinių žaidimų ar televizijos žiūrėjimo, o tą laiką įdėti į kalbos tobulinimą. Bet nešneku aš tik apie anglų kalbą, įdėti laiko ir pastangų reikia kiekviename dalyke. Savęs prisiminimas anglų kalbos klasėse ir nuogąstavimas, jog neįdėjau tinkamai laiko ir pastangų iš anksčiau, o tik atsidūrus pačioje Anglijoje, privedė prie minties, kodėl gi aš negaliu pasidalinti su kitais ne tik koks tas gyvenimas Anglijoje yra ir kokius barjerus tenka perlipti, bet kokią įtaką pati kalba turėjo mano gyvenime ir kokius įsimintinus įvykius, galimybes man ši kalba leido patirti ir pamatyti. Galbūt kažkam įstrigs, galbūt kažkas po tos dienos visai kitaip į tai žvelgs.

Niekada neskatinu palikti savosios šalies, tikrai ne. Tik pabrėžiu, kad ypatingai, šiuo laiku, anglų kalba gali atverti daugybę durų į skirtingas galimybes skirtingose šalyse netgi savo šalies labui. Taipogi, puikios anglų kalbos žinios yra vertinamos ir Lietuvoje. Todėl kalba yra tik pliusas. Kaip ir kiekvieną kalbą mokinantis, visa tai tik į naudą. Kalbėti prieš auditoriją nėra taip lengva, kaip iš pradžių atrodė. Labai daug aspektų, apie kuriuos net nepagalvoji. Tačiau, kuo daugiau tą darai, pasitikėjimas savimi tik auga. Niekada, nesvajojau, jog dažnai teks stovėti prieš šimtų žmonių auditorijas ir kalbėti visai kita, ne sava, kalba. Dažnai tekdavo valandas praktikuotis pačiam su savimi, ką ir kaip darysiu. Visa tai patvirtino faktą, jog įdėtas laikas ir pastangos atsiperka. Kaip ir kiekviename dalyke. Jeigu nieko nedarysi, nieko ir nebus. Stebuklingai netapsi geresniu per vieną naktį ir niekas už tave nieko nepadarys, bet jeigu kartosi tą dalyką ar kažkokias studijas diena iš dienos, skirtumas bus matomas. Dar ir iki šiol yra žmonių, kuriems kalbėjau apie šios kalbos svarbą, su kurias palaikom ryšius. Teko susilaukti pasiūlymų sakyti kalbas ne tik mokyklose, bet skirtingose draudimo ar kitokiose komandų kompanijose Lietuvoje.

Ar apskritai dažnai grįžtate į Lietuvą? Gimtuosius Kybartus?

Iš pat pradžių grįžinėdavau retai, tačiau ilgainiui savos šalies bei ten esančių žmonių ilgesys tikrai pasireiškia. Grįžti stengiuosi bent du kartus per metus, bet ne visada pavyksta. Kybartus aplankau kiekvieną kartą, kaip ir buvusias mokyklas, mokytojus, bendraklasius (jeigu galimybė leidžia), įvairias vietas ir t.t. Visa tai pradedi vertinti kitaip ir supranti, kad visi žmonės ar tam tikros vietos kažką reiškia ir užimą kažkokią vietą tavo gyvenime.

Seniau žaidėte futbolą. Ar vis dar tuo užsiiminėjate? Kada ir kuo Jus patraukė ši sporto šaka? Kaip klostėsi Jūsų kaip futbolininko karjera?

Būdamas dar labai jauno amžiaus (galbūt 6-erių metų), gavau pasiūlymą iš buvusio Kybartuose trenerio Vytauto Miknevičiaus lankyti futbolo treniruotes. Kadangi nuo mažens buvau judrus ir pakankamai aktyvus, ši sporto šaka man kuo puikiausiai tiko. Toliau sekė ilgametės Rimanto Kanopos pamokos, kuris visada įdėdavo daug pastangų išugdyti jaunuosius talentus.

Ir galiausiai pavyko tapti ir vieno iš seniausio futbolo klubų FK „Sveikata“ dalimi, o tai, mums jauniems futbolininkams būdavo kaip svajonė! Daug išmokau iš trenerių ir reiškiu pagarbą Juozui Murinui, Nerijui Dėmeniui, Henrikui Katiliui. Šie žmonės visada parodydavo aistrą ir klubui, ir jo žaidėjams. Dar ir iki šiol seku ir domiuosi FK „Sveikatos” rezultatais ir pasiekimais. Žinau, jog praeitą sezoną klubas užėmė 2-ąją vietą 2 Lygos Pietų Zonoje, kas yra labai džiugu ir pagirtina. Visada smagu pasidžiaugti už savos ir mylimos komandos rezultatus.

Įsitvirtinti Anglijoje nebuvo labai paprasta. O ir futbolo braižas visai kitoks. Daugiau kieto ir nešvaraus žaidimo. Atvykęs į Angliją nepažinojau nieko ir nelabai žinojau kur eiti, todėl dažnai tekdavo treniruotis stadione vienam ir individualiai, kad formą palaikyti. Pasisekė, jog besitreniruojant stadione pastebėjo vietinės komandos treneriai, kurie pakvietė į treniruotes. Lygis geras nebuvo, bet treniruotis gerai. Toliau išbandžiau įvairias pakopas ir pasisekė lipti vis aukštyn karjeros laiptais. Vėliau, patekus į pirmąją mano miesto komandą, tekdavo ir pinigų už varžybas gauti, kas tikrai paskatindavo žaisti dar geriau. Lygis tikrai geras ir tobulėjimui sąlygos tikrai yra. Futbolas yra kaip aistra, tačiau teko išbandyti ir kitų sportų, kaip savigynos kursai ar salsos šokiai ir pan. Suprantama, jog futbolo neatstos niekas, tačiau laikui bėgant, atsiradus daugybei veiklų, kartais reikia atsirinkti. Futbolas yra gan didelė dalis mano gyvenime, todėl ir ateityje, manau, niekas nesikeis.



Ar šiuo metu jau jaučiatės pilnai įsitvirtinęs Anglijoje? Prie ko lietuviui sunkiausia priprasti šioje šalyje?

Įsitvirtinęs jaučiuosi gan stipriai, veiklos nestokoju bei į ateitį tvirtai žvelgiu. Tačiau man nebūdinga užsisėdėti. Dažnai keliauju, priimu kiekvieną duotą galimybę ir stengiuosi padaryti viską kiek įmanoma geriausiai kiekviename etape. Gyvenant Anglijoje supratau, jog savęs tobulinimas ar pažinimas yra labai svarbu, ir visa tai gali atvesti prie vis kitokių galimybių. Todėl skiriu daug laiko skirtingų seminarų ar kursų lankymui, taip pat dažnai skaitau knygas, kurios padeda įsisavinti naudingų žinių. Juk visada yra galimybė kažką naujo sužinoti ir tai gyvenime panaudoti. Pačiam tiesiog neįmanoma visko žinoti.

Turbūt sunkiausia buvo priimti naują kalbą. Ir darbar dažnai matau ir girdžiu lietuvius kalbančius, jog kaip būtų gerai, jog jie mokėtų kalbą. Tai turbūt yra sunkiausias priimtinas dalykas Anglijoje. Anglų kalba...

Vairavimas taip pat! Kelio bei vairo pusės yra skirtingos nei Lietuvoje, todėl laiko prie to priprasti tikrai reikia.

Nėra lengva priprasti ir prie kitokios kultūros bei visiškai kitokio žmonių mąstymo, papročių, tradicijų. Tačiau, mano manymu, visa tai privaloma gerbti, juk aš atvažiavau į svetimą šalį nekviestas, todėl prisitaikyti prie visa to pačiam ir reikia.

Juokaujant, man asmeniškai, užtruko laiko priprasti prie angliškos arbatos, kurią patys anglai geria su pienu. Arbata anglams yra kaip šventas dalykas. Arbatos pertraukėlės ar tiesiog arbata yra labai dažnas ir kasdieninis dalykas jau ir mano gyvenime. Geriu arbatą su pienu, nors niekada negalvojau, kad taip galima! Grįžęs į Lietuvą, močiutei Anelei parodžiau šį metodą tai, kiek žinau, ji iki šiol geria arbata su pienu.



Ko labiausiai pasiilgstate iš Lietuvos?

Labiausiai pasiilgstu žmonių. To niekas neatstos. Savų tėtukų, tai yra Mykolo Ražaičio, kuris yra mano gyvenimo įkvėpimo šaltinis, Anelės Ražaitienės, kurią neapsakomai gerbiu ir myliu, Broniaus Andriuškevičiaus ir Marijos Andriuškevičienės, apie kuriuos kiekvieną dieną galvoju ir neapsakomai myliu. Tėtukai, kurie gyvena Virbalio miestelyje, dažnai tampa priežastimi kodėl darai dalykus, dėl ko stengiesi bei nori, jog jie didžiuotųsi savu anūku. O kiek dar mylimų dėdžių, podžių, tetų, pusseserių ar pusbrolių ir t.t. Tik išvažiavus svetur pradedi visa tai vertinti ir labiau įsigilinti, kai šių žmonių nėra šalia... Kartais netgi stengiesi apie tai negalvoti, nes pasidaro liūdna, kad visi labai toli. Smagu, jog šalia turiu mamą su sese, į kurias tik pažiūrėjus užtenka motyvacijos stengtis. Dažnai pasiilgstu ir savų gatvių, kuriose lakstydavau, draugų, su kuriais daug laiko praleidau. Visa tai, ko neturi šalia, pradedi visai kitaip vertinti, ir į tai žvelgti visai kitokiomis akimis.

Gal planuojate kada nors sugrįžti gyventi į Lietuvą? Ar visgi tai neįeina į Jūsų planus?

Šis klausimas yra gan dažnas mano gyvenime ir kiekvieną kartą jį išgirdus nepasidaro lengviau į jį atsakyti. Turbūt šią akimirką galiu sakyti, jog kol kas tai neįeina į manuosius planus. Ne dėl to, jog nemylėčiau savo šalies, kurios dažnai pasiilgstu, bet tiesiog nesinori griauti, ką esu pradėjęs. Tačiau niekada negali sakyti niekada. Tik išvažiavus iš savosios gimtinės supranti, jog jos negali atstoti niekas.

Kaip manote, ką mūsų valdžia turėtų padaryti, siekdama mažinti emigraciją ir norėdama sugrąžinti užsienyje gyvenančius tautiečius?

Labai sunkus klausimas... Turbūt ne mano jėgoms į jį atsakyti. Bet galima būtų į šį klausimą atsakyti kitu klausimu – kodėl Anglijoje nėra tokios problemos kaip emigracija ir valdžiai nereikia sukti galvos dėl tautiečių susigrąžinimo iš kitų šalių? Todėl, kad šitos šalies piliečiai jaučiasi saugūs savo šalyje. Čia į dirbantį žmogų žiūrima pagarbiai, o dėl įvairių priežasčių nedirbantiems stengiamasi padėti. Pagarbiai vertinamas žmogaus amžius ir pastangos. Tiek jaunimas, tiek vyresnio amžiaus žmonės turi galimybę dirbti ir užsidirbti. Jei amžius ar sveikata to neleidžia, suteikiama galimybė ramiai ir pakankamai pasiturinčiai pragyventi. Skatinamas, o ne žlugdomas mokesčiais verslas, kasmet keliami atlyginimai, suteikiami būstai, pašalpos ir daug kitų dalykų, kurie padeda žmogui jaustis saugiai. Daug pagalbos ir paramos sulaukia ir kitataučiai, bet pirmoje vietoje yra Anglijos piliečiai.

Mano nuomone, galbūt jeigu Lietuvos valdžios žmonės, kurie galvoja tik apie save, pradėtų galvoti ir apie jaunąją kartą (ir ne tik) ir iš viso apie savo šalį, kaip apie objektą, kurį reikia išsaugoti, o ne sunaikinti, tai situacija pagerėtų. Dažnai valdžia pabrėžia nepasitenkinimą, jog dauguma jaunos kartos atstovų išvyksta vos tik pabaigia pagrindinius mokslus. Tačiau dėl šios problemos sprendimo, kuri dažnai pabrėžiama televizijoje ir spaudoje, jokių išeičių, atrodo, nėra imamasi. Kartais tenka pažiūrėti lietuviškas žinias ir visada matau, kad viskas tik brangsta... Baisiausia, kad brangsta mokslas. Paprasčiausiai sakant, valdžios žmonės, koncentruokimės ties problemų sprendimais bei išeičių ieškojimais, o ne ties naujų problemų sukūrimais... Nors turbūt dauguma sėdinčiųjų valdžioje tikrai stengiasi kitų labui, bet gal jie bejėgiai, jei padėtis nei kiek negerėja...



Ar bendraujate su kitais tautiečiais gyvenančiais Anglijoje?

Atvirai šnekant, nelabai... Užtrukau gana ilgą laiką, kol atsirinkau tikrus draugus ar žmones, kuriais galėčiau pasitikėti ir kurie palaikytų mane bet kokioje situacijoje. Beveik visi jie yra įvairaus amžiaus anglų kilmės žmonės. Taip pat gerai sutariu ir su portugalų kilmės žmonėmis. Kai esi veiklus, susipažįsti su įvairiausių tautų atstovais, kiekviena diena atneša kažką naujo ir kiekvienas žmogus suteikia man naujos patirties. Suprantama, jog bendrauti ir su savos šalies žmonėmis. Nors tik periodiškai, bet visada smagu sužinoti, kaip sekasi mano šalies žmonėms svetur, taipogi išgirsti jų istorijas ar pasidalinti kažkokiais patarimais vienas su kitu.

Ar „Brexit‘as“ kaip nors paveikė Jūsų ir kitų žmonių gyvenimą?

Mano gyvenimui „Brexit’as” įtakos kol kas neturėjo ir nemanau, ar tai kaip nors paveiks ateityje. Tačiau iš bendravimo žinau, kad dauguma mano pažistamų, ypatingai anglų kilmės žmonių, netikėjo, kad balsavimas gali pasisukti tokia linkme, jog žmonių balsai nuspręs išstojimo iš Europos sąjungos klausimą. Suprantama, jog tai ne vienų metų procesas, ir per vieną dieną ar mėnesį tai neįvyks. Nors dažnai girdžiu kalbų, ypatingai iš Anglijos gyventojų, jog dauguma netgi nemano, kad tai galiausiai ir įvyks, nepriklausomai nuo balsų sprendimo. Dažnai kalbama, jog dauguma balsuotojų, kurie balsavo už ES palikimą, neįsigilino į tikrąją balsavimo reikšmę, galvodami, jog Europos sąjungos palikimas reikš, kad kitos tautos žmonės nebus įleidžiami i Angliją. Suprantama, jog tai netiesa... Tačiau Europos sąjungos palikimas tikrai paliestų žmonių gyvenimus, kurie atvažiavę iš kitų valstybių tikisi lengvo pragyvenimo (kartais net gyvenimo tik iš pašalpų), negerbiant valstybės ir joje suteikiamų galimybių. Galbūt tame pasireiškia ir tinginystė. Todėl tokius gyventojus visa tai tikrai palies. Mano mąnymu, aš privalau gerbti svetimą šalį ir joje man suteiktas galimybe bei puoselėti joje nustatytas taisykles ir nesistengti visokiausiais būdais apeiti sistemos, o visa tai užsitarnauti sunkiu darbu bei naudojant savo laiką protingai.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---