|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Parduoda 2 kambarių tvarkingą vidinį butą Maironio g., Vilkaviškyje (49 m², IV a., namas renovuotas, pilnai išmokėta renovacija, langai plastikiniai, pakeisti radiatoriai, įstiklintas balkonas, kambariai nepereinami, durys šarvuotos, dvigubos, signalizacija, 56 000 Eur). Tel. 0 614 82 403.
Galioja iki: 2024-10-19 16:04:57
Parduoda dirbamą žemę Sausininkų k., Bartninkų sen. Tel. 0 614 06 069.
Galioja iki: 2024-10-20 08:58:54
Parduoda atjunkytus paršelius. Tel. 0 614 11 665.
Galioja iki: 2024-10-20 14:10:20
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Kelionės
|
|
|
Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ
Apie vilkaviškietį Ričardą Fiodorovą ne kartą buvo rašyta „Santakos“ puslapiuose. Jau prieš gerą dešimtmetį jaunas vaikinas pasižymėjo įvairiose Vilkaviškio visuomeninio gyvenimo srityse.
Jis buvo ir pirmasis „Misteris Vilkaviškis“, ir įvairių projektų bei idėjų įgyvendintojas, niekada nesėdintis vienoje vietoje. Jo entuziazmas ir geri darbai 2008 m. įvertinti „Santakos“ laikraščio nominacija „Metų iniciatyva“.
Tiesa, jau keletą metų Ričardo nesutiksi ne tik Vilkaviškyje, bet apskritai Lietuvoje. Kelionių magija nuo mokyklos laikų užsikrėtęs vilkaviškietis šiuo metu gyvena ir dirba... Gruzijos kalnuose.
Pamatė perspektyvą
Svanetijos regiono sostinėje Mestijoje Ričardas – jau antri metai. Čia jį atvedė viena didžiausių vilkaviškiečio aistrų – gamta, kelionės ir naujų įspūdžių paieškos. Dar dirbdamas Vilniuje, didelėje logistikos kompanijoje, jis nepraleisdavo progos pakeliauti, na o dabar, gyvendamas Gruzijoje, jis pats organizuoja keliones po kalnus ir praktiškai nuolat būna juose.
– Mane visada traukė tai, kas neatrasta, kur sunkiau, kitaip nei visur. Seniai ieškojau ypatingos slidinėjimo vietos. Buvau daug kur, bet tai, ką radau čia, Svanetijoje, pranoko visus lūkesčius. Tokio jaukaus ir vaizdingo slidinėjimo kurorto kaip Hacvalyje niekur nebuvau matęs. Todėl po pirmojo apsilankymo nusprendžiau čia sugrįžti dar, po to dar, o po to ir likau. Čia pamačiau labai didelę perspektyvą turizmo verslui, daug neišnaudotų galimybių, – pasakojo Ričardas.
Apsigyveno pas svanus
Į pirmąjį slidinėjimą Hacvalyje prieš keletą metų Ričardas vyko su drauge Deimante Uleckyte . Tuomet jie uždaroje „Facebook“ grupėje pasiskelbė, kad vyksta slidinėti į Gruziją, ir sulaukė kompanionų. Jauni žmonės, vos atvykę į vietą, suprato, kad čia – nepaprastas kampelis. Tad Ričardo draugė Deimantė visai nenustebo, kad jis užsidegė mintimi čia atvežti ir lydėti turistų grupes. Greitai visa tai buvo ir įgyvendinta. Dabar Ričardas gyvena Kaldani šeimos, kuri jį priėmė kaip savą, svečių namuose. Iš pradžių atvykęs kaip turistas, dabar jis Guli ir Paata Kaldani šeimai tapo trečiuoju sūnumi. Broliu dažnai jį vadina ir Kaldanių sūnūs Giga bei Gegis ir dukra Salomė.
– Aš čia gyvenu kaip namuose. Turiu savo kambarį, padedu šeimai parduotuvėje, priimu turistus, vežu jų grupes į lankytinas vietas. Kadangi svanai – ypač atšiaurūs žmonės ir į savo tarpą svetimus priima sunkiai, daugelis stebisi, kaip man pavyko čia apsigyventi. Turiu pripažinti, kad lengva nebuvo, tačiau dabar čia jaučiuosi kaip antruose namuose. Nors dabar, po ilgo laiko, vis labiau pasiilgstu Lietuvos, – pasakojo Ričardas.
Susigyvenęs su svanų šeima vilkaviškietis ketina prie jų parduotuvės statyti lauko kavinę, kurioje ant žarijų keptų mėsą. Kaip keistai beatrodytų Gruzijoje, bet Svanetijoje niekur nepamatysi lauke kepamų šašlykų ir kavinių valgiaraščiuose jų nerasi. Visas skanus ir nepaprastai kaloringas jų maistas gaminamas virtuvėse.
Skubėti nebūdinga
Pasak Ričardo, gyvenant čia laikas tarsi sustoja. Kalnuose niekur nepaskubėsi. Nuvažiuoti kur nors siaurais keliukais greitai neįmanoma ir pavojinga. Tad svanai pripratę prie lėtesnio gyvenimo ritmo, visus dalykus jie kruopščiai aptaria, kalbėtis šioje vietoje – svarbiausia. Prie to teko priprasti ir Ričardui. Komunikuoti pripratusiam lietuvaičiui tai nebuvo labai sunku ir greitai jis įsiliejo į svanų gyvenimą. Galima sakyti, kad dabar jį pažįsta visa Mestija. Ričardo draugė Deimantė juokiasi, kad išleidus jį į parduotuvę gali nesulaukti iki vakaro. Kaip keistai beatrodytų Gruzijoje, bet Svanetijoje niekur nepamatysi lauke kepamų šašlykų ir kavinių valgiaraščiuose jų nerasi. Visas skanus ir nepaprastai kaloringas jų maistas gaminamas virtuvėse.
Tad ir Ričardo kavinės reikalai čia taip greitai, kaip jis norėtų, nesivysto. Prieš gerą mėnesį vaikinas pagaliau gavo grindiniui reikiamus akmenis, dabar išvežė apdoroti medieną. Meistrus teks samdyti iš kito krašto, nes svanai savo darbą vertina brangiau nei kiti. Apskritai, jų būdas yra sunkesnis nei kitų gruzinų, tačiau jei jie ką pripažins savu, tai bus didelė garbė.
Išmokė... nerūkyti
Ričardą vietiniai vadina Rikardo. Vilkaviškietį svanai pamėgo ne vien dėl jo gero būdo, bet ir dėl to, kad jis pasiruošęs visiems padėti, patarti.
– Kai įsigijau draugų, kurie turi kavines, patariau jiems neleisti savo patalpose rūkyti, nes tai atgraso europiečius turistus, kurie vis dažniau atranda puikiuosius Kaukazo kalnus ir nepaprastą šios šalies žavesį, – pasakojo Ričardas. – Smagu, kad daugelis paklausė ir jų kavinės tapo mėgstamos turistų. Nes vien gardaus, mūsų gomuriui neįprasto maisto neužtenka, kad būtum populiarus.
Nuo tada, kai Mestijoje apsigyveno Ričardas, ne vienoje kavinėje galima pamatyti pakabintą Lietuvos vėliavėlę. Trispalvė puikuojasi ir prie Kaldani šeimos parduotuvės.
Keliautojas nuo jaunumės
Dar besimokydamas mokykloje Ričardas buvo nerimstanti siela. Vaikinas jau nuo ankstyvo pavasario plaukdavo baidarėmis šaltomis mūsų rajono ir kitomis upėmis, dalyvaudavo vandens keliautojų maratonuose ir raliuose. Vilkaviškietis ypač populiarino keliones baidarėmis Šešupe. Ateitį su turizmu Ričardas siejo jau nuo mokyklos suolo.
– Visada norėjau būti gidu. Žinau, kad tai – sunkus ir atsakingas darbas, juk svetimoje šalyje atsakai už visą grupę žmonių. Bet gali pamatyti kitą šalį, kultūrą, išbandyti save. Tad atradęs tokią puikią galimybę jos paleisti neketinau, – pasakojo vilkaviškietis. – Dabar visus, norinčius pažinti šią šalį, jos nuostabią gamtą, sutikti svetingumu ir rūpesčiu pasižyminčius vietinius žmones bei padegustuoti patiekalų nuo gausiai vaišėmis padengto stalo, kviečiu pas save į Mestiją. Garantuoju, kad gruziniškas stalas neapsieina be naminio vyno ir prasmingų tostų, kaip ir mūsų su Deimante organizuojamos kelionės be nuotykių ir neišdildomų įspūdžių.
O pamatyti Svanetijos regione tikrai yra ką.
(bus daugiau)
Jis buvo ir pirmasis „Misteris Vilkaviškis“, ir įvairių projektų bei idėjų įgyvendintojas, niekada nesėdintis vienoje vietoje. Jo entuziazmas ir geri darbai 2008 m. įvertinti „Santakos“ laikraščio nominacija „Metų iniciatyva“.
Tiesa, jau keletą metų Ričardo nesutiksi ne tik Vilkaviškyje, bet apskritai Lietuvoje. Kelionių magija nuo mokyklos laikų užsikrėtęs vilkaviškietis šiuo metu gyvena ir dirba... Gruzijos kalnuose.
Svanetijos regiono sostinėje Mestijoje Ričardas – jau antri metai. Čia jį atvedė viena didžiausių vilkaviškiečio aistrų – gamta, kelionės ir naujų įspūdžių paieškos. Dar dirbdamas Vilniuje, didelėje logistikos kompanijoje, jis nepraleisdavo progos pakeliauti, na o dabar, gyvendamas Gruzijoje, jis pats organizuoja keliones po kalnus ir praktiškai nuolat būna juose.
– Mane visada traukė tai, kas neatrasta, kur sunkiau, kitaip nei visur. Seniai ieškojau ypatingos slidinėjimo vietos. Buvau daug kur, bet tai, ką radau čia, Svanetijoje, pranoko visus lūkesčius. Tokio jaukaus ir vaizdingo slidinėjimo kurorto kaip Hacvalyje niekur nebuvau matęs. Todėl po pirmojo apsilankymo nusprendžiau čia sugrįžti dar, po to dar, o po to ir likau. Čia pamačiau labai didelę perspektyvą turizmo verslui, daug neišnaudotų galimybių, – pasakojo Ričardas.
Į pirmąjį slidinėjimą Hacvalyje prieš keletą metų Ričardas vyko su drauge Deimante Uleckyte . Tuomet jie uždaroje „Facebook“ grupėje pasiskelbė, kad vyksta slidinėti į Gruziją, ir sulaukė kompanionų. Jauni žmonės, vos atvykę į vietą, suprato, kad čia – nepaprastas kampelis. Tad Ričardo draugė Deimantė visai nenustebo, kad jis užsidegė mintimi čia atvežti ir lydėti turistų grupes. Greitai visa tai buvo ir įgyvendinta. Dabar Ričardas gyvena Kaldani šeimos, kuri jį priėmė kaip savą, svečių namuose. Iš pradžių atvykęs kaip turistas, dabar jis Guli ir Paata Kaldani šeimai tapo trečiuoju sūnumi. Broliu dažnai jį vadina ir Kaldanių sūnūs Giga bei Gegis ir dukra Salomė.
– Aš čia gyvenu kaip namuose. Turiu savo kambarį, padedu šeimai parduotuvėje, priimu turistus, vežu jų grupes į lankytinas vietas. Kadangi svanai – ypač atšiaurūs žmonės ir į savo tarpą svetimus priima sunkiai, daugelis stebisi, kaip man pavyko čia apsigyventi. Turiu pripažinti, kad lengva nebuvo, tačiau dabar čia jaučiuosi kaip antruose namuose. Nors dabar, po ilgo laiko, vis labiau pasiilgstu Lietuvos, – pasakojo Ričardas.
Susigyvenęs su svanų šeima vilkaviškietis ketina prie jų parduotuvės statyti lauko kavinę, kurioje ant žarijų keptų mėsą. Kaip keistai beatrodytų Gruzijoje, bet Svanetijoje niekur nepamatysi lauke kepamų šašlykų ir kavinių valgiaraščiuose jų nerasi. Visas skanus ir nepaprastai kaloringas jų maistas gaminamas virtuvėse.
Pasak Ričardo, gyvenant čia laikas tarsi sustoja. Kalnuose niekur nepaskubėsi. Nuvažiuoti kur nors siaurais keliukais greitai neįmanoma ir pavojinga. Tad svanai pripratę prie lėtesnio gyvenimo ritmo, visus dalykus jie kruopščiai aptaria, kalbėtis šioje vietoje – svarbiausia. Prie to teko priprasti ir Ričardui. Komunikuoti pripratusiam lietuvaičiui tai nebuvo labai sunku ir greitai jis įsiliejo į svanų gyvenimą. Galima sakyti, kad dabar jį pažįsta visa Mestija. Ričardo draugė Deimantė juokiasi, kad išleidus jį į parduotuvę gali nesulaukti iki vakaro.
Kaip keistai beatrodytų Gruzijoje, bet Svanetijoje niekur nepamatysi lauke kepamų šašlykų ir kavinių valgiaraščiuose jų nerasi. Visas skanus ir nepaprastai kaloringas jų maistas gaminamas virtuvėse.
Tad ir Ričardo kavinės reikalai čia taip greitai, kaip jis norėtų, nesivysto. Prieš gerą mėnesį vaikinas pagaliau gavo grindiniui reikiamus akmenis, dabar išvežė apdoroti medieną. Meistrus teks samdyti iš kito krašto, nes svanai savo darbą vertina brangiau nei kiti. Apskritai, jų būdas yra sunkesnis nei kitų gruzinų, tačiau jei jie ką pripažins savu, tai bus didelė garbė.
Ričardą vietiniai vadina Rikardo. Vilkaviškietį svanai pamėgo ne vien dėl jo gero būdo, bet ir dėl to, kad jis pasiruošęs visiems padėti, patarti.
– Kai įsigijau draugų, kurie turi kavines, patariau jiems neleisti savo patalpose rūkyti, nes tai atgraso europiečius turistus, kurie vis dažniau atranda puikiuosius Kaukazo kalnus ir nepaprastą šios šalies žavesį, – pasakojo Ričardas. – Smagu, kad daugelis paklausė ir jų kavinės tapo mėgstamos turistų. Nes vien gardaus, mūsų gomuriui neįprasto maisto neužtenka, kad būtum populiarus.
Nuo tada, kai Mestijoje apsigyveno Ričardas, ne vienoje kavinėje galima pamatyti pakabintą Lietuvos vėliavėlę. Trispalvė puikuojasi ir prie Kaldani šeimos parduotuvės.
Dar besimokydamas mokykloje Ričardas buvo nerimstanti siela. Vaikinas jau nuo ankstyvo pavasario plaukdavo baidarėmis šaltomis mūsų rajono ir kitomis upėmis, dalyvaudavo vandens keliautojų maratonuose ir raliuose. Vilkaviškietis ypač populiarino keliones baidarėmis Šešupe. Ateitį su turizmu Ričardas siejo jau nuo mokyklos suolo.
– Visada norėjau būti gidu. Žinau, kad tai – sunkus ir atsakingas darbas, juk svetimoje šalyje atsakai už visą grupę žmonių. Bet gali pamatyti kitą šalį, kultūrą, išbandyti save. Tad atradęs tokią puikią galimybę jos paleisti neketinau, – pasakojo vilkaviškietis. – Dabar visus, norinčius pažinti šią šalį, jos nuostabią gamtą, sutikti svetingumu ir rūpesčiu pasižyminčius vietinius žmones bei padegustuoti patiekalų nuo gausiai vaišėmis padengto stalo, kviečiu pas save į Mestiją. Garantuoju, kad gruziniškas stalas neapsieina be naminio vyno ir prasmingų tostų, kaip ir mūsų su Deimante organizuojamos kelionės be nuotykių ir neišdildomų įspūdžių.
O pamatyti Svanetijos regione tikrai yra ką.
(bus daugiau)
Galerija: Svanetija 1
Publikuota: 2017-07-11 10:53:26
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Debatų dalyvius užklupo nepatogūs klausimai * Sodai ūkininkus nustebino gausiu šiemetiniu obuolių derliumi
* Dienos kaime: tarp neįprastų agurkų ir... nuotaikingų eilėraščių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|