Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Laiškai iš toli

---

Anglų kalbos pamoka. O štai taip ją pavaizdavo vienas mokinių, karikatūristas iš Irano Cananas Bitaras – sociologas, Kurdistano opozicinės demokratinės partijos narys, prašantis pabėgėlio statuso Prancūzijoje.

Autorės nuotr.

Teko semtis žinių

Savanorių iniciatyva Diunkerko pabėgėlių stovykloje veikė ir jų prižiūrimas vaikų bei moterų centras. Suaugusiųjų mokymo centras, populiariai visų vadintas „mokykla“, kurioje dirbau ir aš, irgi buvo išlaikomas ir veikė tik labdaros bei savanorių dėka. Prancūzų kalbą mokykloje kasdien dėstė į pensiją išėję vietiniai prancūzų kalbos mokytojai, o anglų – savanoriai atvykėliai, dažniausiai iš Didžiosios Britanijos ar Airijos, bet man teko dirbti ir su amerikiete. Iš Rytų Europos aš ten tarp visų savanorių buvau vienintelė.

Na, apie Lietuvą mažai kas iš pabėgėlių buvo girdėję, tad mokykloje kabančiu pasaulio žemėlapiu bene kasdien teko naudotis, kad paaiškinčiau, iš kokios šalies esu atvykusi. Nieko nuostabaus, nes išsamiomis žiniomis apie pabėgėlių regioną aš irgi negalėjau pasigirti. Anaiptol, vieną dieną tiesiog išsitariau, jog mums žmonės iš Irano, Irako, Sirijos – visi arabai, ir tiek. Na, didesnės nesąmonės pasakyti bei absurdiškesnio nemokšiškumo turbūt nebuvo įmanoma pademonstruoti. Mano mokinių veiduose pasirodė nuostaba, sumišusi su savitu siaubu ir netgi nuoskauda, bet be jokių pykčio priemaišų. „Na, ką jūs... Mes – ne arabai. Arabai mus persekioja ir žudo“, – mandagiai paprieštaravo man atsitokėję.

Kaip mat iš mokytojos virtau mokine ir noriai rijau informaciją apie kurdų mažumos istoriją, tradicijas, kalbą, regionus, kuriuose gyvena kurdai Irano, Irako, Sirijos bei Turkijos valstybių teritorijose. Klausiausi pasakojimų apie kurdų persekiojimą, sukilimus, nužudytus nacionalinius lyderius, kurdų pastangas žūtbūt išlaikyti ir įtvirtinti tautinį identitetą, metų metus trunkančius bandymus išsikovoti autonomiją ar bent jau teisę vadintis kurdais. Pavyzdžiui, Turkijoje netgi pats terminas „kurdai“ oficialiai nepripažįstamas, šie žmonės tiesiog vadinami žmonėmis iš kalnuotų vietovių.

Nemokšiška smerkti ir teisti

Šių svetimtaučių nuoskaudą pajutau ir supratau iš pusės žodžio – man jie tarsi aidas atkartojo lietuvių kovų už laisvę istoriją. Na, mums pasisekė, mes turėjome ir turime savo valstybę ir laisvę, kurią, deja, taip mažai branginame. Kurdai jos dar tik trokšta ir ilgisi, panašiai kaip lietuviai tarybinės okupacijos metais svajojo apie laisvą Lietuvą ir jos skausmingai laukė.

Stovykla man dar kartą parodė ir įrodė, jog nereikia skubėti vertinti ir dėti į „lentynas“ žmonių, ypač kai tiek mažai apie juos žinai – tik iš nuogirdų ar žiniasklaidos brolių, neskirstyti į teisiuosius ir neteisius tuos, kurių nepažįsti, kurių ratuose nesėdėjai, kurių kančių nekentėjai. Susidūrus akis į akį, pabendravus, pasidalijus ne tik arbata, bet ir gyvenimo istorijomis, tirpsta abejingumo ledas, suminkštėja širdis, tenka „praregėti“ ir jau nebegali neištiesti pagalbos rankos, būti tuo, kuo buvai, ir laikytis įsitvėrus tos pozicijos, dėl kurios iki tol tarsi ir neabejojai. Suvoki, kad tarp mūsų sočios ir užtikrintos dabarties (patogios buities, darbo, šeimos, draugų rato) ir bėglių stovyklos – plauko plonumo riba. Šiandien mes sotūs, saugūs, gyvenantys taikiai ir ramiai savo valstybėje, savo namuose, bet ar taip bus ir rytoj?

Stovykloje kaip niekur kitur ir niekada anksčiau suvokiau, kokia trapi yra taika ir kaip turime ją vertinti, tausoti, puoselėti ir kaip įmanydami stengtis išsaugoti. Vieną dieną patys galime virsti pabėgėliais ar imigrantais. Juk tiek lietuvių jau glaudžiasi svečiose šalyse. Ir bėga jie ne nuo karo ar maro, persekiojimų, mirties ar šiaip pavojų. Emigruoja ieškodami geresnio gyvenimo, pelningesnio darbo. Jei patys elgiamės taip, tai kodėl turėtume smerkti tuos, kurie siekia to paties: sotesnio kąsnio, geresnės ateities?

svetimtaučių nuoskaudą pajutau ir supratau iš pusės žodžio – man jie tarsi aidas atkartojo lietuvių kovų už laisvę istoriją. Na, mums pasisekė, mes turėjome ir turime savo valstybę ir laisvę, kurią, deja, taip mažai branginame.

Nesiimčiau spręsti globalių demografinių problemų, tačiau senstanti Europa – nenuginčijamas faktas. Tai kodėl isteriškai bijome jaunų darbingų emigrantų, kurie galėtų mums, pusamžiams europiečiams, „garantuoti“ pensijas?

Marga mokinių įvairovė

Pabėgėlių stovykloje į mūsų mokyklą ateidavo ne visi, bet tie, kurie ją lankė, buvo smalsūs, gabūs vaikinai, pasiryžę „perkrimsti“ dar vieną kalbą. Sakau – dar vieną, nes dauguma jų mokėjo ne tik keletą savo regiono kalbų (persų, turkų, paštu ir kt.), bet ir pramokę europietiškų kalbų (italų, vokiečių, švedų ar prancūzų), priklausomai nuo to, kaip ilgai ir kur glaudėsi. Daugelis mokėjo kokį nors amatą, ne vienas ir ne du turėjo aukštesniojo mokslo kvalifikaciją ar net universitetų diplomus.

Mano mokinių įvairovė buvo raibesnė už genį: vienoje klasėje vienas šalia kito ant grindų susėdę anglų kalbą bandė krimsti dažytojas ir elektrikas, barzdaskutys ir kirpėjas, policininkas ir krautuvėlės savininkas, kontrabandininkas, nelegaliai gabenęs į Iraką alkoholinius gėrimus, ir automobilių mechanikas.

Stovykloje mokyklą lankė ir filosofiją baigęs universiteto dėstytojas, inžinierius, socialinių mokslų diplomą turintis opozicinės partijos atstovas, dailininkas, sporto treneris, dizaineris. Pasitaikė ir retesnių profesijų mokinių, kaip antai žmogus, savo tėvynėje dirbęs išminuotoju. Kai kurie laisvai bendravo angliškai, kitus teko mokyti abėcėlės.

Stovykla – žmogiškųjų resursų ir talentų sąvartynas

Taip jau susiklostė mano likimas, kad anksčiau daug teko bendrauti su „išrinktaisiais“ – verslo, diplomatijos atstovais. Stovykloje dirbau su „atstumtaisiais“. Savo didžiai nuostabai atradau, jog man labiau prie širdies būti su pastaraisiais. Priežastis labai paprasta: stovykloje daug ką patyriau ir išmokau. Vis dėlto labiausiai apstulbino ir sužavėjo viena – praktiškos pamokos, kaip nežmoniškomis sąlygomis išlikti žmogumi. Tarp „išrinktųjų“ taip pat esti labai gerų ir padorių žmonių, tačiau tarp jų – ir daugiau savanaudiškumo, garbės, karjeros siekimo, puikavimosi savo pasiekimais, užimama padėtimi ar turtais. Stovykloje vyrauja nuoširdumas ir užuojauta. Čia visi sėdi vienuose „ratuose“, visi lygūs ir niekam nesvarbu, kas tu buvai tėvynėje.

Metinių proga į stovyklą priplūdo minios žiniasklaidos atstovų. Kai imdamas interviu prancūzų kolega, radijo žurnalistas Maksimilianas pasiteiravo, ar stovykla yra geras dalykas, aš atsakiau, kad taip, nes tai – vis šiokia tokia priebėga, yra bent kur galvą naktimis padėti. Stovykloje žmonės maitinami, aprūpinami būtiniausiais dalykais, jiems suteikiama būtiniausia medicininė ir psichologinė pagalba, veikia informacinis ir teisinės pagalbos centras, yra vaikų ir moterų centrai, skalbykla. Jei gyveni gatvėje, viso to neturi. Tačiau tai nėra normalus gyvenimas. Stovykla neišsprendžia bėglių problemos, tik atideda ją neribotam laikui. Vardydama stovyklos pliusus ir minusus, bandžiau jį įtikinti, jog nemažai iš stovykloje gyvenančių vyrukų tikrai galėtų prisidėti kurdami bendrą Prancūzijos (ar bet kurios kitos šalies) gerovę. Kvaila ir skaudu, bet stovykla yra tik neišnaudotų žmogiškųjų resursų ir talentų sąvartynas.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---