Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Kelyje

---

Kruopščiai restauruotas „Žiguli“ Vaidui Vekeriotui, jo seserims Jolantai Galeckienei (dešinėje), Daivai Kaulakienei ir mamai Janinai Vekeriotienei kelia daug šiltų prisiminimų.

Autorės nuotr.

„Kai pamatau seną automobilį „Moskvič“, ZAZ, be abejo, VAZ, kažkur mintyse nuvilnija vaikystės prisiminimai“, – sako senovinės technikos entuziastas Vaidas Vekeriotas. Visai neseniai vyras įgyvendino savo svajonę – restauravo žigulį, kuris buvo pirmoji ir vienintelė jo tėvų mašina.

Pirmasis šeimoje ir kolūkyje

Neseniai Kaune, Istorinės, karinės technikos muziejuje, šeimai bei bendraminčiams V. Vekeriotas tarsi „atsiskaitė“ už tas ilgas laisvalaikio valandas, kai prapuldavo garaže. Ištaikęs laiko į Sūdavos kaimą vyras važiuodavo ne tik aplankyti mamos, bet ir padirbėti prie restauruojamo automobilio „Žiguli“.

„Nežinia, atsitiktinumas čia ar ne, tačiau visų išskirtinių, patikimų, geidžiamų, Italijoje pagamintų arba tame krašte „šaknų“ turinčių automobilių pavadinimai baigiasi raide i. Pažiūrėkite: „Maserati“, „Lamborghini“, „Bugatti“, „Pagani Zonda“, „Ferrari“... Manau, kad neatsitiktinai pavadinimas „Žiguli“ taip pat baigiasi i, – šmaikštavo V. Vekeriotas. – Šitas automobilis VAZ-2101 mūsų šeimai – mamai, trims seserims, man pačiam – yra tikrai išskirtinis.“

„Didelei šeimai žiguliukas tarnavo 30 metų, dar 8-erius dulkėjo garaže, o galiausiai buvo bandomas atgaivinti“, – automobilio istoriją sukonkretino Vaido seserėčia Ieva Galeckaitė.

Prieš 45 metus, 1971-ųjų rudens pabaigoje, mašiną Vekeriotai nusipirko pagal paskyrą. Ji irgi buvo istorinė. Pasak sūdaviškės Janinos Vekeriotienės, jie gavo pačią pirmąją paskyrą lengvajam automobiliui tuomečiame „Pergalės“ kolūkyje.

Jaunimas dabar jau nė nežino, koks geidžiamas dalykas anuomet buvo paskyra! Kad ją gautų, žmonės ne vienus metus laukdavo savo eilės. Gauti paskyrą reiškė įgyti teisę, galimybę, sykiu tarytum ir leidimą už asmenines santaupas nusipirkti lengvąjį automobilį. Kolūkio pirmininko sprendimu paskyra teko Vytautui Vekeriotui. Mat vyras ne vienus metus buvo pripažįstamas geriausiu kolūkio vairuotoju. Dar 1968-ųjų pradžioje „Pergalės“ laikraštis rašė: „Nuo saulės nutvieksto akinančio sniego įskaudo akys. Sunkvežimis sunkiai ropoja per vėpūtinius. Nelengva žiemą kolūkių vairuotojams. Šiandien tai dar nors saulė šviečia. O aną kartą toks rūkas buvo, kad per penkiasdešimt metrų nieko nematyti. Tačiau, ar šaltis spaudžia, ar vėjas sniegą neša, Vytautas Vekeriotas kasdien sėda už vairo. Tokia jau šoferio dalia...“

J. Vekeriotienė iki šios dienos yra išsaugojusi kvitą, kuriame užfiksuota, kad 1971 m. lapkričio 23 d. už automobilį jos vyras sumokėjo 5500 rublių.

Pirmosios kelionės

Kai pats nebevairavo, senąjį automobilį tėvas „pavedė“ sūnui, kurį matė rimtai „sergantį“ dėl senovinės technikos. Pirmieji ardomo „Žiguli“ varžtai buvo atsukti prieš septynerius metus, dar esant gyvam Vaido tėčiui. Restauravimo procesas tai stūmėsi į priekį, tai stojo, tačiau pastaruosius trejus metus prie automobilio V. Vekeriotas, užsienyje dirbantis vilkiko vairuotoju, praleido itin daug savo laisvadienių.

Vadinamasis „pirmukas“ buvo visiškai išardytas, kiekviena detalė ir varžtelis nušveisti smėlio ir oro srove, kur reikia virinta, ieškota, kuo pakeisti susidėvėjusius mechanizmus ar skardas, atliktas važiuoklės, variklio kapitalinis remontas, „perčiupinėtos“ visos kitos žigulio sistemos, mašina perdažyta, visiškai restauruotas salonas. Gausybę darbų V. Vekeriotas nudirbo pats, daug padėjo mokyklos laikų draugas, bendraminčiai iš Lietuvos istorinių transporto priemonių išsaugojimo asociacijos „Retromobile“.

„Man dabar labai džiugu, o dar smagiau būtų, kad mano vyras gautų pamatyti savo žiguliuką“, – sakė J. Vekeriotienė. Jos dukra Jolanta Galeckienė prisiminė, kaip su dviem sesėmis nekantriai laukė, kada į namus parvažiuos mašina. „Pagaliau pasirodė šviesos! Tada mes visos trys cypdamos išbėgome į kiemą, įšokome į žiguliuką, susėdome ant galinės sėdynės. Buvo lapkričio 23 d., taip šalta, kad mūsų kojelės prilipo prie odinės sėdynės. Jau patį pirmą vakarą tėvelis mus visas pavėžino!“ – pasakojo moteris.

Pirmoji visos šeimos tikra kelionė buvo iš Guzelių kaimo, kur tada Vekeriotai gyveno, į pirtį Vilkaviškyje. Tiesa, automobilį restauravęs jaunėlis Vaidas tada dar nebuvo gimęs. Tačiau kai šeima susilaukė berniuko, į namus naujagimį parsivežė šituo mėlynu „Žiguli“, kurį po 45 metų sūnus prikėlė antram gyvenimui.

Ką tik prasidėjęs naujas automobilio istorijos etapas, be abejo, bus gerokai kitoks nei ankstesnysis. Šeimoje „tėvelio mašinėle“ vadinamas VAZ-2101 restauruotas įgijo neparduodamos šeimyninės relikvijos statusą.

Spalva – neatsitiktinė

Šis automobilis dabar jau yra ir oficialiame dokumente – Pripažintų istorinių motorinių transporto priemonių sąraše. Istorinių motorinių transporto priemonių vertintojai po apžiūros išdavė sertifikatą, liudijantį, kad restauruotas VAZ-2101 yra istorinė transporto priemonė. Automobiliui suteiktas istorinėms transporto priemonėms skirtas specialus valstybinio numerio ženklas.

Beje, mėlyna šio „Žiguli“ spalva – irgi istorinė detalė. Pasak Lietuvos istorinių transporto priemonių išsaugojimo asociacijos „Retromobile“ prezidento Ramūno Kardelio, kai 1970 m. balandžio 19 d. gamykloje, Toljačio mieste, nuo surinkimo konvejerio nuriedėjo pirmieji šeši VAZ-2101 automobiliai, keturi buvo raudonos spalvos, o du – mėlyni. „Niekam niekada nebuvo paslaptis, kad VAZ-2101 – tai italų 1966 metų „Fiat 124“. Tačiau reikia pripažinti, kad VAZ-2101 visaip stengtasi adaptuoti vietinėms reikmėms, t. y. vietiniams keliams, tiksliau, jų nebuvimui...“ – pasakojo R. Kardelis.

Matyt, dėl to, kad keliai tarybiniais laikais buvo itin prasti ir mažai kur asfaltuoti, vyresniosios kartos žmonės tebepamena anuomet sklandžiusias kalbas, esą važiuodami, kaip dabar vertintume, kone bekele, žiguliai lūžta pusiau...

Dėl konstrukcijų paprastumo apie 1980-uosius, kai modelis VAZ-2101 jau buvo pasenęs, šitam automobiliui „prilipo“ Kapeikos pravardė.

Beje, pavadinimas „Žiguli“ buvo išrinktas iš... 55 000 pasiūlymų, kuriuos konkursui pateikė tada populiariausio automobilininkų žurnalo „Za ruliom“ skaitytojai. „Pavadinimą „Žiguli“ įkvėpė kalnų, esančių šalia Toljačio miesto, vardas. Eksportui pavadinimas „Žiguli“ nelabai tiko, nes tai nėra lengvai ištariamas žodis. Arabų kraštuose šis žodis skambėjo panašiai kaip jų „vagis“, o Ispanijoje – kaip „žigolo“. Gelbėjant eksportą buvo parinktas kitas pavadinimas – „Lada“, – sakė senovinės technikos žinovas R. Kardelis.

Iš viso buvo pagaminta daugiau kaip 2, 7 mln. automobilių VAZ-2101. Daugumos jų istorija baigėsi po metalo laužo presu ir tik vienetai saugomi kaip brangus prisiminimas.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---