|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Kraštiečiai
|
|
|
Išmaišiau vos ne visą Karalystę, todėl keista būna, kai išgirstu, jog Anglija nieko įdomaus neturi, - sako Gražvydas Gavėnas.
Lana POVILAIKIENĖ
Melancholija mane aplanko kasmet. Rudeniop. Kaltas dėl to oras. Blogo oro nebūna, žinau, būna tik bloga apranga. Turiu ir neperšlampamą striukę, ir botus, bet gal dėlto, kad niekada nemėgau kepurių, rudens vėjas man išpučia iš galvos žemiškus reikalus ir įpučia melancholiją. Pajuntu ją fiziškai, nes triskart dažniau organizmas reikalauja kvapnios arbatos, dukart dažniau stabteliu prie lango ir beveik kas antrą kartą į klausimą „Ko dabar norėtum?“ mintyse atsakau: „Vyno ir poezijos“.
Vienas rudens savaitgalis šiais metais ypatingas – apie poeziją pasikalbėti susitikau su vilkaviškiečiu, niekada neišdavusiu poezijos, anksčiau rašiusiu ir dabar dar nuo to nebėgančiu, – Gražvydu Gavėnu. Būta ir vyno…
Prieš septyniolika metų pakėlęs sparnus ir atsidūręs Anglijoje, kosmopolitiniame Londone, vilkaviškietis manė, kad niekad nepripras prie miesto gaudesio, didumo ir pašėlusio tempo.
„Žmogus, kuris, sulaukęs 45-erių, pasiryžta keisti gyvenimą, atrodo šiek tiek neįtelpa į normalaus elgesio kategorijas. Bet baimė buvo tik nusileidus Getviko oro uoste, kai priėjau prie pasienio kontrolės. Išgelbėjo iš vakaro gautas Nepriklausomų rašytojų sąjungos pažymėjimas.“ – pirmuosius savo įspūdžius pasakoja vyras.
Šiandien Londono jis jau nebevadina pelke, galinčia įtraukti ir pražudyti, šiandien tai – namai, kur jaučiasi savas. Ir net jei kartais viskas įgrysta, per septyniolika metų jautė, kad ne kartą iš naujo pamilo šį niekad nemiegantį miestą.
- Kokia Jūsų kasdienybė? Ar tai vadinate pabodusia rutina, ar saugiu pastovumu? Turite bičiulių ratą? Kas jie: lietuviai, anglai? Lietuviai mėgsta sakyti, kad britai yra neišmanėliai, apsileidėliai, konservatyvūs… Ką Jūs manote apie anglų tautą?
„Aš esu stalius, įrenginėju apartamentus, kurių kainos siekia šešiaženklius ar net aštuonženklius skaičius. Bet tai darbas, kuris kaip ir visiems tampa rutina, ypač, jei viename objekte užsibūni net keletą metų. Geriausias ir mano dūšiai artimiausias darbas buvo – įrenginėti ir restauruoti alubarius.“ – šypsosi pašnekovas ir kažkaip atsainiai gurkšteli prancūziško vyno (tokį mėgsta labiausiai). Jis papasakoja, kad Anglijoje alaus barai, pub’ai, vienas į kitą mažai panašūs. Ir darbas buvo visoje Anglijoje – šiaurėje, pietvakariuose, Škotijoje, pietų Velse.
Išmaišiau vos ne visą Karalystę, todėl keista būna, kai išgirstu, jog Anglija nieko įdomaus neturi. Žmonės, kurie, be Londono ir kelių vietų aplink jį, nėra daugiau nieko matę, taip neteisingai gali pasakoti apie šią šalį. Tiesiog graudu ir juokinga...
Vyriškis teigia, kad Anglijoje yra normalu dirbti šeštadienį. Jei kartais nedirba, tai lyg ir kažko trūksta. Nuobodu, anot jo, būna, kai žmonės patys to nori, rutina supilkėja, jei patys leidžiam, kad mūsų buitis pilkėtų.
Grįžtu pavargęs, išeinu į nuostabų Dalvičiaus parką ir pajuntu, kaip jėgos sugrįžta. Arba sėdu autobusan ir po pusės valandos matau Vestminsterį su Big Benu, Trafalgo skverą ir Leičesterio aikštę… Galiu be perstojo klajoti pietine pakrante, kuri tęsias iki Tauerio tilto. Tad apie pabodusią kasdienybę man sunkoka kalbėti.“ – šypsosi ponas Gražvydas ir įsipila į puodelį arbatos.
Paklaustas, ar tai jau sava tapusi angliška tradicija, vilkaviškietis patvirtina, kad arbatą jie geria tikrai dažnai, nors jis pats labiau kavos mėgėjas. Tačiau, artimiau bendraujant su nedideliu lietuvių bičiulių ratu, arbatos ir kavos ritualas – šventas. O štai darbo kolegos – pačių įvairiausių tautybių, visi malonūs ir draugiški, todėl negali išvardyti kažkokių ypatingų trūkumų.
„Negaliu sakyti, kad anglai prastesni už lietuvius. Tai priklauso nuo išsilavinimo lygio, bet taip juk yra visame sviete. Skirtumas yra tas, kad jie savo maumonėlių neapkrauna visokiausiomis išvadomis, daug mažiau pavydo jausmo turi, jie daugiau bendrauja paprastai, kalba daugiau neutraliomis temomis, o po to pamiršta, apie ką mes kalbėjomės. Jie paprasčiausiai neanalizuoja, ką tu turi galvoje, sakydamas vieną ar kitą sakinį. Taip lengviau gyventi, gal dėl to jų ausys nuo jaunystės užkištos ausinėmis..“ – žaismingai svarsto pašnekovas.
- Ar emigracija pakeitė Jūsų asmenybę? Ką naujo savyje atradote, užauginote, o ką teko paaukoti, pamiršti, išsižadėti? Kokį savo būdo bruožą labiausiai vertinate, o kokio norėtumėte atsikratyti?
Ar aš pasikeičiau?– rimtai žvelgdamas į savo žmoną Birutę, perklausė vyras. - Apie tai negaliu pats spręsti, lai kiti pasakys. Man atrodo, jog turėjau pasikeisti. Daugiau patirties įgijau, gal labiau subrendau, nors pačiam nesitiki, jog jau daugiau nei šešiasdešimties esu. Emigracija pakeitė asmenybę. Mano giliausiu įsitikinimu, atvykus ar emigravus į bet kokią šalį, turi priimti tos šalies kultūrą, privalai integruotis į ją. Ilgai buvo keista, kodėl čia policininkas, sulaikęs kokį nusikaltusį pilietį, su juo stengiasi draugiškai kalbėti. Lietuvoj kitaip buvo sprendžiama. Mandagumo ir pakantumo daugiau išmokau. Aš įsitikinęs, kad žmogus turėtų vadovautis tik vienintele taisykle – nedaryk kitam taip, kaip pats nenori, kad su tavimi padarytų. Taip aš stengiuosi gyventi visą savo supratingą gyvenimą.
- Britanijoje visi metų laikai beveik susilieja į vieną… O kokį metų laiką labiausiai mėgote Lietuvoje? Kuriame slypi daugiausiai poezijos?
Aišku labai smagu sugrįžti namo, ten oras kitas. Ir svarbiausia – tie vasaros ilgieji saulėlydžiai, aš niekur pasaulyje nemačiau taip ilgai besileidžiančios saulės. Britanijoje yra tik vienas metų laikas – amžinasis ruduo. Aš su tuo jau seniai susitaikęs, būna gražių dienų, būna ir šlapių. Visko reikia. Na, o poezijai metų ciklas, manau, neturi įtakos, nes poezija man – tai netikėta mintis, žiūrint pro langą, sėdint kavinėje ar vejantis autobusą.
- Štai ir įbridome į kūrybos temą. 1991 metais Vilkaviškyje tapote Poezijos pavasario laureatu. Kaip Jums tada atrodė, ar poezija – tai neaprėpiama erdvė, saviraiškos būdas, būtinybė išjausti ir išsakyti ar… kažkas visai kito?
Poezija man – amžinas eksperimentavimas, stengiuosi sujungti nesijungiančius žodžius ir dar įdėti dvasios. Moku įvairių technikų, eilėdarų, bet noris kiekvieną kartą pakeisti kažką. Gal todėl man labai sunku rimuotai surašyti apie meilę, o užsakomi proginiai kūriniai – tikrai ne man. Man nesvarbu, kiek aš jų parašysiu, svarbu, kad būtų savaip įdomūs. Gal todėl lengva ranka daugiau kaip tūkstantį Lietuvoj paliktų kūrinių tiesiog išmečiau.“
Pirmojoje savo knygoje ponas Gražvydas rašė, kad atėjo su misija – pakeisti pasaulį (eilėraštis , , Credo“). Ilgai kalbėjomės apie tai, ar pavyko, o gal šiandienos žmogui lengviau gyventi prisitaikius buitimi ir būtimi? Pasiūliau pasikalbėti apie , , Suplyšusius sekmadienius“ (taip vadinasi autoriaus knygelė). Pasmalsavau, ar buvo kokia ypatinga žinutė, kurią norėjo perduoti skaitytojui.
Man lapas su raide iškart įgauna kitą spalvą ir kvapą. Jei rašosi, tai raidės pačios susiranda savo vietas, ir žodžiai, lipdami vienas prie kito, pradeda banguoti. Štai tuomet pajuntu, jog galiu kažką pasakyti. Knyga , , Suplyšę sekmadieniai“ pasirodė gal 1999 rugsėjo mėnesį. Man kūryboje – kaip žvejyboje, svarbiausia – procesas, o produktas – tai proceso pabaiga. Gal dėl to ir neprisimenu tikslios knygelės gimimo dienos. Suprantu, kad kiti gali savo kūrybą mokėti atmintinai, tačiau yra ir tokių, kuriems tai nelabai svarbu. Aš iš pastarųjų. Ir knygelė gal laiku pasirodė, prieš mano išvykimą, tad palikau išgyventą laikotarpį.“
Su nostalgija literatas prisiminė 1991 metus, kai su mokytoju A. Damušiu kūrė „Seklyčios“ klubą, tuomet stengėsi pritraukti kūrybos „mėgintojų“. Kukliai užsiminė, jog buvo pakviestas dalyvauti viename iš pirmųjų Nepriklausomų rašytojų sąjungos įkūrimo suėjimų, buvo į sąjungą priimtas. Keletas eilėraščių buvo išspausdinti „Keturių vėjų“ žurnale. Dabar svarsto, kaip parašyti ciklą „Mano mėnesiai“, tačiau sakosi esąs kuklus, todėl šia tema plačiau nekalbės. Gal kada vėliau…
- O kaip sekasi rašyti šiandien? Ar dar pavyksta , , pro akinių viršų žodžius pažaboti“? Viename eilėraštyje sakote: „Svarbu gyvenimą mylėti, tada ir negandos aplenks“. Kaip sau tai pritaikote? Kaip ta meilė gyvenimui pasireiškia? Emigracija pakeitė asmenybę. Mano giliausiu įsitikinimu, atvykus ar emigravus į bet kokią šalį, turi priimti tos šalies kultūrą, privalai integruotis į ją. Ilgai buvo keista, kodėl čia policininkas, sulaikęs kokį nusikaltusį pilietį, su juo stengiasi draugiškai kalbėti. Lietuvoj kitaip buvo sprendžiama.
Aš produktyvus, bet tuščio lapo sindromas veikia mano vidinį pasaulį. O priėjimas prie to lapo kartais užtrunka metų metus. Čia gyvenimas šiek tiek pakoregavo mano lūkesčius ir rašliavą, daug turiu apmetimų, bet dar negaliu nieko konkrečiai pasakyti, o draugai ir pažįstami nekantrauja. Renku stilių, renku temas ir... tingiu. Aišku, negražu, bet tikriausiai bijau, nes taip mane gali įsukti tas ratas… O gyvenimą myliu keliaudamas. Nepaprastai mėgstu keliauti. Pajuntu nenusakomą jaudulį Paryžiuje, pasijuntu maža laiko dulke Romoje, svaiginamai ramu Barselonoje. Apie Niujorką dar neturiu susigulėjusių žodžių.
Keliauju tikrai daug ir vis atrodo maža. Noriu apvažiuoti visą Karalystės pakrantę. Jau apsukau rytus, pietus, pietvakarius ir jau šiaurės vakaruose artėju prie Velso. Škotijoje irgi nemažai išnaršyta. Dukros gyvenimas JAV irgi atvėrė galimybes. Jau keletą kartų lankiausi. O kiek dar noris apžvelgti, bijau nesuspėti, – užsisvajojo mano pašnekovas.
Teko jį skubiai sugrąžinti į pradžių pradžią, todėl paklausiau, ko pasigenda iš savo gimtųjų vietų? Jei ekspromtu tektų paskirti dalykinį susitikimą Vilkaviškyje, kur pasiūlytų susitikti? O jei romantiškam pasimatymui?
Buvęs vilkaviškietis prisipažino, kad labiausiai ilgisi Aukso rago ir buvusio Miesto sodo.
Vilkaviškyje paskirti pasimatymą dabar? Net nežinau, anksčiau paslaptingų vietų buvo daug, dabar išnyko, dalykiniam tiktų ir viešbučio kavinukė, man ten jauku.
- O gal, pasikvietęs mūzą, galėtumėte pats išpranašauti, kada ir kokį serą G. Gavėną bus galima sutikti Vilkaviškio gatvėse? Dažnai grįžtate? Ar grįšite kada su visam?
Seras Vilkaviškyje? Neturėsiu tokios garbės, kartais tik pasvajoju apie kokį vieną kitą kūrybos vakarą ne tik Vilkaviškyje. Tiesiog pabendrauti, gal ką paskaityti, bet tam reikia laiko, ir tegul tai lieka ateičiai. Tėviškę aplankau retai, nes nieko nelikę, o sugrįžti... Gal ir ne... Bet niekas nieko apie savo rytdieną nežino. Viskas priklausys nuo Didžiojo Ofiso norų...” – filosofiškai nusiteikęs mano pašnekovas.
Paklaustas, kiek jame dar išliko suvalkietiškumo, ponas Gražvydas atsakė, kad, gimęs ir augęs Vilkaviškyje „ant bruko”, niekada neatsisakys savo šaknų, todėl suvalkietiškumas yra jo prigimtinė teisė.
- Kaip Jūs manote, kodėl Visata vieniems į rankas įdavė kastuvą – dirbk, kitiems į galvas įmontavo kompiuterį – galvok, o tretiems į dūšią pribėrė jautrumo, pakišo baltą popieriaus lapą, rašiklį ir liepė – būk. Kokia rašančio žmogaus misija pasaulyje?
Vėl paryčiais atgyja tavo balsas
Tu tramdai savyje lig skausmo
O žodžiai liejas lyg šaltinių versmės
Ir jau nebegali tylėt...
Gyvenimo kely tarsi verdenėj
Klajoji, klykauji, slepies
O mintys – tarsi miško gausmas
Visatoj aidi, aidi
Taip mūsų pokalbį baigė buvęs vilkaviškietis, poezijos mylėtojas Gražvydas Gavėnas.
Niekas neatims iš rudens žavesio, vyno ir poezijos...
Melancholija mane aplanko kasmet. Rudeniop. Kaltas dėl to oras. Blogo oro nebūna, žinau, būna tik bloga apranga. Turiu ir neperšlampamą striukę, ir botus, bet gal dėlto, kad niekada nemėgau kepurių, rudens vėjas man išpučia iš galvos žemiškus reikalus ir įpučia melancholiją. Pajuntu ją fiziškai, nes triskart dažniau organizmas reikalauja kvapnios arbatos, dukart dažniau stabteliu prie lango ir beveik kas antrą kartą į klausimą „Ko dabar norėtum?“ mintyse atsakau: „Vyno ir poezijos“. |
Vienas rudens savaitgalis šiais metais ypatingas – apie poeziją pasikalbėti susitikau su vilkaviškiečiu, niekada neišdavusiu poezijos, anksčiau rašiusiu ir dabar dar nuo to nebėgančiu, – Gražvydu Gavėnu. Būta ir vyno…
Prieš septyniolika metų pakėlęs sparnus ir atsidūręs Anglijoje, kosmopolitiniame Londone, vilkaviškietis manė, kad niekad nepripras prie miesto gaudesio, didumo ir pašėlusio tempo.
„Žmogus, kuris, sulaukęs 45-erių, pasiryžta keisti gyvenimą, atrodo šiek tiek neįtelpa į normalaus elgesio kategorijas. Bet baimė buvo tik nusileidus Getviko oro uoste, kai priėjau prie pasienio kontrolės. Išgelbėjo iš vakaro gautas Nepriklausomų rašytojų sąjungos pažymėjimas.“ – pirmuosius savo įspūdžius pasakoja vyras.
Šiandien Londono jis jau nebevadina pelke, galinčia įtraukti ir pražudyti, šiandien tai – namai, kur jaučiasi savas. Ir net jei kartais viskas įgrysta, per septyniolika metų jautė, kad ne kartą iš naujo pamilo šį niekad nemiegantį miestą.
„Aš esu stalius, įrenginėju apartamentus, kurių kainos siekia šešiaženklius ar net aštuonženklius skaičius. Bet tai darbas, kuris kaip ir visiems tampa rutina, ypač, jei viename objekte užsibūni net keletą metų. Geriausias ir mano dūšiai artimiausias darbas buvo – įrenginėti ir restauruoti alubarius.“ – šypsosi pašnekovas ir kažkaip atsainiai gurkšteli prancūziško vyno (tokį mėgsta labiausiai). Jis papasakoja, kad Anglijoje alaus barai, pub’ai, vienas į kitą mažai panašūs. Ir darbas buvo visoje Anglijoje – šiaurėje, pietvakariuose, Škotijoje, pietų Velse.
Išmaišiau vos ne visą Karalystę, todėl keista būna, kai išgirstu, jog Anglija nieko įdomaus neturi. Žmonės, kurie, be Londono ir kelių vietų aplink jį, nėra daugiau nieko matę, taip neteisingai gali pasakoti apie šią šalį. Tiesiog graudu ir juokinga...
Grįžtu pavargęs, išeinu į nuostabų Dalvičiaus parką ir pajuntu, kaip jėgos sugrįžta. Arba sėdu autobusan ir po pusės valandos matau Vestminsterį su Big Benu, Trafalgo skverą ir Leičesterio aikštę… Galiu be perstojo klajoti pietine pakrante, kuri tęsias iki Tauerio tilto. Tad apie pabodusią kasdienybę man sunkoka kalbėti.“ – šypsosi ponas Gražvydas ir įsipila į puodelį arbatos.
Paklaustas, ar tai jau sava tapusi angliška tradicija, vilkaviškietis patvirtina, kad arbatą jie geria tikrai dažnai, nors jis pats labiau kavos mėgėjas. Tačiau, artimiau bendraujant su nedideliu lietuvių bičiulių ratu, arbatos ir kavos ritualas – šventas. O štai darbo kolegos – pačių įvairiausių tautybių, visi malonūs ir draugiški, todėl negali išvardyti kažkokių ypatingų trūkumų.
„Negaliu sakyti, kad anglai prastesni už lietuvius. Tai priklauso nuo išsilavinimo lygio, bet taip juk yra visame sviete. Skirtumas yra tas, kad jie savo maumonėlių neapkrauna visokiausiomis išvadomis, daug mažiau pavydo jausmo turi, jie daugiau bendrauja paprastai, kalba daugiau neutraliomis temomis, o po to pamiršta, apie ką mes kalbėjomės. Jie paprasčiausiai neanalizuoja, ką tu turi galvoje, sakydamas vieną ar kitą sakinį. Taip lengviau gyventi, gal dėl to jų ausys nuo jaunystės užkištos ausinėmis..“ – žaismingai svarsto pašnekovas.
Ar aš pasikeičiau?– rimtai žvelgdamas į savo žmoną Birutę, perklausė vyras. - Apie tai negaliu pats spręsti, lai kiti pasakys. Man atrodo, jog turėjau pasikeisti. Daugiau patirties įgijau, gal labiau subrendau, nors pačiam nesitiki, jog jau daugiau nei šešiasdešimties esu. Emigracija pakeitė asmenybę. Mano giliausiu įsitikinimu, atvykus ar emigravus į bet kokią šalį, turi priimti tos šalies kultūrą, privalai integruotis į ją. Ilgai buvo keista, kodėl čia policininkas, sulaikęs kokį nusikaltusį pilietį, su juo stengiasi draugiškai kalbėti. Lietuvoj kitaip buvo sprendžiama. Mandagumo ir pakantumo daugiau išmokau. Aš įsitikinęs, kad žmogus turėtų vadovautis tik vienintele taisykle – nedaryk kitam taip, kaip pats nenori, kad su tavimi padarytų. Taip aš stengiuosi gyventi visą savo supratingą gyvenimą.
Aišku labai smagu sugrįžti namo, ten oras kitas. Ir svarbiausia – tie vasaros ilgieji saulėlydžiai, aš niekur pasaulyje nemačiau taip ilgai besileidžiančios saulės. Britanijoje yra tik vienas metų laikas – amžinasis ruduo. Aš su tuo jau seniai susitaikęs, būna gražių dienų, būna ir šlapių. Visko reikia. Na, o poezijai metų ciklas, manau, neturi įtakos, nes poezija man – tai netikėta mintis, žiūrint pro langą, sėdint kavinėje ar vejantis autobusą.
Poezija man – amžinas eksperimentavimas, stengiuosi sujungti nesijungiančius žodžius ir dar įdėti dvasios. Moku įvairių technikų, eilėdarų, bet noris kiekvieną kartą pakeisti kažką. Gal todėl man labai sunku rimuotai surašyti apie meilę, o užsakomi proginiai kūriniai – tikrai ne man. Man nesvarbu, kiek aš jų parašysiu, svarbu, kad būtų savaip įdomūs. Gal todėl lengva ranka daugiau kaip tūkstantį Lietuvoj paliktų kūrinių tiesiog išmečiau.“
Man lapas su raide iškart įgauna kitą spalvą ir kvapą. Jei rašosi, tai raidės pačios susiranda savo vietas, ir žodžiai, lipdami vienas prie kito, pradeda banguoti. Štai tuomet pajuntu, jog galiu kažką pasakyti. Knyga , , Suplyšę sekmadieniai“ pasirodė gal 1999 rugsėjo mėnesį. Man kūryboje – kaip žvejyboje, svarbiausia – procesas, o produktas – tai proceso pabaiga. Gal dėl to ir neprisimenu tikslios knygelės gimimo dienos. Suprantu, kad kiti gali savo kūrybą mokėti atmintinai, tačiau yra ir tokių, kuriems tai nelabai svarbu. Aš iš pastarųjų. Ir knygelė gal laiku pasirodė, prieš mano išvykimą, tad palikau išgyventą laikotarpį.“
Su nostalgija literatas prisiminė 1991 metus, kai su mokytoju A. Damušiu kūrė „Seklyčios“ klubą, tuomet stengėsi pritraukti kūrybos „mėgintojų“. Kukliai užsiminė, jog buvo pakviestas dalyvauti viename iš pirmųjų Nepriklausomų rašytojų sąjungos įkūrimo suėjimų, buvo į sąjungą priimtas. Keletas eilėraščių buvo išspausdinti „Keturių vėjų“ žurnale. Dabar svarsto, kaip parašyti ciklą „Mano mėnesiai“, tačiau sakosi esąs kuklus, todėl šia tema plačiau nekalbės. Gal kada vėliau…
Emigracija pakeitė asmenybę. Mano giliausiu įsitikinimu, atvykus ar emigravus į bet kokią šalį, turi priimti tos šalies kultūrą, privalai integruotis į ją. Ilgai buvo keista, kodėl čia policininkas, sulaikęs kokį nusikaltusį pilietį, su juo stengiasi draugiškai kalbėti. Lietuvoj kitaip buvo sprendžiama.
Aš produktyvus, bet tuščio lapo sindromas veikia mano vidinį pasaulį. O priėjimas prie to lapo kartais užtrunka metų metus. Čia gyvenimas šiek tiek pakoregavo mano lūkesčius ir rašliavą, daug turiu apmetimų, bet dar negaliu nieko konkrečiai pasakyti, o draugai ir pažįstami nekantrauja. Renku stilių, renku temas ir... tingiu. Aišku, negražu, bet tikriausiai bijau, nes taip mane gali įsukti tas ratas… O gyvenimą myliu keliaudamas. Nepaprastai mėgstu keliauti. Pajuntu nenusakomą jaudulį Paryžiuje, pasijuntu maža laiko dulke Romoje, svaiginamai ramu Barselonoje. Apie Niujorką dar neturiu susigulėjusių žodžių.
Keliauju tikrai daug ir vis atrodo maža. Noriu apvažiuoti visą Karalystės pakrantę. Jau apsukau rytus, pietus, pietvakarius ir jau šiaurės vakaruose artėju prie Velso. Škotijoje irgi nemažai išnaršyta. Dukros gyvenimas JAV irgi atvėrė galimybes. Jau keletą kartų lankiausi. O kiek dar noris apžvelgti, bijau nesuspėti, – užsisvajojo mano pašnekovas.
Buvęs vilkaviškietis prisipažino, kad labiausiai ilgisi Aukso rago ir buvusio Miesto sodo.
Vilkaviškyje paskirti pasimatymą dabar? Net nežinau, anksčiau paslaptingų vietų buvo daug, dabar išnyko, dalykiniam tiktų ir viešbučio kavinukė, man ten jauku.
Seras Vilkaviškyje? Neturėsiu tokios garbės, kartais tik pasvajoju apie kokį vieną kitą kūrybos vakarą ne tik Vilkaviškyje. Tiesiog pabendrauti, gal ką paskaityti, bet tam reikia laiko, ir tegul tai lieka ateičiai. Tėviškę aplankau retai, nes nieko nelikę, o sugrįžti... Gal ir ne... Bet niekas nieko apie savo rytdieną nežino. Viskas priklausys nuo Didžiojo Ofiso norų...” – filosofiškai nusiteikęs mano pašnekovas.
Paklaustas, kiek jame dar išliko suvalkietiškumo, ponas Gražvydas atsakė, kad, gimęs ir augęs Vilkaviškyje „ant bruko”, niekada neatsisakys savo šaknų, todėl suvalkietiškumas yra jo prigimtinė teisė.
Vėl paryčiais atgyja tavo balsas
Tu tramdai savyje lig skausmo
O žodžiai liejas lyg šaltinių versmės
Ir jau nebegali tylėt...
Gyvenimo kely tarsi verdenėj
Klajoji, klykauji, slepies
O mintys – tarsi miško gausmas
Visatoj aidi, aidi
Publikuota: 2016-10-31 09:07:13
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|