Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

---

Žydų vaikų pramogos buvo lakstymas ir keli nesudėtingi žaidimai.

Nuotr. iš Ralfo SELINDŽERIO archyvo

(Pabaiga. Spausdinta Nr. 103–107)

Kariuomenės vengė visokiais būdais

Karinės tarnybos trukmė buvo ketveri metai žiaurios mėsmalės. Maistas pritaikytas Rusijos mužikų, o ne žydų skrandžiams, jau nekalbant apie tai, kad jis buvo ne košerinis. Jokių mokymo priemonių caro armijoje nebuvo, o karių gydymas, nepaisant laipsnio, – siaubingas. Taip pat galiojo nerašyta taisyklė siųsti naujokus kuo toliau nuo savo namų, į visai kitą imperijos kraštą. Jokie rangai žydams buvo nepasiekiami, net kapralo. Nenuostabu, jog žydų jaunimas visais įmanomais būdais bandė išvengti karinės tarnybos. Daugelis jų emigravo. Iš mano šalies regiono žmonės emigravo į JAV ir Būrų (Pietų Afrikos) respubliką. Mano pirmos eilės pusbrolis kovojo būrų kare ir pakilo į armijos įgaliotinius. Drausminga ir tvirta žydų bendruomenė Pietų Afrikoje daugiausia buvo lietuviškos kilmės.

Tie, kurie neemigravo, bet jau buvo šaukiamojo amžiaus, bandė save marinti badu, neužmigti naktimis prieš medicininį patikrinimą, kad atėjus tai dienai būtų nusilpę ir neatitiktų net žemiausių fizinių standartų. Daugelis, siekdami išvengti karinės tarnybos, žalojo save. Mano artimiausių draugų rate buvo augalotas vyrukas, kuriam vienas „specialistas“ tyčia sužalojo ausis. Vaikinas dėl to mirė nuo meningito.

Šeimos be vyrų būti negalėjo

Dažniausiai į karinės tarnybos priėmimo komisiją 21 metų sulaukę jaunuoliai atvykdavo ypač liesi ir pagal savo amžių neišsivystę. Daugelis išsisukinėdami kvailino Rusijos valdžios institucijas, kaip antai įrašydami į dokumentus, kad yra vyresni, nei iš tikrųjų buvo. Aišku, kad aštuoniolikmečio fiziniai standartai neatitiko dvidešimt vienerių metų žmogaus išsivystymo lygio. Daugeliui tėvų būdavo keblu taip įregistruoti savo mažylius, nes tuomet šie turėjo būti gimę iki santuokos.

Iš lūpų į lūpas buvo pasakojama istorija apie žydo motiną, kuri visaip garbino santuokinio amžiaus sulaukusio sūnus dorybes ir kaip privalumu gyrėsi tuo, kad caras gali net nesvajoti jo imti į armiją, nes vyrukas taip „nuostabiai“ kosti, jog kosulio garsas skamba taip, lyg aidėtų iš tuščios bačkos.

Prisimenu, kaip lankėme dėdę Sol miesto kalėjime, kur jis ir keletas kitų jaunų vyrų buvo įkalinti ėmimo į armiją metu. Tai buvo vadinamasis prevencinis sulaikymas, nes informatorius pranešė, jog Sol ir jo draugai planuoja sprukti iš šalies.

Jei žydų jaunuoliai emigruodavo prieš juos pašaukiant į karinę tarnybą, jų šeimoms būdavo uždedama 500 rublių bauda – tuomet labai didelė suma.

Šeima nebuvo pilna, jeigu joje nebuvo bent vieno vyro. Žmogaus vardas galėjo būti įamžintas tik per sūnų, kuris po tėvo mirties turėdavo sukalbėti kadish maldą tris kartus per dieną visus metus. Tai buvo senovės malda už mirusiuosius ir sukalbėti ją galėdavo tik sūnus. Aukštindamas Viešpaties vardą, pamaldus žydas būtų paaukojęs bet ką, kad surinktų minjan – dešimties pilnamečių žydų kvorumą, reikalingą maldai, jog ši skambėtų deramai. Kita priežastis, kodėl tik vyras galėjo būti pakylėtas iki Toros, santuokos ir gerų darbų, buvo žydų įsitikinimai.

Išsilavinimas – Toros studijavimas ir maldos

Mano lavinimas prasidėjo, kai buvau ketverių metų ir pradėjau eiti į žydų mokyklą – chederį. Prieš tai į mūsų namus keletą kartų per savaitę gal porą ar tris mėnesius ateidavo neūžauga mokytojas, kad išmokytų mane žydų abėcėlės ir rašto pradmenų. Rašymui mes naudojome žąsų plunksnas su tvirtais kotais ir mokytojas mokė mus, kaip geriausia juos pasidaryti.

Pirmą dieną chederyje ant mano stalo buvo padėti keli gabaliukai saldainių. Tai turėjo būti dangaus ženklas. Mačiau šią procedūrą kartojantis kiekvienąkart, kai ateidavo naujas mokinys. Studentams tai turėjo būti ženklas, koks saldus ir naudingas yra Toros studijavimas. Ši iliuzija greitai išsisklaidė, mat irzlus mokytojas, vykdydamas savo pareigas, negailėjo lazdelės.

Merginos niekada nesimokė chederyje, jos buvo mokomos namuose.

Mūsų pagrindinis darbas buvo kasdien studijuoti Senąjį Testamentą ir melstis hebrajiškai. Mieste veikė daug tokių mokyklų. Vienos buvo tik pradedantiesiems, kitos – vyresnio amžiaus berniukams. Tarp jų būta gana didelės konkurencijos ir karų, bet visi susitelkdavo į vieningą frontą, jei tekdavo susidurti su ne žydų berniukais. Jie buvo mūsų amžini priešai ir mes niekada nebuvome draugai.

Sportuoti buvo nepadoru

Mėgstamiausias mūsų užsiėmimas tuomet buvo įvyti nelaimingą kiaulę į uždarą kiemą, vaikyti ją ir mėtyti viską, ką turime po ranka. Manėme, jog darome gerą darbą ir malonumą Viešpačiui.

Sportas mums buvo visiškai nežinomas. Tai manyta esant nepadoru ne tik nepilnamečiui, bet ir suaugusiajam. Įtariai buvo žiūrima net ir į tokią nekaltą pramogą, kaip žvejyba. Mes turėjome keletą paprastų žaidimų, tokių kaip poliantry. Jis buvo žaidžiamas su nedideliu kvadratiniu viename gale užapvalintu medžio gabalu. Šis buvo mušamas su lazda, kad skristų kuo toliau. Merginos tuo tarpu žaisdavo su nedideliais poliruotais avies kanopų kaulais. Principas panašus į dabartinių kauliukų žaidimą. Tai ir bėgiojimas buvo visos mūsų pramogos.

Retkarčiais mūsų miestą aplankydavo klajojanti akrobatų trupė. Mano mamai patiko juos stebėti. Ji visada duodavo keletą kapeikų, kai šie eidavo aplink su skrybėle. Tačiau mama nebūdavo tokia dosni mums, vaikams, kai mes paprašydavome pinigų vienąkart per metus į mūsų miestą atvykstančioms karuselėms. Ji atkirsdavo, kad jos atvažiuos ir kitais metais, tada ir galėsime pasivažinėti.

Vyresnio amžiaus paaugliai prasimanydavo daugiau pramogų. Vieno nereikėtų pamiršti: mūsų pasaulis buvo be automobilių, radijo ar televizijos. Kino menas – dar ankstyvojoje stadijoje, o fotografija – labai primityvi. Pagrindinis jaunimo poilsis buvo pasivaikščiojimai miesto parkuose. Pas mus tebuvo vienas, tačiau dauguma miestelių net ir parkų neturėjo, tad juos atstodavo pagrindinių gatvių šaligatviai. Kai berniukas pakviesdavo mergaitę pasivaikščioti, jų pokalbio tema būdavo paskutinės literatūros naujienos.

Tai buvo pasaulis be šokių, salonų ir muzikos, bet ten neliko vietos ir nepilnamečių nusikalstamumui. Smurtiniai nusikaltimai buvo labai reti. Žmonės bet kuriuo paros metu jautėsi saugūs ir gatvėse, ir miesto pakraščiuose.



Haroldo FRYDO prisiminimus iš anglų kalbos išvertė Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ

Galerija: Vilkaviškio žydai

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---