|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Kūryba
|
|
|
Knygoje „Kur skraido liūdesio lėktuvai“ originaliai pateikiama galima emigracijos pradžios versija ir realios jos pasekmės. Vidmantas Šmigelskas šmaikščiai, su geroka doze ironijos, o neretai ir prasismelkiančiu kartėliu pasakoja apie savo šlovingą narcizų skynėjo ir atliekų rūšiuotojo karjerą Anglijoje.
Knygos tekstas lengvai skaitomas, autoriaus žodžiais – „be pretenzijų į meną“, tačiau skaitytoją „įtraukia“ kaip gyva nuotykių istorija, turinti ryškią siužetinę liniją ir labai charakteringus, asmenines dramas išgyvenančius personažus. Skaitant šią knygą galima svariai pagilinti istorijos, geografijos, psichologijos žinias, įgyti netikėtų gyvenimo patirčių.
Vidmantas Šmigelskas (1971 m.) – geografijos mokytojas, „Anykštos“ laikraščio žurnalistas. „Kur skraido liūdesio lėktuvai“ – antroji autoriaus knyga.
Pirmąją knygą „Kryptis-Rytai“ yra išleidusi leidykla „Mintis“.
V. Šmigelskas kartu su bičiuliais dešimt savaičių praleido Anglijoje: skynė narcizus ir rūšiavo statybines atliekas. Naujoji knyga – tos „komandiruotės“ dienoraštis, papildytas istorinėmis ir geografinėmis detalėmis.
Šiame kūrinyje autorius ironiškai, kartais net ciniškai, dėsto, kaip gali baigtis laimės paieškos svetimoje šalyje. Žinoma, laimės paieškos gali baigtis ir kitaip, t. y. sėkmingai...
Interviu su knygos autoriumi Vidmantu Šmigelsku
– Kokie jausmai užplūdo į rankas paėmus savo antrąją knygą?
– Pirma mintis – ar spėsiu iki „kamščio“ pradžios išsikapanoti iš Vilniaus senamiesčio, kur yra „Versus Aureus“ leidykla... Labai myliu Anykščius ir juose gerai jaučiuosi net ir vairuodamas. Bet jei miestas nors kiek didesnis, bent toks kaip Rokiškis – vairuoti sunkiau, matyt, aura ne ta.
Ir „Kryptis-Rytai“, ir „Kur skraido liūdesio lėktuvai“ pasiėmiau iš karto, kai tik sužinojau, kad jos atvežtos iš spaustuvės iki leidyklos. Pižoniškai miela rankose laikyti savo knygą, tačiau pirmiausia ją pagriebęs desperatiškai verčiau ieškodamas, ar nėra klaidų antraštėse, ar nuotraukos tikrai ten, kur turi būti, ir t.t. Iš žurnalistinės patirties žinau, kad laikraščio korektūrą tegul skaito ir dvidešimt žmonių, bet vis tiek gali ne tik straipsnio antraštė nukristi, bet ir visas laikraščio pavadinimas. Po šio desperatiško knygos vartymo atėjo atoslūgis – viskas gerai, viskas vietoje...
– Rašytojau, ar sunku išleisti knygą?
– Man abi knygas išleisti buvo labai paprasta. Apskritai nesu parašęs ko nors į stalčių. Knygai „Kryptis-Rytai“, kurią išleido leidykla „Mintis“, buvo skirta Kultūros ministerijos parama, o „Versus Aureus“ leidykla „Kur skraido liūdesio lėktuvai“ leido be valstybės paramos, rizikuodama savo pinigais. Abiem atvejais leidyklos, kurios ėmėsi leisti mano knygas, nebuvo pirmosios, kurioms jas pasiūliau, tačiau tikrai ir nepervargau ieškodamas leidėjų.
Man regis, esminis dalykas, net ne leidyklos požiūris, o konkretus asmuo, kuris pirmasis leidykloje žvilgteli į tavo rankraštį. „Kur skraido liūdesio lėktuvai“ pateko redaktorei Onutei Gudžiūnienei. Suvokiu, jog jei ji būtų pasakiusi: „Na, visiška nesąmonė“, niekas daugiau nebebūtų ėmęs skaityti rankraščio. Tad man pasisekė, kad rankraščio „failą“ atsidarė tas žmogus, kuriam mano raiškos stilius buvo priimtinas.
– Portalas „Delfi“ išspausdino „Kur skraido liūdesio lėktuvai“ anonsą ir ištrauką iš knygos: „<...> Kelios dienos emigrantų autobuse į Angliją: nesibaigiantys keiksmai, alkoholis ir gėda dėl tautiečių”. Jums tikrai gėda, kad tautiečiai geria ir keikiasi?
– Aš pats geriu ir keikiuosi… Ir man dėl to gėda. Net į veidrodį nežiūriu, kad gėdos matyčiau mažiau. Kelionės į Angliją pradžia, buvimas autobuse, mane tikrai sukrėtė. Sutinku, kad jau vien gėrimas ir keikimasis jautresnės sielos žmones gali šokiruoti, tačiau mano „sukratymo” esmė ne čia. Knygoje rašau, kad, mano supratimu, tas, sakykime, nepadorus bendrakeleivių elgesys – tai skydas nuo savo baimių, išgyvenimų. Gerai nesijaustum ir neva padorioje kompanijoje, kur vieni rauda, kiti pusbalsiu poteriauja. Toks fonas taip pat slėgtų.
Sukrėtė mane ne bendrakeleivių raiška, o ta bendra nelaimingumo atmosfera. Knygos pradžia asocijuojasi su pabaiga, su lėktuvu, kuriuo grįžau namo. Lėktuve buvo tylu ir ramu, tačiau ir jame jutau slogų kvapą. Pavadinimas „Kur skraido liūdesio lėktuvai” mano, kaip autoriaus, tipažui, o ir knygos sarkastiškam žanrui yra akivaizdžiai per daug lyriškas. Tačiau jis prilipo… Pavadinimą rinkausi iš to vienintelio varianto, o ir su leidėjais tik pasvarstėme, kaip turėtų būti: „skraido“ ar „skrenda“.
– Kokių tikslų siekiate šia knyga?
– Jokių. Paprastai ką nors rašydamas, nesvarbu, ar tai knyga, ar trumpa žinutė internete, turiu tik vienintelį tikslą – sulaukti kuo didesnės skaitytojų auditorijos. Žinoma, kartais norisi kažką pakeisti, pvz., priversti Anykščių valdžią nestatyti medinės pilies. Tačiau esu įsitikinęs, kad kuo daugiau rašysiu, jog pilis yra nesąmonė, tuo labiau rajono valdžia ją norės statyti.
Jaučiuosi suaugęs. Manau, jau sugebu išskaičiuoti, koks galimas veiksmo ir atoveiksmio santykis. Ir seniai nebetikiu, kad keičiu pasaulį. Tiksliau lyg ir keičiu, bet žinau, kad jis nesikeis. Kita vertus, netikiu, kad pasauliui labai jau aš esu reikšmingas. Žodžiu, „Kur skraido liūdesio lėktuvai” esminis tikslas – surasti kuo daugiau skaitytojų, pačiam pajusti džiaugsmą gavus savo knygą ir sėkmingai per piką išvažiuoti iš Vilniaus senamiesčio…
– Meluojate, kad nenorite nieko įrodyti… Emigrantai užsieniuose uždirba daugiau nei Lietuvoje, bet gyvena savo sferose, savotiškuose burbuluose. Vienų tie burbulai – visai mažyčiai: „flatas” – darbas – supermarketas, kitų – didesni, trečių – net labai dideli. Jie net keliauja po tą svetimą šalį ir net turi pažįstamų anglų.
– Taip. Meluoju. Nors gal ir nemeluoju. Esu įsitikinęs, kad žmogus būdamas savoje aplinkoje privalo būti laimingesnis, nei svetimoje aplinkoje, o jeigu yra atvirkščiai, tai jau iškrypimas. Savo knygoje lyg ir neperšu šios idėjos, tik rašau, ką aš Anglijoje mačiau ir ką patyriau. Bet gali būti, jog ir peršu.
Emigrantai užsieniuose uždirba daugiau nei Lietuvoje, bet gyvena savo sferose, savotiškuose burbuluose. Vienų tie burbulai – visai mažyčiai: „flatas” – darbas – supermarketas, kitų – didesni, trečių – net labai dideli. Jie net keliauja po tą svetimą šalį ir net turi pažįstamų anglų. Tikiu, jog yra tokių Anglijos lietuvių, kurie buvo teatre. Gal net operoje.
Tai mano amžinos diskusijos su bičiuliais tema. Man jie sako: „O tu pažiūrėk, kaip Lietuvoje žmonės gyvena”. Matyt, dalies Lietuvos žmonių jau net nepastebiu. Atitolau nuo liaudies. Bet jeigu bandau pasaulį suvokti per savo asmeninę prizmę, t. y. save iš Anykščių perkelti į Anglijos provincijos miestelį, na, niekaip negaliu išvaduoti savęs iš to menamo burbulo.
Čia, Anykščiuose, dirbu žurnalistu, turiu namą, mašiną (dažniau važiuojančią nei nevažiuojančią), išleidau dvi knygas… Uždirbu, žinoma, š…ai. Anglijoje uždirbčiau daugiau. Na, bet į dabartinį lietuviškąjį socialinį statusą Anglijoje niekada neatsistočiau. Juolab, kad dar ten ir eismas kaire puse.
Neabejoju, kad net ir jaunimui čia prasimušti yra lengviau, nei ten. Ten ne tik pinigų daugiau, bet ir protingų vidutiniokų – milijonai. Bet Anglijoje gerai gali būti tiems, kurie čia yra dugne. Nes iš dugno nei vienur, nei kitur nėra kur kristi. O Anglijoje visokie dugniniai padarai uždirba (arba gauna) daugiau, nei čia. Šio sluoksnio džiaugsmas emigracija yra pagrįstas…
– Ką pagalvojate, kai Jūsų pažįstami žmonės praneša apie emigraciją?
– „Na, ir čiuožkit sau”, – pagalvoju. Jei rimtai, visi žmonės skirtingi, visų emigracijos priežastys skirtingos. Kai asmuo emigruoja todėl, kad jį Kembridžas kviečia profesoriauti, žinoma, nežiūriu su užuojauta.
Apskritai nejaučiu kažkokio perdėto gailesčio emigrantams – kiekvienas pats laisvas rinktis savo kelią. Kita vertus, gyvenimo kelio pasirinkimas įvyksta gerokai anksčiau nei emigracijos faktas, kai, pavyzdžiui, nusprendi siekti profesijos, kurios pavadinime trys neaiškūs žodžiai… Rusai mėgsta tokį talpų posakį, kuris išvertus skamba taip: „Dėl valstybės skaudu”. Man emigracijoje šita dalis labiausiai nepatinka. „Va, aš su aukštuoju išsilavinimu, bet Lietuvai esu nereikalingas”, – skausmą lieja vištų pešėjai…
Knygoje rašau apie čeką Standą, su kuriuo kartu dirbau Anglijos sąvartyne. Jam pagarbą jaučiu vien už tai, kad savosios valstybės nekeikė. O galėjo… Čekas studijavo stiklo technologiją, tuo metu, kai Čekijos stiklo pramonė jau buvo bankrutavusi, paskui dar kažkokią restauravimo chemiją… Iš jo išsilavinimo tiek naudos, kad Anglijos sąvartyne pagal kvapus gali skirti, kokios dujos išsiskiria. Matyt, Standa tiek protingas, jog supranta, kad valstybė dėl jo pasirinkimų nėra kalta.
– Paprastai žurnalistai mėgsta kritikuoti valdžią, o Jūs, regis, kaltinate pačius piliečius?
– Žinoma, visos valdžios yra blogis. Didžioji mūsų problemų dalis yra dėl blogos valdžios. Tačiau mes taip įsimėgaujame savo problemų perstūmimu valdžiai, kad ji tampa kalta absoliučiai dėl visko. Vyras geria – kalta valdžia, vaikas „ryžas” – todėl, kad valdžioje debilai. Lyg jie tą vaiką būtų darę… Gal tik dėl oro, kuris visada būna blogas, valdžios nekaltiname. Nors kolūkių laikais oras buvęs neabejotinai geresnis, žiemos buvę kaip žiemos, vasaros kaip vasaros…
– Anglijoje skynėte narcizus ir rūšiavote atliekas. Paprastai žmonės apie tai net nepasakoja, o Jūs apie savo buvimą, kaip pats sakote, „dugne” net parašėte knygą. Kodėl?
– Viskas tik dėl pinigų. Na, dar dėl šlovės. Knygoje paaiškinu, kaip atsidūriau sąvartyne… Beje, narcizų skynimas man patiko. Aišku, buvo pora trūkumų: gyvenimo sąlygos ne pačios geriausios ir darbas buvęs į minusą. Bet visa kita – puiku. Narcizų skynimas – kaip meditacija. Visą laiką turi skaičiuoti gėlytes ir gėlyčių ryšulėlius, todėl galva būna švari, tyra, be jokių blogų ir net be gerų minčių. Plius dar sportinis principas, azartas – reikia kuo daugiau suskinti, varžytis dėl geresnių lysvių. Jei būtų pavykę „narcizuose” užsidirbti, būčiau ir kitais metais važiavęs bent porai mėnesių.
– Kiek kainuoja išleisti knygą?
– Nežinau. Leidykla iš autoriaus perka kūrinį, iš jo padaro prekę, bando parduoti ir užsidirbti. Akivaizdu, kad leidyklos iš knygų leidybos užsidirba – kažkaip juk išlaiko pastatus, darbuotojus. Aš į savo knygas žiūriu kaip į pajamų šaltinį. Kol kas tas šaltinis yra sausas. Bet vėlgi – tai yra natūralu… Čia kaip anekdote, kai žmogus prašė Dievo padėti jam laimėti milijoną. „Durniau, tu bent loterijos bilietą nusipirk”, – pamokė Dievas.
Mano požiūris į knygų leidimą ir yra kaip į loterijos bilietų pirkimą, bandymas sutverti tokį kūrinį, kuris būtų skaitomas, kurio tiražai būtų kartojami, knygos verčiamos į nencų, čiukčių, karelų ir kitas didžiąsias kalbas. Žodžiu, ateityje žadu būti pirmuoju Lietuvos rašytoju milijonieriumi.
Beje, rašytojams už knygų naudojimą bibliotekose autorinius atlyginimus moka ir LATGA. Kiekvienas žmogus bibliotekoje paėmęs skaityti knygą finansiškai paremia rašytoją. Tiesa, ne savo asmeniniais, o valstybės biudžeto pinigais. Autorinės teisės yra paveldimos, mirus rašytojui honoraras pervedamas artimiesiems. LATGA-os pinigai taip pat kol kas greičiau yra teoriniai, bet pernai už „Kryptis-Rytai” panaudą bibliotekose, regis, 200 eurų gavau. Smulkmena, bet vis tiek malonu.
– Kalbėdamas apie milijoną adekvačiai įsivertinate savo fantaziją?
– Pažįstu daug žmonių, kuriems visai nereikia pinigų, tačiau jiems reikia dalykų, kurių be pinigų negausi. Man taip pat pinigų visiškai nereikia. Bet, pavyzdžiui, norėčiau mažiau dirbti. Tam, kad mažiau dirbčiau, reikėtų spintelės, iš kurios galėčiau pasiimti pinigų, kuriuos į spintelę padėtų Sara, o Sarai pinigų duočiau aš… Dar į Kamčiatką noriu. Ten viskas žiauriai brangu, mat vietiniai suprato, jog jei jau „lochui“ užteko pinigų atskristi į Kamčiatką, tai susimokės ir už visureigio nuomą, nesvarbu, kiek tai bekainuotų. Dar asilą norėčiau įsigyti. Šiaip, dėl kompanijos… Troleibuso nepirkčiau. Nepatinka man jis. Apsimeta laisvu, bet realiai yra visiškas baudžiauninkas…
– Kokie Jūsų ateities planai?
– Parašysiu romaną. Tam turiu kelias priežastis. Viena priežasčių – galėsiu būti piktas, kad niekas mano labai gero romano neleidžia, kad meno leidyklos nesupranta ir neįvertina. Kitas požiūrio kampas – romanas teoriškai gali būti tobulas, leidžiamas pakartotiniais tiražais ir verčiamas į nencų, čiukčių, karelų ir kitas didžiąsias kalbas. „Versus Aureus” leidykloje yra juodraštinis tarnybos sovietinėje kariuomenėje dienoraščio variantas. Redaktorė O. Gudžiūnienė sakė, kad iš jo galima padaryti knygą… Beje, mano bičiulis Linas Bitvinskas man draudžia grybauti, sako „išeisi grybauti, apie tai parašysi knygą, dėstysi, ką jautei pamatęs baravyką, aiškinsi, ką menamai išgyveno grybas, kai jį pjovei“ ir t. t. Šitas bičiulio juokelis kiek apmažina mano rašymo aistrą.
Knygoje „Kur skraido liūdesio lėktuvai“ originaliai pateikiama galima emigracijos pradžios versija ir realios jos pasekmės. Vidmantas Šmigelskas šmaikščiai, su geroka doze ironijos, o neretai ir prasismelkiančiu kartėliu pasakoja apie savo šlovingą narcizų skynėjo ir atliekų rūšiuotojo karjerą Anglijoje. |
Knygos tekstas lengvai skaitomas, autoriaus žodžiais – „be pretenzijų į meną“, tačiau skaitytoją „įtraukia“ kaip gyva nuotykių istorija, turinti ryškią siužetinę liniją ir labai charakteringus, asmenines dramas išgyvenančius personažus. Skaitant šią knygą galima svariai pagilinti istorijos, geografijos, psichologijos žinias, įgyti netikėtų gyvenimo patirčių.
Vidmantas Šmigelskas (1971 m.) – geografijos mokytojas, „Anykštos“ laikraščio žurnalistas. „Kur skraido liūdesio lėktuvai“ – antroji autoriaus knyga.
Pirmąją knygą „Kryptis-Rytai“ yra išleidusi leidykla „Mintis“.
V. Šmigelskas kartu su bičiuliais dešimt savaičių praleido Anglijoje: skynė narcizus ir rūšiavo statybines atliekas. Naujoji knyga – tos „komandiruotės“ dienoraštis, papildytas istorinėmis ir geografinėmis detalėmis.
Šiame kūrinyje autorius ironiškai, kartais net ciniškai, dėsto, kaip gali baigtis laimės paieškos svetimoje šalyje. Žinoma, laimės paieškos gali baigtis ir kitaip, t. y. sėkmingai...
– Pirma mintis – ar spėsiu iki „kamščio“ pradžios išsikapanoti iš Vilniaus senamiesčio, kur yra „Versus Aureus“ leidykla... Labai myliu Anykščius ir juose gerai jaučiuosi net ir vairuodamas. Bet jei miestas nors kiek didesnis, bent toks kaip Rokiškis – vairuoti sunkiau, matyt, aura ne ta.
Ir „Kryptis-Rytai“, ir „Kur skraido liūdesio lėktuvai“ pasiėmiau iš karto, kai tik sužinojau, kad jos atvežtos iš spaustuvės iki leidyklos. Pižoniškai miela rankose laikyti savo knygą, tačiau pirmiausia ją pagriebęs desperatiškai verčiau ieškodamas, ar nėra klaidų antraštėse, ar nuotraukos tikrai ten, kur turi būti, ir t.t. Iš žurnalistinės patirties žinau, kad laikraščio korektūrą tegul skaito ir dvidešimt žmonių, bet vis tiek gali ne tik straipsnio antraštė nukristi, bet ir visas laikraščio pavadinimas. Po šio desperatiško knygos vartymo atėjo atoslūgis – viskas gerai, viskas vietoje...
– Man abi knygas išleisti buvo labai paprasta. Apskritai nesu parašęs ko nors į stalčių. Knygai „Kryptis-Rytai“, kurią išleido leidykla „Mintis“, buvo skirta Kultūros ministerijos parama, o „Versus Aureus“ leidykla „Kur skraido liūdesio lėktuvai“ leido be valstybės paramos, rizikuodama savo pinigais. Abiem atvejais leidyklos, kurios ėmėsi leisti mano knygas, nebuvo pirmosios, kurioms jas pasiūliau, tačiau tikrai ir nepervargau ieškodamas leidėjų.
Man regis, esminis dalykas, net ne leidyklos požiūris, o konkretus asmuo, kuris pirmasis leidykloje žvilgteli į tavo rankraštį. „Kur skraido liūdesio lėktuvai“ pateko redaktorei Onutei Gudžiūnienei. Suvokiu, jog jei ji būtų pasakiusi: „Na, visiška nesąmonė“, niekas daugiau nebebūtų ėmęs skaityti rankraščio. Tad man pasisekė, kad rankraščio „failą“ atsidarė tas žmogus, kuriam mano raiškos stilius buvo priimtinas.
– Aš pats geriu ir keikiuosi… Ir man dėl to gėda. Net į veidrodį nežiūriu, kad gėdos matyčiau mažiau. Kelionės į Angliją pradžia, buvimas autobuse, mane tikrai sukrėtė. Sutinku, kad jau vien gėrimas ir keikimasis jautresnės sielos žmones gali šokiruoti, tačiau mano „sukratymo” esmė ne čia. Knygoje rašau, kad, mano supratimu, tas, sakykime, nepadorus bendrakeleivių elgesys – tai skydas nuo savo baimių, išgyvenimų. Gerai nesijaustum ir neva padorioje kompanijoje, kur vieni rauda, kiti pusbalsiu poteriauja. Toks fonas taip pat slėgtų.
Sukrėtė mane ne bendrakeleivių raiška, o ta bendra nelaimingumo atmosfera. Knygos pradžia asocijuojasi su pabaiga, su lėktuvu, kuriuo grįžau namo. Lėktuve buvo tylu ir ramu, tačiau ir jame jutau slogų kvapą. Pavadinimas „Kur skraido liūdesio lėktuvai” mano, kaip autoriaus, tipažui, o ir knygos sarkastiškam žanrui yra akivaizdžiai per daug lyriškas. Tačiau jis prilipo… Pavadinimą rinkausi iš to vienintelio varianto, o ir su leidėjais tik pasvarstėme, kaip turėtų būti: „skraido“ ar „skrenda“.
– Jokių. Paprastai ką nors rašydamas, nesvarbu, ar tai knyga, ar trumpa žinutė internete, turiu tik vienintelį tikslą – sulaukti kuo didesnės skaitytojų auditorijos. Žinoma, kartais norisi kažką pakeisti, pvz., priversti Anykščių valdžią nestatyti medinės pilies. Tačiau esu įsitikinęs, kad kuo daugiau rašysiu, jog pilis yra nesąmonė, tuo labiau rajono valdžia ją norės statyti.
Jaučiuosi suaugęs. Manau, jau sugebu išskaičiuoti, koks galimas veiksmo ir atoveiksmio santykis. Ir seniai nebetikiu, kad keičiu pasaulį. Tiksliau lyg ir keičiu, bet žinau, kad jis nesikeis. Kita vertus, netikiu, kad pasauliui labai jau aš esu reikšmingas. Žodžiu, „Kur skraido liūdesio lėktuvai” esminis tikslas – surasti kuo daugiau skaitytojų, pačiam pajusti džiaugsmą gavus savo knygą ir sėkmingai per piką išvažiuoti iš Vilniaus senamiesčio…
Emigrantai užsieniuose uždirba daugiau nei Lietuvoje, bet gyvena savo sferose, savotiškuose burbuluose. Vienų tie burbulai – visai mažyčiai: „flatas” – darbas – supermarketas, kitų – didesni, trečių – net labai dideli. Jie net keliauja po tą svetimą šalį ir net turi pažįstamų anglų.
– Taip. Meluoju. Nors gal ir nemeluoju. Esu įsitikinęs, kad žmogus būdamas savoje aplinkoje privalo būti laimingesnis, nei svetimoje aplinkoje, o jeigu yra atvirkščiai, tai jau iškrypimas. Savo knygoje lyg ir neperšu šios idėjos, tik rašau, ką aš Anglijoje mačiau ir ką patyriau. Bet gali būti, jog ir peršu.
Emigrantai užsieniuose uždirba daugiau nei Lietuvoje, bet gyvena savo sferose, savotiškuose burbuluose. Vienų tie burbulai – visai mažyčiai: „flatas” – darbas – supermarketas, kitų – didesni, trečių – net labai dideli. Jie net keliauja po tą svetimą šalį ir net turi pažįstamų anglų. Tikiu, jog yra tokių Anglijos lietuvių, kurie buvo teatre. Gal net operoje.
Tai mano amžinos diskusijos su bičiuliais tema. Man jie sako: „O tu pažiūrėk, kaip Lietuvoje žmonės gyvena”. Matyt, dalies Lietuvos žmonių jau net nepastebiu. Atitolau nuo liaudies. Bet jeigu bandau pasaulį suvokti per savo asmeninę prizmę, t. y. save iš Anykščių perkelti į Anglijos provincijos miestelį, na, niekaip negaliu išvaduoti savęs iš to menamo burbulo.
Čia, Anykščiuose, dirbu žurnalistu, turiu namą, mašiną (dažniau važiuojančią nei nevažiuojančią), išleidau dvi knygas… Uždirbu, žinoma, š…ai. Anglijoje uždirbčiau daugiau. Na, bet į dabartinį lietuviškąjį socialinį statusą Anglijoje niekada neatsistočiau. Juolab, kad dar ten ir eismas kaire puse.
Neabejoju, kad net ir jaunimui čia prasimušti yra lengviau, nei ten. Ten ne tik pinigų daugiau, bet ir protingų vidutiniokų – milijonai. Bet Anglijoje gerai gali būti tiems, kurie čia yra dugne. Nes iš dugno nei vienur, nei kitur nėra kur kristi. O Anglijoje visokie dugniniai padarai uždirba (arba gauna) daugiau, nei čia. Šio sluoksnio džiaugsmas emigracija yra pagrįstas…
– „Na, ir čiuožkit sau”, – pagalvoju. Jei rimtai, visi žmonės skirtingi, visų emigracijos priežastys skirtingos. Kai asmuo emigruoja todėl, kad jį Kembridžas kviečia profesoriauti, žinoma, nežiūriu su užuojauta.
Apskritai nejaučiu kažkokio perdėto gailesčio emigrantams – kiekvienas pats laisvas rinktis savo kelią. Kita vertus, gyvenimo kelio pasirinkimas įvyksta gerokai anksčiau nei emigracijos faktas, kai, pavyzdžiui, nusprendi siekti profesijos, kurios pavadinime trys neaiškūs žodžiai… Rusai mėgsta tokį talpų posakį, kuris išvertus skamba taip: „Dėl valstybės skaudu”. Man emigracijoje šita dalis labiausiai nepatinka. „Va, aš su aukštuoju išsilavinimu, bet Lietuvai esu nereikalingas”, – skausmą lieja vištų pešėjai…
Knygoje rašau apie čeką Standą, su kuriuo kartu dirbau Anglijos sąvartyne. Jam pagarbą jaučiu vien už tai, kad savosios valstybės nekeikė. O galėjo… Čekas studijavo stiklo technologiją, tuo metu, kai Čekijos stiklo pramonė jau buvo bankrutavusi, paskui dar kažkokią restauravimo chemiją… Iš jo išsilavinimo tiek naudos, kad Anglijos sąvartyne pagal kvapus gali skirti, kokios dujos išsiskiria. Matyt, Standa tiek protingas, jog supranta, kad valstybė dėl jo pasirinkimų nėra kalta.
– Žinoma, visos valdžios yra blogis. Didžioji mūsų problemų dalis yra dėl blogos valdžios. Tačiau mes taip įsimėgaujame savo problemų perstūmimu valdžiai, kad ji tampa kalta absoliučiai dėl visko. Vyras geria – kalta valdžia, vaikas „ryžas” – todėl, kad valdžioje debilai. Lyg jie tą vaiką būtų darę… Gal tik dėl oro, kuris visada būna blogas, valdžios nekaltiname. Nors kolūkių laikais oras buvęs neabejotinai geresnis, žiemos buvę kaip žiemos, vasaros kaip vasaros…
– Viskas tik dėl pinigų. Na, dar dėl šlovės. Knygoje paaiškinu, kaip atsidūriau sąvartyne… Beje, narcizų skynimas man patiko. Aišku, buvo pora trūkumų: gyvenimo sąlygos ne pačios geriausios ir darbas buvęs į minusą. Bet visa kita – puiku. Narcizų skynimas – kaip meditacija. Visą laiką turi skaičiuoti gėlytes ir gėlyčių ryšulėlius, todėl galva būna švari, tyra, be jokių blogų ir net be gerų minčių. Plius dar sportinis principas, azartas – reikia kuo daugiau suskinti, varžytis dėl geresnių lysvių. Jei būtų pavykę „narcizuose” užsidirbti, būčiau ir kitais metais važiavęs bent porai mėnesių.
– Nežinau. Leidykla iš autoriaus perka kūrinį, iš jo padaro prekę, bando parduoti ir užsidirbti. Akivaizdu, kad leidyklos iš knygų leidybos užsidirba – kažkaip juk išlaiko pastatus, darbuotojus. Aš į savo knygas žiūriu kaip į pajamų šaltinį. Kol kas tas šaltinis yra sausas. Bet vėlgi – tai yra natūralu… Čia kaip anekdote, kai žmogus prašė Dievo padėti jam laimėti milijoną. „Durniau, tu bent loterijos bilietą nusipirk”, – pamokė Dievas.
Mano požiūris į knygų leidimą ir yra kaip į loterijos bilietų pirkimą, bandymas sutverti tokį kūrinį, kuris būtų skaitomas, kurio tiražai būtų kartojami, knygos verčiamos į nencų, čiukčių, karelų ir kitas didžiąsias kalbas. Žodžiu, ateityje žadu būti pirmuoju Lietuvos rašytoju milijonieriumi.
Beje, rašytojams už knygų naudojimą bibliotekose autorinius atlyginimus moka ir LATGA. Kiekvienas žmogus bibliotekoje paėmęs skaityti knygą finansiškai paremia rašytoją. Tiesa, ne savo asmeniniais, o valstybės biudžeto pinigais. Autorinės teisės yra paveldimos, mirus rašytojui honoraras pervedamas artimiesiems. LATGA-os pinigai taip pat kol kas greičiau yra teoriniai, bet pernai už „Kryptis-Rytai” panaudą bibliotekose, regis, 200 eurų gavau. Smulkmena, bet vis tiek malonu.
– Pažįstu daug žmonių, kuriems visai nereikia pinigų, tačiau jiems reikia dalykų, kurių be pinigų negausi. Man taip pat pinigų visiškai nereikia. Bet, pavyzdžiui, norėčiau mažiau dirbti. Tam, kad mažiau dirbčiau, reikėtų spintelės, iš kurios galėčiau pasiimti pinigų, kuriuos į spintelę padėtų Sara, o Sarai pinigų duočiau aš… Dar į Kamčiatką noriu. Ten viskas žiauriai brangu, mat vietiniai suprato, jog jei jau „lochui“ užteko pinigų atskristi į Kamčiatką, tai susimokės ir už visureigio nuomą, nesvarbu, kiek tai bekainuotų. Dar asilą norėčiau įsigyti. Šiaip, dėl kompanijos… Troleibuso nepirkčiau. Nepatinka man jis. Apsimeta laisvu, bet realiai yra visiškas baudžiauninkas…
– Parašysiu romaną. Tam turiu kelias priežastis. Viena priežasčių – galėsiu būti piktas, kad niekas mano labai gero romano neleidžia, kad meno leidyklos nesupranta ir neįvertina. Kitas požiūrio kampas – romanas teoriškai gali būti tobulas, leidžiamas pakartotiniais tiražais ir verčiamas į nencų, čiukčių, karelų ir kitas didžiąsias kalbas. „Versus Aureus” leidykloje yra juodraštinis tarnybos sovietinėje kariuomenėje dienoraščio variantas. Redaktorė O. Gudžiūnienė sakė, kad iš jo galima padaryti knygą… Beje, mano bičiulis Linas Bitvinskas man draudžia grybauti, sako „išeisi grybauti, apie tai parašysi knygą, dėstysi, ką jautei pamatęs baravyką, aiškinsi, ką menamai išgyveno grybas, kai jį pjovei“ ir t. t. Šitas bičiulio juokelis kiek apmažina mano rašymo aistrą.
Publikuota: 2016-09-15 15:25:49
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|