„Santaka“ / Po pasaulį keliaujanti kraštietė neatsisako minčių grįžti į gimtinę

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2016-09-12 16:23

Dalinkitės:  


Gyvendama Naujojoje Zelandijoje Beata Vekeriotaitė mėgo laiką leisti gamtoje. Užsilipusi ant kalvos mergina galėjo mėgautis Oklendo – miesto, kuriame ji studijavo, vaizdais.

Nuotr. iš asmeninio albumo


Po pasaulį keliaujanti kraštietė neatsisako minčių grįžti į gimtinę

Andrius GRYGELAITIS


Virbalietė Beata Vekeriotaitė visada buvo aktyvi, keliones bei avantiūras mėgstanti mergina. Turėdama tikslą, visada jo siekia pernelyg nekreipdama dėmesio į galimus trukdžius. Visai neseniai Beata viena dviračiu apvažiavo didžiausią Naujosios Zelandijos salą.



Įgyvendino svajonę

Prieš penkerius metus B. Vekeriotaitė išvyko studijuoti į vieną iš Jungtinių pasaulio koledžų Honkonge. Tuomet mergina teigė, jog pamatyti Kiniją ir pramokti kinų kalbos yra viena iš jos svajonių. Iš viso tolimojoje šalyje mergina praleido dvejus metus, įgijo tarptautinio bakalaureato diplomą. Po studijų ji nusprendė mokslus tęsti Škotijoje, Edinburgo universitete. Čia Beata pasirinko gilinti biologijos žinias.

„Po metų, praleistų Škotijoje, supratau, kad mane vis dar traukia Kinija. Nusprendžiau padaryti metų pertrauką ir išvykti į sostinę Pekiną. Honkongas – vakarietiško ir kiniško pasaulio „mišrainė“, o aš norėjau pamatyti tikrąją Kiniją, tad Pekinas tam tiko geriausiai“, – pasakojo virbalietė.

Mergina tvirtino, jog Honkonge, kur ji mokėsi, kinų kalba yra šiek tiek kitokia ir dėl vietinio dialekto sunkiau suprantama.

Pekine Beata apsigyveno vietinėje šeimoje, kurioje vaikus mokė anglų kalbos, o pati gilino kinų kalbos žinias.




Kultūrinis šokas

Kinų šeima merginą priėmė itin šiltai. Beata jautėsi tarsi vyresnioji sesuo: kartu valgydavo pusryčius, pietus ar vakarienę, sykiu keliaudavo. Vis dėlto mergina prisipažino iš pat pradžių susidūrusi su skirtingu požiūriu į gyvenimą. Tiesa, tai leido jai suvokti paprastą taisyklę, jog nėra vieno teisingo kelio ir vienos tiesos.

„Aš daug ko nesupratau. Pavyzdžiui, Pekine žmonės dažnai kosėja, spjaudosi, stumdosi, rėkia. Iš pradžių tai atrodė itin nekultūringa. Vėliau supratau, kodėl jie taip elgiasi. Kinai tiki, kad visa tai, kas bloga, reikia išimti ir išmesti. Tad jei jie jaučia, jog jų gerklėje yra kažkas negero, nedvejodami tai spjauna lauk. Kai aplinkui tiek daug žmonių, privalai kovoti už būvį, todėl ir stumdosi vieni su kitais“, – įspūdžiais dalijosi virbalietė.

Beata pasakojo gyvenusi gana turtingoje šeimoje, kuri galėjo sau leisti valstybei mokėti mokesčius už antrą vaiką. Tuo metu Kinijoje dar galiojo vieno vaiko politika, todėl apie dvi atžalas pasvajoti galėdavo tik turtingesnės šeimos. Lietuvei kiek neįprasta pasirodė ir tai, jog toje šeimoje augantys vaikai buvo labai lepinami. Tiesa, vėliau tautietė suprato, kodėl taip yra: norima, kad užaugę vaikai su savo tėvais bei seneliais elgtųsi lygiai taip pat, juos finansiškai remtų ir išlaikytų.


Per visus metus, praleistus Kinijoje, B. Vekeriotaitė suvokė, jog pasilikti čia ilgiau nenorėtų. Seniau mergina svajojo išmokti kinų kalbą ir galbūt čia apsigyventi, tačiau didžiulis triukšmas, užterštumas ir masė žmonių atbaidė nuo tokių planų.

„Iki galo kinų kalbos taip ir neišmokau. Kasdieninėmis temomis susikalbėčiau, tačiau rimtesnėmis, ko gero, ne. Supratau, kad man to bent jau kol kas ir nereikia, o kai reikės – išmoksiu“, – prisipažino pašnekovė.



Pamilo Naująją Zelandiją

Dabar mergina sugrįžti į Kiniją svajoja tik dėl noro pakeliauti. Ypač nori aplankyti Tibetą, kurio taip ir nespėjo apžiūrėti. Nepaisant visko, ši šalis Beatai paliko daug malonių įspūdžių. Anot jos, centrinėje Kinijoje itin gražūs kalnų masyvai, žiemą šiaurėje vyksta didžiausias pasaulyje ledo skulptūrų festivalis, o mažesniuose miestuose itin žavi gamta, didžiuliai parkai.

Po metų, praleistų Pekine, B. Vekeriotaitė per mainų programą išvyko studijuoti į Oklendo universitetą Naujojoje Zelandijoje. Kai mergina draugams pasakė, jog keliauja būtent ten, daugelis tvirtino, kad gyvendama Zelandijoje nepajus didelio skirtumo nuo Kinijos. Tačiau jie smarkiai klydo.

„Iš tikrųjų, vos tik išlipusi oro uoste pastebėjau, jog Naujojoje Zelandijoje yra daugybė emigrantų iš Azijos. Kai tik pradėjau važiuoti toliau, pasidarė keista, kad čia nedaug daugiaaukščių namų, žmonės niekur neskuba. Iš pradžių man net buvo per ramu“, – juokėsi pašnekovė.


Beata gana greitai pamilo šią šalį, nes ji – gan artima Europos valstybėms. Kadangi Naujoji Zelandija yra buvusi britų kolonija, čia gyvena daug airių ir anglų kilmės žmonių, maistas taip pat labiau europietiškas.



Viskas viename

Jau po vieno semestro Oklendo universitete lietuvė studentė turėjo tris mėnesius vasaros atostogų. Mergina nenorėjo šio laiko švaistyti veltui, todėl nusprendė leistis į žygį. Įsigijusi dviratį, ji pasiryžo apkeliauti pietinę Naujosios Zelandijos salą.

Per šešias savaites trukusią kelionę B. Vekeriotaitė nuvažiavo daugiau nei 2,5 tūkst. kilometrų. Beje, leistis į šį žygį ją padrąsino jau seniai šioje šalyje gyvenanti vilkaviškietė Roberta Mekšraitytė, kuri dviračiu yra apkeliavusi taip pat ne vieną valstybę.

„Keliavau viena. Miegodavau palapinėje, jaunimo nakvynės namuose arba pas sutiktus žmones. Tai, ką pamačiau, – sunkiai įtikėtina. Naujoji Zelandija – nuostabiai graži šalis. Čia apstu skirtingų kalnų, geizerių, ugnikalnių, jūrų, ežerų, upių. Pastarųjų net vandens atspalviai skiriasi. Važiuojant dviračiu vaizdai kardinaliai pasikeisdavo vos ne kas 20 minučių. Įsivaizduoju, kaip viskas dažnai keistųsi keliaujant automobiliu“, – šypsojosi pašnekovė.



Nieko neišmanė

Prieš leisdamasi į ilgą kelionę Beata prisipažino nieko neišmaniusi apie dviračius ir nesitikėjusi jokių gedimų, todėl net orui pūsti reikalingos pompos nepasiėmė. Per šešias savaites ne kartą buvo nuleidę dviračio padangas, bet mergina visuomet rasdavo būdų, kaip tai sutvarkyti. Prieš pat kelionės pabaigą važiavimą itin apsunkino išlūžinėję stipinai, nes ilgainiui jie sulenkė ratą.

„Dabar jau beveik galėčiau vadintis dviračių eksperte. Remontuojant juos, ko gero, problemų nekiltų“, – juokėsi Beata.

Pasak jos, kelionėje nė karto neteko dėl ko nors baimintis. Sutikti žmonės buvo itin draugiški, paslaugūs. Be to, Naujoje Zelandijoje nėra nei gyvačių, nei vilkų, lokių ar kitų plėšrūnų, tad tai leido jaustis dar saugiau. Gyvendama bene toliausiai nuo Lietuvos esančioje valstybėje, virbalietė spėjo apžiūrėti ir kiek mažesnę šiaurinę salą. Mergina prisipažino, jog mielai čia sugrįžtų dar ne vieną sykį.



Neatsisako minčių grįžti

Gyvendama Kinijoje bei Naujojoje Zelandijoje, Beata nemažai keliavo ir po kitas šalis. Ji lankėsi Vietname, Indijoje, Tailande, Singapūre bei Malaizijoje. Visos šios šalys paliko skirtingus įspūdžius. Vietnamas merginai pasirodė graži ir itin patogi šalis keliauti. Vienintelis trūkumas buvo tai, jog vietiniai iš turistų stengiasi išpešti kuo daugiau naudos. Indijoje Beata susidūrė su kiek neįprasta situacija: vos atvykusi sužinojo, kad keliauti bus sudėtinga, nes traukinių bilietai išperkami kone prieš tris mėnesius, o autobusuose nėra itin saugu.


Iš kitų aplankytų valstybių virbalietei įstrigo Singapūras. Tai itin tvarkinga šalis, kurioje jaučiama griežta valdžios ranka. Pavyzdžiui, čia uždrausta pardavinėti kramtomąją gumą, o už kontrabandos įvežimą į šalį gresia mirties bausmė.

Šią vasarą B. Vekeriotaitė grįžo į gimtinę. Čia mergina įgijo vairuotojo pažymėjimą, o nuo rugsėjo pabaigos vėl mokslus tęs Edinburgo universitete. Kalbėdama apie ateities planus, ji tvirtino svarstysianti, ar toliau gilinti žinias kokiame nors kitame pasaulio universitete, ar bandyti ieškoti darbo. Idealiausia būtų susirasti ilgalaikę praktiką, už kurią būtų mokamas atlygis.

„Norėčiau atlikti kamieninių, vėžinių ląstelių tyrimus. Galvoju apie studijas Kanadoje arba Vokietijoje. Kiek žinau, genetikos sritis yra gerai išvystyta ir Lietuvoje, todėl neatsisakau minčių grįžti į gimtinę. Norėčiau nuveikti ką nors naudingo pasauliui, šį tą palikti po savęs. Tikiuosi, vieną dieną tai pavyks padaryti“, – vylėsi pašnekovė.





Galerija: Kelionės




Publikuota: 2016-09-12 16:23:20

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai