|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Smulkus ūkis parduoda ekologiškai užaugintas daržoves: bulves (‚Anna‘ ‚Alouette‘, ‚Vineta‘, ‚Corinna‘), morkas, burokėlius. Tel. 0 617 39 115.Galioja iki: 2024-09-19 11:34:45
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2016-09-09 16:26
|
|
|
Sauliui Lukoševičiui tekę filmuoti įvairiose situacijose – ir važiuojant automobiliu ar traukiniu, ir skrendant sraigtasparniu.
Nuotr. iš asmeninio albumo
Eglė KVIESULAITIENĖ
Apie fotografiją vaikystėje svajojęs Saulius Lukoševičius visada manė eisiąs tėvo pėdomis. Tačiau judančiu vaizdu susižavėjęs vaikinas dabar žinomas kaip perspektyvus naujosios kartos kino operatorius, o jo darbai skina laurus pasaulio kino festivaliuose.
Uždegė tėtis
Neseniai iš Australijos, kur filmavo ekstremaliomis kelionėmis garsėjančio rusų šventiko Fiodoro Koniuchovo kelionę oro balionu aplink pasaulį, grįžęs S. Lukoševičius šiuo metu sako dirbąs labai „prozišką“ darbą: filmuoja reklaminius vaizdo klipus televizijai bei interneto portalams.
Kino ir TV operatoriaus diplomą prieš šešerius metus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijęs vilkaviškietis pripažįsta, jog mūsų šalyje operatoriui vien iš kino išgyventi būtų sunku. Tad meninius projektus dažnai tenka „paįvairinti“ paprastesne komercine veikla. Tačiau, pasak vaikino, ir ji dažnai būna pakankamai įdomi.
Saulius prisimena, kad gyvenimą matyti pro objektyvą pratinosi nuo vaikystės. Mat tėtis, vilkaviškietis fotomenininkas Juozas Lukoševičius, savo vaikus uždegė meile fotografijai. Tad nuo penktos klasės Saulius lankė jaunųjų fotografų būrelį, dalyvaudavo įvairiuose respublikiniuose konkursuose ir nuskynė ne vienus laurus. Pats Saulius tada buvo visiškai tikras, jog bus fotografas kaip ir jo tėtis.
Komandinis darbas
Vis dėlto būtent tėtis, kurio pėdomis žadėjo sekti sūnus, dešimtokui Sauliui nupirko vaizdo kamerą – ir nuo to momento viskas pasikeitė. Pinigų gerai, brangiai kamerai tuomet pridėjo ir močiutė. Dabar Saulius už šį pirkinį mintyse nuolat dėkoja savo artimiesiems, mat kamera pakreipė jauno vaikino likimą ten, kur dabar jis jaučiasi laimingas.
– Darbas su vaizdo kamera man patiko dėl to, kad nufilmuotą medžiagą galėjai sumontuoti ir sukurti vis naujų istorijų, pritaikyti muziką, efektus, – pasakojo S. Lukoševičius. – Tuomet dažniausiai filmuodavau vestuves ir iš to užsidirbdavau, tačiau per porą metų užsidegiau savo tolesnę ateitį sieti su judančiais vaizdais. Be to, puikiai suvokiau, jog kino operatorius dirba ne vienas, o komandoje, ir rezultatas yra visos komandos bendras nuopelnas. Tas mane labai žavėjo.
Palankios aplinkybės
Saulius prisipažįsta tuomet nelabai tikėjęs savo jėgomis, kad gali įstoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA). Konkursai buvo didžiuliai, o operatorių kursas akademijoje renkamas tik kas ketverius metus. Vis dėlto būtent tėtis buvo tas žmogus, kuris tiesiog mynė ant kulnų ir skatino sūnų neatsisakyti svajonės. Juolab kad palankiai susiklostė aplinkybės: būtent tais metais, kai Saulius baigė vidurinę mokyklą, buvo renkamas operatorių kursas.
Kol kas Sauliaus gyvenime dar nebuvo akimirkos, kuri būtų privertusi sudvejoti, ar teisingą kelią pasirinko. Vilkaviškietį sužavėjo studijos, ten sutikti žmonės, o diplominį darbą jis apsigynė su dviem trumpametražiais filmais: vaidybiniu „Senelis“ bei dokumentiniu „Gauk traumą“. Pastarasis iškart nugalėjo net keliuose tarptautiniuose festivaliuose.
Vienas po kito
Tačiau gavusiam diplomą jaunam operatoriui tuomet darbą reikėjo susirasti pačiam. Tad pirmiausia Saulius išbandė „patikimiausią“ ir bent šiokias tokias socialines garantijas suteikiantį kelią – kreipėsi į darbo biržą. Prisiminęs pirmuosius įspūdžius iš šios įstaigos Saulius dar ir dabar nusišypso: nelabai supratusi, kokio darbo ieško operatoriaus diplomą turintis jaunuolis, darbo biržos specialistė jam pasiūlė dirbti... degalinės operatoriumi.
Po gerai įvertinto diplominio darbo netrukus atėjo nauja patirtis kuriant vaidybinį filmą „Knygnešys“. 40 minučių trukmės filmas buvo vienas pirmųjų, kur Sauliui teko dirbti su didele komanda: aktoriais, režisieriumi, šviesos režisieriais ir kt. Taip vienas po kito pabiro kūrybiniai projektai ir nebuvo tokio laiko, kad tektų galvoti, ko reikės imtis toliau, – darbai vyko vienas po kito.
Savi privalumai
Saulius labai džiaugiasi, jog jam pavyko įsitvirtinti kine. Tai buvo jo, kaip operatoriaus, svajonė. Vilkaviškietis prisipažįsta, kad filmuoti vaidybinį filmą – kur kas įdomiau. Jau vien dėl to, jog jame dirba gerokai didesnė komanda nei dokumentiniame, reikia didesnio finansavimo. Be to, vaidybiniame filme operatorius turi didesnę galimybę parodyti savo meistriškumą, nes pats vadovauja apšvietėjų komandai, gali „žaisti“ spalvomis ir šviesomis, judesiu.
Dokumentikoje žavi kiti dalykai: būtent tai, kad reikia filmuoti čia ir dabar, nes antrą kartą to paties dublio nepakartosi. Filmuodamas dokumentiką viską išgyveni drauge su savo herojumi ir nori, jog šiam viskas pasisektų. Be to, dokumentikoje operatorius pats tarsi tampa režisieriumi, nes ekspromtu vykstančių įvykių iš anksto numatyti ir surežisuoti neįmanoma.
Balionu neskrido
Būtent tokių išgyvenimų Saulius patyrė neseniai filmuotoje kelionėje aplink pasaulį oro balionu. Šiame projekte sunku buvo prognozuoti, kaip pasisuks įvykiai.
Žinomas rusų keliautojas F. Koniuchovas žemę balionu apskriejo per 11 dienų ir 7 val., taip pasiekdamas naują pasaulio rekordą. Tačiau Saulius prie projekto Australijoje dirbo pusantro mėnesio.
– Esu žmogus, kuris mėgsta iš anksto suplanuoti savo veiksmus, numatyti, kaip dirbti toliau, – pasakojo S. Lukoševičius. – O šiame filmavime viskas priklausė ne nuo žmogaus valios, o nuo stichijos.
Iš pradžių buvo kalbėta, kad lietuviui operatoriui teks pačiam skristi oro balionu, kur pakilus temperatūra gali siekti 30 ar net 50 laipsnių šalčio. Toks išbandymas Saulių ir žavėjo, ir gąsdino. Tačiau vėliau šios minties atsisakyta. Tad baliono išorėje ir hermetiškoje kapsulėje buvo įtaisytos kameros, galinčios fiksuoti, ką oreivis veikia. Tiesa, išorėje pritvirtintos kameros nustojo veikti iškart, kai temperatūra nukrito žemiau 35 °C. Tad vidine kamera pro baliono kapsulės liuką pafilmuodavo ir pats 65-erių oreivis.
Komandos narys
Pats operatorius dirbo ant žemės ir filmavo pakilimo, nusileidimo momentus, komandos, kuri specialia aparatūra sekė kiekvieną F. Korniuchovo žingsnį, emocijas, bendravimą per palydovinį ryšį. Tačiau bendravimas buvo gan sudėtingas, mat oreivis turėjo nuolat mūvėti specialią kaukę, kuria tiekiamas deguonis. Komanda ištisai stebėjo baliono koordinates kompiuteryje ir fiksavo aukštį, vėjo kryptį, temperatūrą ir kt. Taip pat derino leidimus su valstybėmis, kurių oro erdvę kirto balionas.
S. Lukoševičius prisipažįsta tomis dienomis ne tik dirbęs operatoriaus darbą, bet kartu su visa oreivio komanda išgyvenęs daugybę emocijų ir net dramų. Pavyzdžiui, kai buvo gautas signalas, jog baliono kabinoje sugedo šildytuvai, o oro temperatūra tuo metu nukrito žemiau 50 laipsnių. Kai likus trims dienoms iki finišo balionas virš vandenyno pateko į audrą ir net pačiam F. Koniuchovui buvo užgesusi viltis laimingai pasiekti tikslą. Netgi buvo informuotos Australijos ir Afrikos valstybių gelbėjimo komandos, kad oro baliono pilotas jau pasirengęs leistis į vandenyną. Tuomet visai komandai buvo ypač neramu dėl oreivio gyvybės.
Bet patyrusiam keliautojui ir ekstremalių išbandymų mėgėjui F. Koniuchovui pavyko ištrūkti iš audros ir jis, aplink žemę apskridęs daugiau nei 30 tūkst. kilometrų, sėkmingai nusileido beveik toje pačioje vietoje, iš kurios prieš pusantros savaitės ir buvo pakilęs. S. Lukoševičius paskutines baliono skrydžio valandas fiksavo skrisdamas malūnsparniu. Kad netrukdytų filmavimui, malūnsparnio durys buvo išimtos, o operatorius dėl saugumo pririštas specialiais diržais.
Dabar visi nufilmuoti kadrai, kurie sudaro apie 90 val. medžiagos, bus montuojami ir turės tilpti į 1,5 val. dokumentinį filmą. Jo premjera planuojama 2017 metais.
Rezultatas nustebino
Bene daugiausia įspūdžių S. Lukoševičiui paliko su įvairiataute 30 žmonių komanda Rusijoje kurtas projektas „Kino traukinys“, kurį finansavo šios šalies kultūros ministerija. Filmo kūrėjai visą mėnesį gyveno ir dirbo traukinyje, keliaudami nuo Murmansko iki pat Baikalo ir atgal.
Uždaroje erdvėje gyvenusioje komandoje dirbo žmonių iš įvairiausių pasaulio kampelių. Jie kūrė atskirus trumpametražius filmus, atspindinčius tam tikrus šios šalies stereotipus. Saulius pateko į bendrą komandą su itale režisiere ir prancūzu garso režisieriumi. Jiems teko kurti filmuką apie Rusijos žiemą. Spaudžiant 35 laipsnių šalčiui strigo kameros, teko išsimaudyti eketėje, išbandyti kitus ekstremalumus, bendrauti su įvairiais žmonėmis, tačiau įspūdžiai iš šio kūrybos etapo išliks visam gyvenimui.
Nors iš pradžių Saulius bei jo kolega prancūzas nelabai pasitikėjo režisiere ir jos filmo vizija, galutinis rezultatas buvo puikus. Vos 12 min. trunkantis trumpametražis filmukas „Žiema“ buvo įvertintas 250 pasaulio festivalių, pelnė 13 prestižiškiausių tarptautinių apdovanojimų. Pats Saulius Australijoje vykusiame festivalyje buvo nominuotas geriausio operatoriaus kategorijoje. Taip pat jo darbas šiame filme apdovanojimu įvertintas ir Kroatijoje vykusiame festivalyje.
Gimtinė traukia
Vėliau Saulius dirbo Azerbaidžane, kur filmavo pirmąjį per savo karjerą pilnametražį vaidybinį filmą, trunkantį 2 val. 45 min. Šįkart vilkaviškiečio laukė nauji iššūkiai, mat rusų kalbą tik mokykloje mokęsis ir gerokai primiršęs lietuvis turėjo dirbti su komanda, kalbančia tik šia kalba. Tačiau darbą Azerbaidžane Saulius vertina kaip puikią operatoriaus mokyklą, suteikusią neįkainojamos patirties. O kalbos barjeras greitai dingo – neturėdamas kitų bendravimo galimybių, operatorius buvo priverstas ją išmokti.
Už poros savaičių Azerbaidžane numatoma šio filmo premjera, tad Saulius planuoja ten nuvykti ir pamatyti dviejų mėnesių darbo svečioje šalyje rezultatą.
Nors šie darbai jau baigti, priešakyje laukia nauji. Vienas iš artimiausių – darbas su režisieriumi Andriumi Lekavičiumi. Prieš kelerius metus filmą „Mes už... Lietuvą!“ apie krepšinio rinktinę su Sauliumi sukūręs režisierius dabar rengia projektą apie Lietuvos kariuomenę. Kitąmet laukia keli projektai su italų režisiere, kūrusia sėkmingąjį filmą „Žiema“. Vienas iš jų itin žavi Saulių – tai filmas apie pasaulio pabaigą. Šis kūrinys būtų filmuojamas Indonezijoje, Kanadoje ir Italijoje.
Retai besurandantis laiko į gimtinę užsukti operatorius Saulius pripažino, kad tėvų namai jį vis dar traukia. Tad ištaikęs savaitgalį užsuka aplankyti saviškių ir prikirsti skaniųjų mamos cepelinų. O į savo filmų premjeras Saulius artimuosius stengiasi visuomet pasikviesti. Žinoma, ir aptarti su tėčiu, ką jis per objektyvą matytų kitaip.
Apie fotografiją vaikystėje svajojęs Saulius Lukoševičius visada manė eisiąs tėvo pėdomis. Tačiau judančiu vaizdu susižavėjęs vaikinas dabar žinomas kaip perspektyvus naujosios kartos kino operatorius, o jo darbai skina laurus pasaulio kino festivaliuose. |
Neseniai iš Australijos, kur filmavo ekstremaliomis kelionėmis garsėjančio rusų šventiko Fiodoro Koniuchovo kelionę oro balionu aplink pasaulį, grįžęs S. Lukoševičius šiuo metu sako dirbąs labai „prozišką“ darbą: filmuoja reklaminius vaizdo klipus televizijai bei interneto portalams.
Kino ir TV operatoriaus diplomą prieš šešerius metus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijęs vilkaviškietis pripažįsta, jog mūsų šalyje operatoriui vien iš kino išgyventi būtų sunku. Tad meninius projektus dažnai tenka „paįvairinti“ paprastesne komercine veikla. Tačiau, pasak vaikino, ir ji dažnai būna pakankamai įdomi.
Saulius prisimena, kad gyvenimą matyti pro objektyvą pratinosi nuo vaikystės. Mat tėtis, vilkaviškietis fotomenininkas Juozas Lukoševičius, savo vaikus uždegė meile fotografijai. Tad nuo penktos klasės Saulius lankė jaunųjų fotografų būrelį, dalyvaudavo įvairiuose respublikiniuose konkursuose ir nuskynė ne vienus laurus. Pats Saulius tada buvo visiškai tikras, jog bus fotografas kaip ir jo tėtis.
Vis dėlto būtent tėtis, kurio pėdomis žadėjo sekti sūnus, dešimtokui Sauliui nupirko vaizdo kamerą – ir nuo to momento viskas pasikeitė. Pinigų gerai, brangiai kamerai tuomet pridėjo ir močiutė. Dabar Saulius už šį pirkinį mintyse nuolat dėkoja savo artimiesiems, mat kamera pakreipė jauno vaikino likimą ten, kur dabar jis jaučiasi laimingas.
– Darbas su vaizdo kamera man patiko dėl to, kad nufilmuotą medžiagą galėjai sumontuoti ir sukurti vis naujų istorijų, pritaikyti muziką, efektus, – pasakojo S. Lukoševičius. – Tuomet dažniausiai filmuodavau vestuves ir iš to užsidirbdavau, tačiau per porą metų užsidegiau savo tolesnę ateitį sieti su judančiais vaizdais. Be to, puikiai suvokiau, jog kino operatorius dirba ne vienas, o komandoje, ir rezultatas yra visos komandos bendras nuopelnas. Tas mane labai žavėjo.
Saulius prisipažįsta tuomet nelabai tikėjęs savo jėgomis, kad gali įstoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA). Konkursai buvo didžiuliai, o operatorių kursas akademijoje renkamas tik kas ketverius metus. Vis dėlto būtent tėtis buvo tas žmogus, kuris tiesiog mynė ant kulnų ir skatino sūnų neatsisakyti svajonės. Juolab kad palankiai susiklostė aplinkybės: būtent tais metais, kai Saulius baigė vidurinę mokyklą, buvo renkamas operatorių kursas.
Kol kas Sauliaus gyvenime dar nebuvo akimirkos, kuri būtų privertusi sudvejoti, ar teisingą kelią pasirinko. Vilkaviškietį sužavėjo studijos, ten sutikti žmonės, o diplominį darbą jis apsigynė su dviem trumpametražiais filmais: vaidybiniu „Senelis“ bei dokumentiniu „Gauk traumą“. Pastarasis iškart nugalėjo net keliuose tarptautiniuose festivaliuose.
Tačiau gavusiam diplomą jaunam operatoriui tuomet darbą reikėjo susirasti pačiam. Tad pirmiausia Saulius išbandė „patikimiausią“ ir bent šiokias tokias socialines garantijas suteikiantį kelią – kreipėsi į darbo biržą. Prisiminęs pirmuosius įspūdžius iš šios įstaigos Saulius dar ir dabar nusišypso: nelabai supratusi, kokio darbo ieško operatoriaus diplomą turintis jaunuolis, darbo biržos specialistė jam pasiūlė dirbti... degalinės operatoriumi.
Po gerai įvertinto diplominio darbo netrukus atėjo nauja patirtis kuriant vaidybinį filmą „Knygnešys“. 40 minučių trukmės filmas buvo vienas pirmųjų, kur Sauliui teko dirbti su didele komanda: aktoriais, režisieriumi, šviesos režisieriais ir kt. Taip vienas po kito pabiro kūrybiniai projektai ir nebuvo tokio laiko, kad tektų galvoti, ko reikės imtis toliau, – darbai vyko vienas po kito.
Saulius labai džiaugiasi, jog jam pavyko įsitvirtinti kine. Tai buvo jo, kaip operatoriaus, svajonė. Vilkaviškietis prisipažįsta, kad filmuoti vaidybinį filmą – kur kas įdomiau. Jau vien dėl to, jog jame dirba gerokai didesnė komanda nei dokumentiniame, reikia didesnio finansavimo. Be to, vaidybiniame filme operatorius turi didesnę galimybę parodyti savo meistriškumą, nes pats vadovauja apšvietėjų komandai, gali „žaisti“ spalvomis ir šviesomis, judesiu.
Dokumentikoje žavi kiti dalykai: būtent tai, kad reikia filmuoti čia ir dabar, nes antrą kartą to paties dublio nepakartosi. Filmuodamas dokumentiką viską išgyveni drauge su savo herojumi ir nori, jog šiam viskas pasisektų. Be to, dokumentikoje operatorius pats tarsi tampa režisieriumi, nes ekspromtu vykstančių įvykių iš anksto numatyti ir surežisuoti neįmanoma.
Būtent tokių išgyvenimų Saulius patyrė neseniai filmuotoje kelionėje aplink pasaulį oro balionu. Šiame projekte sunku buvo prognozuoti, kaip pasisuks įvykiai.
Žinomas rusų keliautojas F. Koniuchovas žemę balionu apskriejo per 11 dienų ir 7 val., taip pasiekdamas naują pasaulio rekordą. Tačiau Saulius prie projekto Australijoje dirbo pusantro mėnesio.
– Esu žmogus, kuris mėgsta iš anksto suplanuoti savo veiksmus, numatyti, kaip dirbti toliau, – pasakojo S. Lukoševičius. – O šiame filmavime viskas priklausė ne nuo žmogaus valios, o nuo stichijos.
Iš pradžių buvo kalbėta, kad lietuviui operatoriui teks pačiam skristi oro balionu, kur pakilus temperatūra gali siekti 30 ar net 50 laipsnių šalčio. Toks išbandymas Saulių ir žavėjo, ir gąsdino. Tačiau vėliau šios minties atsisakyta. Tad baliono išorėje ir hermetiškoje kapsulėje buvo įtaisytos kameros, galinčios fiksuoti, ką oreivis veikia. Tiesa, išorėje pritvirtintos kameros nustojo veikti iškart, kai temperatūra nukrito žemiau 35 °C. Tad vidine kamera pro baliono kapsulės liuką pafilmuodavo ir pats 65-erių oreivis.
Pats operatorius dirbo ant žemės ir filmavo pakilimo, nusileidimo momentus, komandos, kuri specialia aparatūra sekė kiekvieną F. Korniuchovo žingsnį, emocijas, bendravimą per palydovinį ryšį. Tačiau bendravimas buvo gan sudėtingas, mat oreivis turėjo nuolat mūvėti specialią kaukę, kuria tiekiamas deguonis. Komanda ištisai stebėjo baliono koordinates kompiuteryje ir fiksavo aukštį, vėjo kryptį, temperatūrą ir kt. Taip pat derino leidimus su valstybėmis, kurių oro erdvę kirto balionas.
S. Lukoševičius prisipažįsta tomis dienomis ne tik dirbęs operatoriaus darbą, bet kartu su visa oreivio komanda išgyvenęs daugybę emocijų ir net dramų. Pavyzdžiui, kai buvo gautas signalas, jog baliono kabinoje sugedo šildytuvai, o oro temperatūra tuo metu nukrito žemiau 50 laipsnių. Kai likus trims dienoms iki finišo balionas virš vandenyno pateko į audrą ir net pačiam F. Koniuchovui buvo užgesusi viltis laimingai pasiekti tikslą. Netgi buvo informuotos Australijos ir Afrikos valstybių gelbėjimo komandos, kad oro baliono pilotas jau pasirengęs leistis į vandenyną. Tuomet visai komandai buvo ypač neramu dėl oreivio gyvybės.
Bet patyrusiam keliautojui ir ekstremalių išbandymų mėgėjui F. Koniuchovui pavyko ištrūkti iš audros ir jis, aplink žemę apskridęs daugiau nei 30 tūkst. kilometrų, sėkmingai nusileido beveik toje pačioje vietoje, iš kurios prieš pusantros savaitės ir buvo pakilęs. S. Lukoševičius paskutines baliono skrydžio valandas fiksavo skrisdamas malūnsparniu. Kad netrukdytų filmavimui, malūnsparnio durys buvo išimtos, o operatorius dėl saugumo pririštas specialiais diržais.
Dabar visi nufilmuoti kadrai, kurie sudaro apie 90 val. medžiagos, bus montuojami ir turės tilpti į 1,5 val. dokumentinį filmą. Jo premjera planuojama 2017 metais.
Bene daugiausia įspūdžių S. Lukoševičiui paliko su įvairiataute 30 žmonių komanda Rusijoje kurtas projektas „Kino traukinys“, kurį finansavo šios šalies kultūros ministerija. Filmo kūrėjai visą mėnesį gyveno ir dirbo traukinyje, keliaudami nuo Murmansko iki pat Baikalo ir atgal.
Uždaroje erdvėje gyvenusioje komandoje dirbo žmonių iš įvairiausių pasaulio kampelių. Jie kūrė atskirus trumpametražius filmus, atspindinčius tam tikrus šios šalies stereotipus. Saulius pateko į bendrą komandą su itale režisiere ir prancūzu garso režisieriumi. Jiems teko kurti filmuką apie Rusijos žiemą. Spaudžiant 35 laipsnių šalčiui strigo kameros, teko išsimaudyti eketėje, išbandyti kitus ekstremalumus, bendrauti su įvairiais žmonėmis, tačiau įspūdžiai iš šio kūrybos etapo išliks visam gyvenimui.
Nors iš pradžių Saulius bei jo kolega prancūzas nelabai pasitikėjo režisiere ir jos filmo vizija, galutinis rezultatas buvo puikus. Vos 12 min. trunkantis trumpametražis filmukas „Žiema“ buvo įvertintas 250 pasaulio festivalių, pelnė 13 prestižiškiausių tarptautinių apdovanojimų. Pats Saulius Australijoje vykusiame festivalyje buvo nominuotas geriausio operatoriaus kategorijoje. Taip pat jo darbas šiame filme apdovanojimu įvertintas ir Kroatijoje vykusiame festivalyje.
Vėliau Saulius dirbo Azerbaidžane, kur filmavo pirmąjį per savo karjerą pilnametražį vaidybinį filmą, trunkantį 2 val. 45 min. Šįkart vilkaviškiečio laukė nauji iššūkiai, mat rusų kalbą tik mokykloje mokęsis ir gerokai primiršęs lietuvis turėjo dirbti su komanda, kalbančia tik šia kalba. Tačiau darbą Azerbaidžane Saulius vertina kaip puikią operatoriaus mokyklą, suteikusią neįkainojamos patirties. O kalbos barjeras greitai dingo – neturėdamas kitų bendravimo galimybių, operatorius buvo priverstas ją išmokti.
Už poros savaičių Azerbaidžane numatoma šio filmo premjera, tad Saulius planuoja ten nuvykti ir pamatyti dviejų mėnesių darbo svečioje šalyje rezultatą.
Nors šie darbai jau baigti, priešakyje laukia nauji. Vienas iš artimiausių – darbas su režisieriumi Andriumi Lekavičiumi. Prieš kelerius metus filmą „Mes už... Lietuvą!“ apie krepšinio rinktinę su Sauliumi sukūręs režisierius dabar rengia projektą apie Lietuvos kariuomenę. Kitąmet laukia keli projektai su italų režisiere, kūrusia sėkmingąjį filmą „Žiema“. Vienas iš jų itin žavi Saulių – tai filmas apie pasaulio pabaigą. Šis kūrinys būtų filmuojamas Indonezijoje, Kanadoje ir Italijoje.
Retai besurandantis laiko į gimtinę užsukti operatorius Saulius pripažino, kad tėvų namai jį vis dar traukia. Tad ištaikęs savaitgalį užsuka aplankyti saviškių ir prikirsti skaniųjų mamos cepelinų. O į savo filmų premjeras Saulius artimuosius stengiasi visuomet pasikviesti. Žinoma, ir aptarti su tėčiu, ką jis per objektyvą matytų kitaip.
Galerija: Saulius Lukoševičius
Publikuota: 2016-09-09 16:26:51
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Pirmieji debatai: kandidatai į Seimą skaudžiai nesikapojo * „Bruklinas“ dar kartą perrašė rajono sporto istoriją
* Vokietijos mokslininkai – apie viešnagę mūsų krašte, politiką ir Lietuvos perspektyvas
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?
Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Ar vartotinas žodis „piaras“?Vadinamasis piaras (iš angl. PR – public relations ) pas mus yra įgijęs neigiamą konotaciją. O pats žodis vertinamas kaip nevartotina svetimybė. Piarą reikėtų keisti terminais ryšiai su visuomene, viešieji ryšiai, savireklama.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|