„Santaka“ / Klebonas turi direktoriaus patirties ir moksliškai aiškina Bibliją / Mūsų rajone

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Mūsų rajone

Dalinkitės:  


Kun. Arvydą Jakušovą mūsų krašto tikintieji galėjo girdėti per „Marijos radiją“, o jaunimui jis kalbėjo per Vilkaviškio vyskupijos 90-mečio jubiliejaus Jaunimo dieną.

Nuotr. iš asmeninio albumo


Klebonas turi direktoriaus patirties ir moksliškai aiškina Bibliją

Renata VITKAUSKIENĖ


Keturvalakių parapijai vasaros antroje pusėje pradėjo tarnauti kun. Arvydas Jakušovas. Į gimtąjį rajoną iš Kauno grįžęs dvasininkas mano, kad parapijiečiai yra labai geri žmonės, o svarbiausiu savo, kaip klebono, darbu įvardija maldos už vyskupo jam pavestą parapiją tarnystę.

– Pirmiausia norisi sužinoti, iš kokios šeimos esate kilęs, kokius mokslus baigęs, kaip radote kelią į kunigystę.

– Esu iš Kybartų, užaugau su dviem broliais ir seserimi, aš vyriausias. Nors nebuvau religingai auklėjamas, tėvai perdavė bendražmogiškas vertybes. Baigęs tuometę K. Donelaičio vidurinę mokyklą įstojau studijuoti informatikos. Po poros metų pasirinkau kitą gyvenimo kelią ir tapau Kauno kunigų seminarijos klieriku. Krikšto, Pirmosios Komunijos, Sutvirtinimo sakramentus priėmiau būdamas jaunuolis, kai įsitikinau katalikų tikėjimo tikrumu. Atrasti tikėjimą padėjo Kaune, studentų susitikime, išgirsti trijų jaunų krikščionių pasakojimai apie jų gyvenimus ir tikėjimo kelionę Dievo link bei pirmoji mano nuoširdi malda Jėzui, kai patyriau, kad jis iš tiesų yra realus ir gyvas, prisikėlęs iš numirusiųjų.


Toliau augti tikėjime labai padėjo tuometis Kybartų parapijos klebonas kun. Vaclovas Stakėnas, parapijoje dirbusios seserys vienuolės Bernadeta Mališkaitė ir Onutė Šarakauskaitė. Be jų ir parapijos jaunimo grupės nebūtų buvę dvasinio augimo, reikalingo tolimesniam bei gilesniam savo pašaukimo supratimui.

Suvokimas, jog turėčiau eiti į kunigus, atėjo per asmeninę maldą. Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultete įgijau teologijos bakalauro laipsnį, paskui vyskupas išsiuntė studijuoti į Romą. Studijos truko 4 metus. Grįžęs kaip kunigas vikaras darbavausi Vilkaviškio vyskupijos parapijose Kauno krašte.

– Esate egzegezės licenciatas. Kokias kompetencijas rodo šis kvalifikacinis laipsnis ir kaip realizuojate įgytas žinias?

– Egzegezė – tai mokslinis Šventojo Rašto aiškinimas, apimantis žmonijai žinomų išlikusių Biblijos rankraščių kalbinę, istorinę, socialinę bei religinę puses. Egzegezės studijos yra labai specifinio pobūdžio, reikalaujančios Biblijos originalių senųjų kalbų, Artimųjų Rytų pasaulio kultūrų (ypač semitų), socialinės bei istorinės aplinkos konteksto išmanymo.


Šventojo Rašto egzegezės licenciato laipsnis (beje, juos Katalikų Bažnyčioje teikia tik dvi institucijos Romoje ir Jeruzalėje) leidžia dėstyti Šventojo Rašto disciplinas Katalikų Bažnyčios vadovaujamose aukštojo mokslo švietimo įstaigose.

Dirbdamas pastoracinį darbą kaip kunigas šių studijų žinias panaudoju Dievo žodžio tarnystėje per pamokslus, katechezes, verčiu knygas, pastaruosius dvejus metus „Marijos radijuje“ vedžiau laidų ciklą „Biblijos ABC“.

– Ar klebonaudamas apsiribosite tik darbu parapijoje, ar Jūsų veikla bus platesnė?

– Ar didelė, ar maža parapija – veiklų joje tiek, kad neapimsi visko, jei tik imi ir darai. Šalia klebono tiesioginių administracinių ir sielovadinių pareigų, manau, dar liks laiko toliau gilinti Šventojo Rašto žinias, išversti vieną kitą knygą.

O svarbiausias klebono darbas – melstis už jam pavestą bendruomenę. Čia labai plati sritis, darbo užteks.
Ar didelė, ar maža parapija – veiklų joje tiek, kad neapimsi visko, jei tik imi ir darai.


– Ketverius metus vadovavote katalikiškai Šv. Mato gimnazijai Kaune. Dabar jos direktoriumi tapo „Santakos“ laikraščio bičiulis, redakcijos nominaciją „Metų dvasininkas“ pelnęs kun. Rytis Baltrušaitis, iki Jūsų klebonavęs Keturvalakiuose. Tad rūpi, kokius sunkumus tenka įveikti nevalstybinės gimnazijos bendruomenei, jos vadovui ir kuo šis darbas atlygina?


– Nevalstybinės mokyklos sunkumai bei iššūkiai – panašūs kaip ir savivaldybių ar valstybės mokyklų, ypač jei jos, siekdamos aukštesnio pažangumo, o per tai – konkurencinio patrauklumo švietimo rinkoje, negali sau leisti atsirinkti mokinių. Esama finansinių iššūkių. Tačiau didesnis iššūkis, manau, yra pedagogų iš pašaukimo trūkumas, nuolatinis jų formavimas mokytojo tarnystei. Reikia pedagogų, kurie persiėmę švietimo įstaigos vertybėmis įsipareigotų įgyvendinti jos misiją. Nevalstybinei katalikiškai mokyklai reikia giliai tikinčių mokytojų, kurie patys gyventų katalikiškuoju tikėjimu ir norėtų bei gebėtų šį tikėjimą liudyti mokiniams.

Man didžiausias džiaugsmas būdavo matyti laimingus mokinius, kai jie mokykloje su tokiu entuziazmu imdavosi visokių iniciatyvų arba kai ją pabaigę po metų kitų grįždavo ir sakydavo: „Dabar mes suprantame, ką mums norėjote pasakyti. Čia pas jus kitokie žmonės. Tokie geresni visi...“ Buvo gera, kai alumnai įsitraukdavo į gimnazijos renginius. Tėvai džiugino pasitikėdami mokykla ir atvesdami skirtingo amžiaus vaikus, mokytojai – kai kilniai ir dosniai skirdavo savo laiką bei energiją mokiniams.

Kai tau paprastai ir nuoširdžiai pasako ačiū, tai atlygina vadovo pastangas, kad visiems mokykloje būtų kuo geriau.

– Kauno šv. Mato gimnazijoje direktoriai savo poste neužsisėdi. Žinant, jog valstybinėse mokyklose yra priešingai, yra įdomu, kas lemia vadovų kaitą?

– Kiekviena mokykla turi savo augimo skirtingus etapus. Ne mokykla yra direktoriui, kad jis galėtų joje „užsisėdėti“ ar išbūti tam tikrą kadencijų skaičių ir iš jos tarsi pragyventų, bet atvirkščiai. Tad ar keli direktoriavimo metai, ar keliolika – svarbu, jog būtų konkrečiame etape pasiekiami švietimo įstaigai keliami tikslai ir sukuriama ta pridėtinė vertė, kurios iš mokyklos tikisi jos steigėjas bei tėvai.

Kitas momentas – kiekvienas turi dirbti savo darbą, tada yra geriausia. Kalbėsiu apie save. Mane skyrė vadovauti Šv. Mato gimnazijai, kad įvykdyčiau įstaigos kūrimosi pradinio etapo uždavinius. Paradoksalu, tačiau neturiu formalaus pedagoginio ir vadybinio išsilavinimo, privalomo švietimo įstaigos vadovui.

Vis dėlto kartu su mokytojais dėdami pastangas per pirmus trejus gyvavimo metus pasiekėme, jog Šv. Mato gimnazija Kaune viršijo mokyklų pažangos indekso vidurkį, nors būdama savivaldybės mokykla nesiekė jo trečdalio. Ne gėda į gimnazijos tinklalapį vis įdėti 6 ir 8 klasių standartizuotų testų rezultatus – jie viršija respublikos vidurkį. Kaune išliekant mokinių mažėjimo tendencijai, mes šįmet pagaliau „išėjome į pliusą“: naujai atvykusių mokinių skaičius beveik keturiomis dešimtimis viršijo abiturientų ir dėl kitų priežasčių iš gimnazijos išvykusiųjų skaičių.


Žodžiu, prasideda naujas gimnazijos kūrimosi ir gyvavimo etapas, kuriam vadovauti atėjo Jūsų jau minėtas kun. Rytis Baltrušaitis – labiau šiam darbui pasiruošęs ir patyręs vadovas. Beje, su kun. Ryčiu esame geri bičiuliai, seminarijoje mokėmės tame pačiame kurse, kartu baigėme, bendravome jo specialiosios pedagogikos studijų metais Romoje. Džiaugiuosi, kad perdaviau gimnaziją į geras rankas, o pats grįžtu prie sielovadinės ir akademinės tarnystės.

– O kaip leidžiate laisvalaikį, ar turite kokių pomėgių?

– Žinote, laisvalaikio beveik neturiu. Kai jo yra, aplankau kokią įdomią svarbią kultūrinę, religinę ar gamtos vietą (Lietuva tokia graži!), skaitau, daugiau pabūnu tyloje ir pasimeldžiu. Nepatikėsite, kaip buvimas tyloje su Dievu atgaivina ir teikia poilsį! Kartais pasportuoju. Man patinka stalo tenisas ir šiaurietiškasis ėjimas, mėgstu vairuoti, o kartais tiesiog nieko nedaryti.



Publikuota: 2016-09-09 11:54:35

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai