Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2016-07-25 17:00

---

Burgoso Švč. Mergelės katedra – vienas iš įstabiausių gotikinių statinių – įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą.

Astos VILKELIŠKIENĖS nuotr.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 80–84)



Kunigai – irgi žmonės

Broliai benediktinai ne tik nustebino – tiesiog apstulbino. Aptriušusi ir aptrupėjusi kaimo bažnytėlė buvo sausakimša: piligrimai susirinko į vakarinę brolių giedamą maldą. Pamaniau, kaip gaila, kad nėra kunigo, – tiek daug žmonių, būtų nuostabu dalyvauti šv. Mišių aukoje, padėkoti už sėkmingą dieną. Didžiausiai mano nuostabai, po maldos vienas iš brolių pasiūlė piligrimams eiti išpažinties. Pasirodo, net du iš keturių brolių buvo kunigai. Tai kodėl nebuvo mišių? Gal broliai turėjo neatidėliotinų reikalų? Galiu tik spėlioti, todėl nedrįsčiau nei teisti, nei teisinti. Ir vis dėlto netgi dabar, rašant šias eilutes, apima abejonė: ar gali būti svarbesnių reikalų ganytojams, kaip skelbti Gerąją Naujieną ir dalyti Išganymo Duoną?

O štai dar viena istorija – juokas pro ašaras. Vėlgi nežinau, kas atsitiko, bet kunigas švęsti mišias atėjo gerokai įkaušęs. Iš pradžių pamaniau, gal jis kuo serga, kad svirduliuoja, bet paskui pasidarė akivaizdu, jog dvasininkas tiesiog padaugino besivaišindamas. Nepaisant to, kunigas kuo puikiausiai atliko savo pareigas, net ir pamokslą neužsikirsdamas išrėžė. Tik po mišių kiek sutriko, svarstė, kur padėti koją... Visa bažnyčia sulaikė kvėpavimą ir lengviau atsiduso, kai dvasininkas pagaliau padėjo pėdą ant laiptelio. Spėliojom, gal tų laiptelių jis matė daugiau, nei jų iš tikrųjų buvo?.. „Ką gi, tikras profesionalas“, – juokavome po mišių patenkinti.

„Gal aš pernelyg senamadiška?“ – svarsčiau kitąkart matydama link altoriaus mišių aukoti su mobiliuoju telefonu rankoje žengiantį kunigą. „Ir kokio svarbaus skambučio tikisi? – nenorom mintyse šmėstelėjo pašaipa. – Negi iš paties dangaus?“ Vietoje Šventojo Rašto ant altoriaus stalo gulėjo mažas mobilusis elektroninis įtaisas – iš tolo negalėjau įžiūrėti: gal „iPad’as“, o gal planšetė? Turbūt taip patogiau. Kam žymėti ir vartyti puslapius, kai gali tik brūkštelėti per ekraną pirštu... „Kunigai – irgi žmonės“, – beliko pakartoti pačiai šimtus kartų girdėtą frazę.

Tiesą pasakius, tokie kuriozai buvo tik linksmos išimtys. Dauguma ganytojų piligrimus sveikino ir laimino, kalbėdavo už juos ir su jais specialias maldas, kai kurie pasakodavo apie savo bažnyčias, vienuolijas ar net pakviesdavo į zakristiją pasišnekučiuoti.



Palaiminti turintys vargdienio dvasią

Į Osebreiro (O’Cebreiro) bažnyčią atėjome gerokai prieš Mišias. Savomis akimis nekantravome išvysti Eucharistiniu stebuklu garsėjančius maldos namus. Kalnų viršukalnėse įsikūrusio kaimelio koplyčioje nuo XIV amžiaus saugomos relikvijos: krauju sušlakstytas korporalas, taurė ir patena, naudoti to stebuklingo įvykio metu. Tąkart per konsekraciją nepatiklaus benediktinų kunigo rankose (jis suabejojo Dievo buvimu ostijoje) duona persimainė į Kristaus kūną, o iš taurės išsiliejęs Jėzaus krauju virtęs vynas ant korporalo paliko kraujo dėmes.

Bažnyčia buvo tuščia, aplink suolus su šluota sukinėjosi tik vienas vidutinio amžiaus vyriškis. „Kažin kokia intencija bus aukojamos šv. Mišios, gal dar ne per vėlu pateikti kunigui savo?“ – prasitariau bendražygei. „Eik tu, čia tik valytojas, ne kunigas“, – paprieštaravo ši. „Kažin ar jie gali pasisamdyti šlavėją...“ – dar suabejojau, bet nuo suolo nepakilau. Ir iš tiesų po geros valandos tą patį vyriškį išvydome liturginiais rūbais prie altoriaus.

Po Mišių zakristijoje bandžiau išdėstyti jam savo pageidavimą kaip sugebėdama: angliškai kunigas nemokėjo, o mano ispanų kalbos žinios – iš viso kokia 20 žodžių. Pagaliau sutarėme, kad šv. Mišios mano intencija bus aukojamos rytojaus dieną. Ant stalelio padėjau 20 eurų – Mišių auką. Kunigas rakteliu atrakino stalčių, kažko jame paieškojo ir ištiesė man 10 eurų GRĄŽOS!!! Mano prieštaravimų, girdi, paimkite visus, jis nenorėjo nė girdėti. Nieko neliko, tik sutikti ir padėkoti.



Į kelią su savo kunigu

Tuo Osebreiro stebuklai nesibaigė… Jau buvome beišeiną iš bažnyčios, kai ją užgriuvo naujų piligrimų būrys, visi dar su kuprinėmis ant pečių ir lazdomis rankose. Vienas iš jų su permirkusiais nuo prakaito rūbais, dulkėtais žygio aulinukais pro altorių nudrožė tiesiai į zakristiją. Pasirodė keistoka, net nepagarbu. Dar keisčiau buvo, kai už minutės jis išniro atgal vilkėdamas kaip ir anas „valytojas“ liturginiais kunigo apdarais. Pasirodo, kad ir kaip skubėjo, prancūzų piligrimai, keliavę su savo dvasininku, pavėlavo į pamaldas ir paprašė vietinio kunigo leidimo švęsti jas patys.

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera – taip tą vakarą netikėtai šv. Mišiose dalyvavome dukart. Po to dar keliskart Kelyje šioji grupelė mus aplenkė garsiai kalbėdama rožinio maldą. Jie vieninteliai iš mūsų sutiktų piligrimų Keliu ėjo kartu su „nuosavu“ ganytoju – kunigu.



Rita MITKUTĖ-MADDOCK



(Bus daugiau)

Galerija: Šv. Jokūbo kelias (VI)

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---