Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2016-07-20 15:29

---

Apleistose bažnyčiose ir varpinėse savo lizdus suka gandrai.

Astos VILKELIŠKIENĖS nuotr.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 80–82)



Ruošk roges vasarą...

Šv. Jokūbo keliui ir kelionei patartina iš anksto gerai pasiruošti. Dažnas užkalbintas piligrimas sakėsi bent pusmetį prieš kelionę treniravęsis namuose, kasdien nueidamas po penkis ar daugiau kilometrų. Aš to nedariau, nes ir taip daug trepsiu – kur tik galima, stengiuosi nueiti pėsčiomis. Mano rūpestis buvo kitas: ar pajėgsiu nešti kuprinę?.. Ji negali būti sunkesnė nei 10 proc. žmogaus svorio, bet ir tie penki šeši kilogramai dienos pabaigoje tampa švininiai.

Būtina prieš kelionę pabendrauti su jau Kelią nuėjusiais piligrimais, įsiklausyti į jų patirtis ir patarimus. Daug informacijos radau internete, perskaičiau specialiai Keliui skirtą Džono Brierlio knygą (John Brierley „Camino de Santiago“), kurioje radau daug praktinių patarimų, detalios informacijos apie maršrutą, landšaftą. Čia pateikti ir žemėlapiai, nakvynės bei maitinimo įstaigų adresai ir telefonai, lankytinos įžymios vietos, bažnyčios bei mišių laikas. Knygą rekomenduočiau net ir tam keliautojui, kuris nemoka anglų kalbos: turėsite žemėlapius, adresus, telefonus. O tiems, kas gali skaityti angliškai, pravers ir dvasinės autoriaus įžvalgos.

Net pirkdama kelioninius batus bei kitą inventorių konsultavausi su Kelią nuėjusiais žmonėmis, ko būtiniausiai reikia ir be ko galima išsiversti. Man pasisekė, nes parduotuvėje Vilniuje dirbo Vytautas – jaunas vyrukas pardavėjas, pats nuėjęs Kelią. Jis man padėjo išsirinkti kuprinę, batus, miegmaišį, gertuvę. O kai kurie kiti jo patarimai vėliau tapo aukso verti. Vytautas primygtinai siūlė pasiimti į kelionę dvi avalynės poras: aulinukus, kurie sumažina kojų išnirimo riziką, bei sandalus, kuriais persiaudavau nuėjusi pusę dienos kelio, kai oras įkaisdavo ir kojos išbrinkdavo. Taip išvengiau kojų maudulio ir pūslių.

Taip pat jis man patarė būtinai įsigyti lazdas, kuriomis pasiramsčiuojant, ypač kopiant į kalnus ir kalvas bei leidžiantis, ne tik sumažinama kelių apkrova (daug kas skundėsi skausmais ir patinimais), bet ir lengviau išlaikoma pusiausvyra: tvirčiau jautiesi, nepaslysti, nesusvyruoji. Lazda gali praversti ir norint apsiginti nuo valkataujančių šunų.

Vytautas perspėjo mane ir dėl lovų parazitų – blusų ir blakių, mat pats kelionės metu buvo jų apkandžiotas. Kad atbaidyčiau šiuos nepageidaujamus „sugulovus“, įsigijau impregnuotą miegmaišį.



Kaimai vaiduokliai

Nemažai Kelio kilometrų driekiasi per Šiaurės Ispanijos kaimus ir miestelius. Pribloškė tai, kad tiek daug jų visiškai apleisti, nebegyvenami. Praeini namą po namo, kaimą po kaimo – visur kabo skelbimai, raibuliuoja užrašai „Parduodama, parduodama, parduodama“... Tik pirkėjų nesimato nė per patrankos šūvį.

Užkalti langai, aklinai uždarytos langinės – tarsi užmerktos akys. Tik nežinia, miega jie ar galbūt svajoja užsimerkę, prisimindami gerus senus laikus, viliasi ir laukia sugrįšiančių paveldėtojų. O kol kas namus vaiduoklius „okupavusios“ kregždės. Jų pulkų pulkai suka ratus virš negyvų kaimų.

Neskaičiavome, kiek praėjome tokių kaimų ir miestelių. Kai kuriuose iš jų įsikūrę piligrimų nakvynės namai bei baras ar maža parduotuvėlė – vienintelė gyvybės oazė, vakarais atgyjanti nuo keliauninkų klegesio.



Meilė ir draugystė

Pas ispaną Pedro ir bulgarę Svetlaną (mane suintrigavo rusiškas vardas – iš kur jis čia, Ispanijos užkampyje?) užeigoje kartu su kitais piligrimais prie bendro stalo valgėme tradicinį ispanišką ryžių patiekalą – paeliją (paella). Tąsyk vakarieniauti drauge susėdo ispanai, vokiečiai, prancūzai, amerikiečiai ir dvi lietuvaitės. O šeimininkas su svečiais dalijosi ne tik vakariene, bet ir įstabia savo meilės ir laimės istorija.

Pasirodo, abudu (jis ir jau dabar jo žmona Svetlana) yra nuėję Jokūbo Kelią. Susitikę Kelyje jie jau negalėjo išsiskirti – nebegalėjo gyventi ne tik vienas be kito, bet ir be Kelio, todėl nutarė įkurti barą Kelyje ir kasdien vaišinti pro šalį žygiuojančius naujus piligrimus. Sakėsi norį įsteigti ir nakvynės namus, bet kol kas tam dar turintys pataupyti.

Panašių istorijų čia apstu. Na, ne visos jos virsta santuokos įžadais, bet dažna – ilgamete draugyste. Porą draugų iš Kelio „parsivežiau“ ir aš: kaskart apsikeičiu laiškeliais su bičiuliais iš Brazilijos ir Italijos. Tiesa, ar ši plunksnos draugystė išlaikys laiko išbandymą, spręsti dar anksti.



Rita MITKUTĖ-MADDOCK



(Bus daugiau)

Galerija: Šv. Jokūbo kelias (IV)

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---