Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2016-07-13 15:39

---

Kelionės įspūdžius aprašiusi Rita Mitkutė-Maddock (dešinėje) ir fotoobjektyvu juos užfiksavusi vilkaviškietė Asta Vilkeliškienė Šv. Jokūbo kelyje susidraugavo su Marco Antonio iš Brazilijos.

Astos VILKELIŠKIENĖS nuotr.

Šv. Jokūbo kelias – kultūrinis Europos maršrutas, įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą. Tai vienas seniausių ir svarbiausių krikščionių piligrimystės maršrutų, kuris driekiasi per visą šiaurinę Ispanijos dalį senuoju romėnų prekybos taku iki apaštalo Jokūbo palaikus saugančios Kompostelos Santjago (Santjago de Kompostela) katedros (XI–XIII a.).

Šis viso pasaulio piligrimų pamėgtas kelių tinklas apima daug Europos valstybių. Į jį šiemet įsilies ir Lietuva. Birželio pradžioje Vyriausybė patvirtino Šv. Jokūbo kelio per mūsų valstybę objektų sąrašą, į kurį iš Suvalkijos regiono įrašytas Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikos bei marijonų vienuolyno statinių kompleksas.

Nelengvą piligriminę kelionę per Ispaniją yra išbandę daug lietuvaičių, tarp jų – ir buvusi vilkaviškietė, žurnalistė Rita Mitkutė-Maddock. Ji sutiko pasidalyti su „Santakos“ skaitytojais Šv. Jokūbo kelyje patirtais įspūdžiais. Šiandien spausdiname pirmąją pasakojimo dalį.



Tikslas – vienas, priežastys – įvairios

Einant Šv. Jokūbo keliu laiko į valias pamąstyti apie gyvenimą: ką padarei, ko nepadarei, ką galėjai padaryti geriau, o ko būtų buvę geriau išvengti. Kelias padeda perkratyti asmenines vertybes, moralines nuostatas, politinius įsitikinimus. Kiekvienas eina juo pastūmėtas skirtingų priežasčių ar paskatų: vieni – melsdami Dievo malonės ir nuodėmių atleidimo, antri – tikėdamiesi taip išprašysią pasveikimo stebuklo sau ar savo artimiesiems. Iki ašarų sujaudino Marijo iš Neapolio prisipažinimas: žilaplaukis tėvas šimtus Šv. Jokūbo kelio kilometrų nuėjo už savo mirtinai sergančią trisdešimtmetę dukterį. Treti eina stengdamiesi atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių, užsimiršti, vildamiesi ištrūkti iš užburto beprasmybės rato ir nusivylimo liūno, o dar kiti – iš smalsumo. Kas – kad išbandytų save, o kas – kad pažintų Ispaniją.

Nemažai tokių, kurie, pasisotinę ir bodėdamiesi tradicinėmis atostogomis pajūryje ir viešbučiuose, renkasi šį kelią kaip alternatyvią atostogų formą. Kiti pradeda eiti net nežinodami, kodėl eina, tačiau ilgaamžis kelio dvasingumas, jo nematoma ir neapčiuopiama, bet jaučiama aura palytėja kiekvieną žmogų, padėjusį ant jo savo pėdą.

Kompostelos Santjage atsiimant Šv. Jokūbo kelio sertifikatą tenka pildyti grafą apie kelionės tikslą (religinis, pažintinis, kultūrinis). Tame lape, kur buvo įrašytas ir mano vardas, daugiausia „varnelių“ buvo pirmoje skiltyje – dvasinės ir religinės paskatos.

Nesiimsiu neįmanomo uždavinio – apibendrinimų ar apžvalgos: apie šį kelią jau prirašyta knygų, prisukta filmų. Rašau tik tai, ką patyriau, mačiau ir girdėjau. Kaskart žengiant šiuo keliu (ne vienas jį nužygiuoja ir antrą ar net daugiau kartų) kiekvienas atranda ir patiria kažką kito – panašiai kaip skaitant Šventąjį Raštą.



Ne eina į kažką, o bėga nuo kažko

Formalus kelio tikslas vienas – pasiekti Kompostelos Santjagą, tačiau drįsčiau teigti, kad tikslas nėra pats svarbiausias dalykas, beveik visi (yra ir žuvusiųjų šiame kelyje) anksčiau ar vėliau nueina iki Šv. Jokūbo katedros, kurioje saugomi apaštalo Jokūbo palaikai, dalyvauja šventose Mišiose, išsako ten savo lūkesčius ir norus.

Dienų dienomis, savaitėmis žengiant pėda pėdon, stebint brolius ir seseris piligrimus, bendraujant, dalijantis gyvenimo istorijomis, susidarė įspūdis, kad dauguma vis dėlto pradeda kelią ne eidami į kažką, o bėgdami nuo kažko: rūpesčių, sielvarto, netekčių, nusivylimo, ligų, barnių, skyrybų, nesėkmių, skausmo.

Sunku, o gal ir neįmanoma paaiškinti, kada, kuriuo momentu ir kaip, tačiau kelias iš tiesų padeda atsikratyti šios nepageidaujamos slegiančios naštos ar bent ją palengvinti: gal dalį nuplauna sūrus prakaitas, dalį – nuovargio ašaros, dalį – kartu su kelionės dulkėmis palaimingu atrodantis toks šiaip įprastas kasdienis dušas ilgos ir varginančios dienos pabaigoje. Dalimi naštos pasidalijame su bendrakeleiviais, o likučius tiesiog išbarstome vieškelių, laukų ir pamiškių takelių pakraščiuose, nes vilkti juos per visą Ispaniją atrodo tiesiog absurdiška: buvusios tokios gyvybiškai svarbios, dominuojančios gyvenime ir mintyse neišpainiojamos, beviltiškos problemos kelyje tampa menkavertėmis ir nereikšmingomis – kaip tame Juliaus Janonio eilėraštyje: „Kol nemačiau to vaizdo, / Laikiau skaudžia ir savo žaizdą“...



Iš įvairiausių pasaulio kampelių

Piligrimai eina po vieną, po du, grupelėmis, šeimomis. Eina vyrai ir moterys, seni ir jauni, sveiki ir luoši. Eina katalikai ir kitų tikėjimų žmonės, eina tikintys ir netikintys. O jau tautų etninė įvairovė! Daugiausia teko sutikti europiečių, dominavo vokiečiai ir prancūzai, o artėjant prie Kompostelos Santjago sutirštėjo ispanų. Gausu buvo ir piligrimų iš Šiaurės Amerikos, daugiausia – JAV piliečių, saujelė iš Pietų Amerikos šalių. Sutikau keliauninkų iš Pietų Korėjos, Japonijos, Australijos, Rusijos.

Piligrimų iš Rytų Europos pasitaikė vos keliolika – juos gali suskaičiuoti ant rankų pirštų: du lenkai, vengrė, slovėnė, keletas slovakų ir čekų. Porą kartų prabilome ir lietuviškai: antrą kelionės rytą pasilabinau su dviem jaunais vyrukais, o po kelių savaičių buvau užkalbinta ir šnektelėjau su pro šalį traukiančia tautiečių šeima – vyru ir žmona.

Svarsčiau, kodėl „vakariečių“ daugiau? Gal dėl pinigų? Man kelionė kainavo apie tūkstantį eurų, įskaitant skrydžius ir inventorių. Taupydamas – ir su mažiau išsiverstum.



Rita MITKUTĖ-MADDOCK



(Bus daugiau)

Galerija: Šv. Jokūbo kelias (I)

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---