|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Vilkaviškyje parduoda bulves ir alijošių. Tel. 0 658 13 757.Galioja iki: 2024-12-20 10:53:18
Moteris ieško darbo. Tel. 0 658 13 757.
Galioja iki: 2024-12-20 10:54:01
Parduoda gyvas žąsis (30 Eur už vnt.) ir antis (15 Eur už vnt.). Tel. 0 611 00 181.
Galioja iki: 2024-12-20 10:54:49
Parduoda kalėdines sidabrines eglutes Pūstapėdžiuose. Tel. 0 698 41 635.
Galioja iki: 2024-12-21 14:56:19
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2016-07-11 16:29
|
|
|
Kelionėje vilkaviškiečiai šiuo senutėliu „Moskvičiumi“ įveikė beveik 5 tūkst. kilometrų.
Nuotr. iš Gintaro MAKSIMAVIČIAUS asmeninio albumo.
Andrius GRYGELAITIS
Vilkaviškio rajono gyventojų Gintaro Maksimavičiaus ir Raimondo Plečkaičio ekipažas kartu su kolega iš Estijos senoviniais „Moskvičiais“ sukorė beveik 5 tūkst. kilometrų ir Norvegijoje esančiame šiauriausiame Europos taške iškėlė Vilkaviškio vėliavą.
Turėjo telefoną
Idėja nukeliauti į šiauriausią Europos tašką kilo vilkaviškiečiui G. Maksimavičiui. Dar praėjusiais metais panašų žygį surengė Lietuvos „Vabalų“ klubo nariai – automobilių mėgėjai, vairuojantys „Volkswagen Beetle“ markės transporto priemones. Pasikonsultavęs su jais G. Maksimavičius ir pats nusprendė išsiruošti į greta Norvegijos Nordkapo miestelio esantį turistų lankomą objektą. Šią kelionę asociacijos „Senų vežimų“ klubo narys pradėjo planuoti beveik prieš pusmetį. Pagrindinis tikslas buvo į minėtą vietą nuvykti senaisiais „Moskvičiais“.
„Iš pradžių ketinome keliauti trys ekipažai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Likus porai mėnesių iki žygio pradžios latvis pranešė, kad vykti negalės. Likome mes su estu. Į kompaniją pasikviečiau seną bičiulį, Gražiškiuose dirbantį Raimondą Plečkaitį. Viena iš priežasčių, kodėl jam pasiūliau važiuoti kartu, – jis turi mobilųjį telefoną“, – juokėsi išvykos organizatorius.
Trumpesnė nei planuota
Pats Gintaras visuomet pabrėžia besistengiantis būti savo krašto patriotu, todėl vienas iš šios kelionės tikslų buvo šiauriausiame Europos taške iškelti Vilkaviškio vėliavą. Ją žygeiviams parūpino vilkaviškietis Linas Dubickas.
„Galima sakyti, kad prie šios kelionės prisidėjo net trijų rajono organizacijų atstovai. Aš priklausau asociacijai „Senų vežimų“ klubui, Raimondas – radijo mėgėjų klubui „Varpas“, o Linas yra buriuotojų klubo „Škvalas“ narys. Be to, šią kelionę paremti norėjo daugybė mūsų rajono verslininkų, bet mes paramos atsisakėme, todėl jie tvirtino, kad pinigus perves kilnesniems tikslams“, – su šypsena šiek tiek ironizavo pašnekovas.
Iš viso minėta kelionė truko aštuonias paras. Tiesa, ji buvo suplanuota kiek ilgesnė, nes bent porą dienų buvo tikimasi taisyti kelyje sugedusią seną techniką. Tiek lietuvių, tiek estų automobiliai buvo prikrauti atsarginių dalių, iš anksto susisiekta su Suomijos „Moskvičių“ mėgėjų klubo nariais, kad esant reikalui jie padėtų „prikelti“ ne pirmą dešimtmetį skaičiuojančias transporto priemones. Laimei, to neprireikė ir pati kelionė praėjo gana sklandžiai. Vilkaviškietis tiki, kad tiek šioje, tiek kitose kelionėse sėkmė jį lydi neatsitiktinai. Jis turi ritualą prieš kiekvieną išvyką aplinkiniams girdint ištarti vieną ir tą pačią frazę: „Angele sarge, saugok mane, tu skrisk prieky – aš seksiu tave!“
Nuotykiai kelyje
Nors buvo vykstama į Norvegiją, tačiau didžioji maršruto dalis vedė Suomijos keliais. Žygeiviai apžiūrėjo šios šalies sostinę Helsinkį, aplankė tautinį samių muziejų, greta esančią Kalėdų Senelio rezidenciją, apžiūrėjo įspūdingą automobilių muziejų Kangasalos miestelyje. G. Maksimavičius visiems keturračių transporto priemonių mėgėjams patarė jį aplankyti, juolab kad įėjimas nieko nekainuoja.
Kelionėje vilkaviškiečiai sutiko ir kitų lietuvių, kurie juos aplenkė, pasisveikino kelyje. Ant mūsiškių „Moskvičiaus“ galinio lango buvo užrašytas radijo mėgėjo R. Plečkaičio šaukinys. Tai pastebėję tautiečiai greitai užrašė ir per savo automobilio langą parodė savo šaukinį. Taip tarp lietuvių dviejų automobilių keleivių užsimezgė simbolinis dialogas.
„Jau grįžtant į Lietuvą su „Moskvičiumi“ reikėjo užvažiuoti į antrąjį kelto aukštą. Žinojau, kad benzino bakas – apytuštis, bet kaip tikras suvalkietis nusprendžiau pataupyti ir jo nepripildyti. Važiuojant trapu aukštyn, maždaug pusiaukelėje, visas benzinas subėgo į vieną pusę ir mano mašina užgeso. Tiesa, suomiai tuo nesistebėjo, matyt, jiems tai yra įprastas reiškinys“, – juokėsi pašnekovas.
Vyras pasakojo, jog kelionėje jį sustabdę pareigūnai net dusyk liepė alkotesteriu pasitikrinti blaivumą. Įdomu tai, kad Suomijoje išvažiuojant iš kelto blaivumas buvo tikrinamas visų, išskyrus suomius ir estus.
Antrą kartą – tik su geresniu automobiliu
Pasiekę šiauriausią Europos tašką ir ten iškėlę Vilkaviškio vėliavą kraštiečiai tikino, kad antrą sykį tokiomis pačiomis sąlygomis leistis į šitokią kelionę, ko gero, nesiryžtų. Tiesa, geresniais automobiliais vyrai ne tik patys mielai pakartotų žygį, bet tą padaryti patartų ir savo draugams.
„Važiuoti tokį atstumą „Moskvičiumi“ – sunkus ir daug jėgų reikalaujantis darbas. Didelė vibracija, triukšmas, mažai komforto, nuolatinė baimė, kad automobilis gali neužvažiuoti į statesnę įkalnę ir užgesti. Tai pojūčiai, kurie šiek tiek mažina kelionės malonumą“, – vardijo G. Maksimavičius.
Vis dėlto jis sakė, kad šią kelionę dar ilgai atsimins. Iki tol nei Suomijoje, nei Norvegijoje nesilankiusiam vilkaviškiečiui šios šalys paliko teigiamą įspūdį. Suomijoje jam įstrigo nesuskaičiuojami ežerai, o Norvegijoje – po vandeniu besidriekiantys tuneliai ir net vasarą pakelėse baltuojančio sniego gausa.
„Ilgai atsiminsiu ir daugybę uodų. Nežinau, gal toks laikotarpis pasitaikė, bet jų buvo išties daug. Suomijoje kambaryje uodų – kaip pas mus lauke. Vos pasilenkdavau persiauti kojines, o jau, žiūrėk, „įsegė“ 5 ar 6“, – juokėsi keliautojas.
Dėl pavardės
Tai nebuvo pirmoji tolima G. Maksimavičiaus kelionė senoviniu automobiliu. Su „Senų vežimų“ nariais vyriškis, kai tik turi galimybę, visada keliauja ne tik po Lietuvą, bet ir į svečias šalis.
Senovine technika pašnekovas domisi nuo mažens. Jis šmaikštavo, kad naujų automobilių neįperka, todėl belieka tenkintis tais, kurie skaičiuoja ne pirmą dešimtį metų. Tiesa, jam artimesni buvusioje Sovietų Sąjungoje pagaminti modeliai. Anot Gintaro, vakarietiškos mašinos mažiau traukia tikriausiai dėl to, kad su jomis nėra susijusių sentimentalių vaikystės prisiminimų. O iš visų transporto priemonių vilkaviškiečiui mieliausi yra „Moskvičiai“. Kaip pats juokavo, taip yra tikriausiai dėl to, kad šios markės pavadinimas ir jo paties pavardė turi panašių garsų sąskambių.
G. Maksimavičius prieš pusantro mėnesio mūsų regione netgi buvo surengęs „Moskvičių“ mėgėjų susitikimą. Tuomet į jį atvyko po šešis ekipažus iš Lietuvos ir Latvijos. Susitikimo dalyviai tąsyk aplankė Marijampolę, Paežerių dvarą, kaimyninę Lenkiją, Vištytį.
Vilkaviškio rajono gyventojų Gintaro Maksimavičiaus ir Raimondo Plečkaičio ekipažas kartu su kolega iš Estijos senoviniais „Moskvičiais“ sukorė beveik 5 tūkst. kilometrų ir Norvegijoje esančiame šiauriausiame Europos taške iškėlė Vilkaviškio vėliavą. |
Idėja nukeliauti į šiauriausią Europos tašką kilo vilkaviškiečiui G. Maksimavičiui. Dar praėjusiais metais panašų žygį surengė Lietuvos „Vabalų“ klubo nariai – automobilių mėgėjai, vairuojantys „Volkswagen Beetle“ markės transporto priemones. Pasikonsultavęs su jais G. Maksimavičius ir pats nusprendė išsiruošti į greta Norvegijos Nordkapo miestelio esantį turistų lankomą objektą. Šią kelionę asociacijos „Senų vežimų“ klubo narys pradėjo planuoti beveik prieš pusmetį. Pagrindinis tikslas buvo į minėtą vietą nuvykti senaisiais „Moskvičiais“.
„Iš pradžių ketinome keliauti trys ekipažai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Likus porai mėnesių iki žygio pradžios latvis pranešė, kad vykti negalės. Likome mes su estu. Į kompaniją pasikviečiau seną bičiulį, Gražiškiuose dirbantį Raimondą Plečkaitį. Viena iš priežasčių, kodėl jam pasiūliau važiuoti kartu, – jis turi mobilųjį telefoną“, – juokėsi išvykos organizatorius.
Pats Gintaras visuomet pabrėžia besistengiantis būti savo krašto patriotu, todėl vienas iš šios kelionės tikslų buvo šiauriausiame Europos taške iškelti Vilkaviškio vėliavą. Ją žygeiviams parūpino vilkaviškietis Linas Dubickas.
„Galima sakyti, kad prie šios kelionės prisidėjo net trijų rajono organizacijų atstovai. Aš priklausau asociacijai „Senų vežimų“ klubui, Raimondas – radijo mėgėjų klubui „Varpas“, o Linas yra buriuotojų klubo „Škvalas“ narys. Be to, šią kelionę paremti norėjo daugybė mūsų rajono verslininkų, bet mes paramos atsisakėme, todėl jie tvirtino, kad pinigus perves kilnesniems tikslams“, – su šypsena šiek tiek ironizavo pašnekovas.
Iš viso minėta kelionė truko aštuonias paras. Tiesa, ji buvo suplanuota kiek ilgesnė, nes bent porą dienų buvo tikimasi taisyti kelyje sugedusią seną techniką. Tiek lietuvių, tiek estų automobiliai buvo prikrauti atsarginių dalių, iš anksto susisiekta su Suomijos „Moskvičių“ mėgėjų klubo nariais, kad esant reikalui jie padėtų „prikelti“ ne pirmą dešimtmetį skaičiuojančias transporto priemones. Laimei, to neprireikė ir pati kelionė praėjo gana sklandžiai. Vilkaviškietis tiki, kad tiek šioje, tiek kitose kelionėse sėkmė jį lydi neatsitiktinai. Jis turi ritualą prieš kiekvieną išvyką aplinkiniams girdint ištarti vieną ir tą pačią frazę: „Angele sarge, saugok mane, tu skrisk prieky – aš seksiu tave!“
Nors buvo vykstama į Norvegiją, tačiau didžioji maršruto dalis vedė Suomijos keliais. Žygeiviai apžiūrėjo šios šalies sostinę Helsinkį, aplankė tautinį samių muziejų, greta esančią Kalėdų Senelio rezidenciją, apžiūrėjo įspūdingą automobilių muziejų Kangasalos miestelyje. G. Maksimavičius visiems keturračių transporto priemonių mėgėjams patarė jį aplankyti, juolab kad įėjimas nieko nekainuoja.
Kelionėje vilkaviškiečiai sutiko ir kitų lietuvių, kurie juos aplenkė, pasisveikino kelyje. Ant mūsiškių „Moskvičiaus“ galinio lango buvo užrašytas radijo mėgėjo R. Plečkaičio šaukinys. Tai pastebėję tautiečiai greitai užrašė ir per savo automobilio langą parodė savo šaukinį. Taip tarp lietuvių dviejų automobilių keleivių užsimezgė simbolinis dialogas.
„Jau grįžtant į Lietuvą su „Moskvičiumi“ reikėjo užvažiuoti į antrąjį kelto aukštą. Žinojau, kad benzino bakas – apytuštis, bet kaip tikras suvalkietis nusprendžiau pataupyti ir jo nepripildyti. Važiuojant trapu aukštyn, maždaug pusiaukelėje, visas benzinas subėgo į vieną pusę ir mano mašina užgeso. Tiesa, suomiai tuo nesistebėjo, matyt, jiems tai yra įprastas reiškinys“, – juokėsi pašnekovas.
Vyras pasakojo, jog kelionėje jį sustabdę pareigūnai net dusyk liepė alkotesteriu pasitikrinti blaivumą. Įdomu tai, kad Suomijoje išvažiuojant iš kelto blaivumas buvo tikrinamas visų, išskyrus suomius ir estus.
Pasiekę šiauriausią Europos tašką ir ten iškėlę Vilkaviškio vėliavą kraštiečiai tikino, kad antrą sykį tokiomis pačiomis sąlygomis leistis į šitokią kelionę, ko gero, nesiryžtų. Tiesa, geresniais automobiliais vyrai ne tik patys mielai pakartotų žygį, bet tą padaryti patartų ir savo draugams.
„Važiuoti tokį atstumą „Moskvičiumi“ – sunkus ir daug jėgų reikalaujantis darbas. Didelė vibracija, triukšmas, mažai komforto, nuolatinė baimė, kad automobilis gali neužvažiuoti į statesnę įkalnę ir užgesti. Tai pojūčiai, kurie šiek tiek mažina kelionės malonumą“, – vardijo G. Maksimavičius.
Vis dėlto jis sakė, kad šią kelionę dar ilgai atsimins. Iki tol nei Suomijoje, nei Norvegijoje nesilankiusiam vilkaviškiečiui šios šalys paliko teigiamą įspūdį. Suomijoje jam įstrigo nesuskaičiuojami ežerai, o Norvegijoje – po vandeniu besidriekiantys tuneliai ir net vasarą pakelėse baltuojančio sniego gausa.
„Ilgai atsiminsiu ir daugybę uodų. Nežinau, gal toks laikotarpis pasitaikė, bet jų buvo išties daug. Suomijoje kambaryje uodų – kaip pas mus lauke. Vos pasilenkdavau persiauti kojines, o jau, žiūrėk, „įsegė“ 5 ar 6“, – juokėsi keliautojas.
Tai nebuvo pirmoji tolima G. Maksimavičiaus kelionė senoviniu automobiliu. Su „Senų vežimų“ nariais vyriškis, kai tik turi galimybę, visada keliauja ne tik po Lietuvą, bet ir į svečias šalis.
Senovine technika pašnekovas domisi nuo mažens. Jis šmaikštavo, kad naujų automobilių neįperka, todėl belieka tenkintis tais, kurie skaičiuoja ne pirmą dešimtį metų. Tiesa, jam artimesni buvusioje Sovietų Sąjungoje pagaminti modeliai. Anot Gintaro, vakarietiškos mašinos mažiau traukia tikriausiai dėl to, kad su jomis nėra susijusių sentimentalių vaikystės prisiminimų. O iš visų transporto priemonių vilkaviškiečiui mieliausi yra „Moskvičiai“. Kaip pats juokavo, taip yra tikriausiai dėl to, kad šios markės pavadinimas ir jo paties pavardė turi panašių garsų sąskambių.
G. Maksimavičius prieš pusantro mėnesio mūsų regione netgi buvo surengęs „Moskvičių“ mėgėjų susitikimą. Tuomet į jį atvyko po šešis ekipažus iš Lietuvos ir Latvijos. Susitikimo dalyviai tąsyk aplankė Marijampolę, Paežerių dvarą, kaimyninę Lenkiją, Vištytį.
Galerija: Šiauriausiame Europos taške
Publikuota: 2016-07-11 16:29:08
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Turgaus prekeivius išgąsdino mokesčių inspektoriai * Panaudotas aliejus sėkmingai keliauja į konteinerius
* Ūkininkai ruošiasi kelionei traktoriumi aplink Lietuvą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Apie veiksmą ir rezultatą
Šnekėdami apie kalėdines dovanas turėtume skirti, kas yra pakuotė, o kas – pakavimas, ir nedaryti kalbos klaidų.
Atsiminkime, kad pakavimas yra veiksmas, procesas, o pakuotė – rezultatas.
Daiktavardis „įpakavimas“ nevartotinas reikšme „pakuotė“.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Apie veiksmą ir rezultatąŠnekėdami apie kalėdines dovanas turėtume skirti, kas yra pakuotė, o kas – pakavimas, ir nedaryti kalbos klaidų.
Atsiminkime, kad pakavimas yra veiksmas, procesas, o pakuotė – rezultatas.
Daiktavardis „įpakavimas“ nevartotinas reikšme „pakuotė“.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|