|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Jaunimas
Saima Kuzminskaitė sau ir aplinkiniams įrodė, kad plaukai – tik nereikšminga žmogaus išorės detalė.„Rūtos Foto“ nuotr. Eglė KVIESULAITIENĖ
Aktyviai gyvenanti, studijuojanti, dirbanti, keliaujanti, įvairiuose projektuose savanoriaujanti Saima ilgus šviesius plaukus nusikirpo praėjusių metų spalį. Mergina plikai galvą nusiskuto tuomet, kai daug žymių žmonių savo pavyzdžiu palaikė septyniolikmetę „Mamų unijos“ savanorę Ievą Krivickaitę. Ši paauglė, sujaudinta vėžiu susirgusių vaikų istorijų, tuomet paskelbė, kad nusikirps savo vešlius plaukus, jei paremti ligoniukus bus surinkta 30 tūkstančių eurų. Drąsios mergaitės pavyzdžiu, palaikydami jos gražią idėją ir stengdamiesi atkreipti visuomenės dėmesį, pasekė Andrius Mamontovas, Marijonas Mikutavičius, Andrius Tapinas, kiti žymūs žmonės. Saimai toks drastiškas šukuosenos pakeitimas tapo savotišku iššūkiu ir saviraiškos priemone. Vilkaviškietė prisipažino, jog ir anksčiau pagalvodavusi apie tokią „šukuoseną“, mat ją erzindavo vyraujantys stereotipai, žmogaus išvaizdos kultas. Kilni akcija tiesiog buvo paskata atkreipti visuomenės dėmesį į skaudžią problemą ir drauge išbandyti save, įvertinti aplinkinių reakciją. S. Kuzminskaitė puikiai prisimena tą dieną, kai eidama į kirpyklą, rodos, aplinkui matė tik ilgus, gražius praeivių plaukus. Tačiau tai visai netrikdė – mergina buvo tvirtai apsisprendusi ir tokį žingsnį aptarusi su artimais žmonėmis. Jie pritarė Saimos norui pasijusti kitokia nei dauguma ją supančių žmonių ir kartu įsijausti į būseną tų žmonių, kurie plaukų netenka ne savo valia. Saima neslepia, kad tokia būsena jai nebuvo tolima ir svetima. Vos prieš kelerius metus mergina turėjo skaudžios patirties, kai vėžiu susirgo jos tėtis. Dar gana jauną, vos penktą dešimtį įpusėjusį, vyrą liga pakirto per pusmetį. Tą skaudų laiką Saimai ne kartą teko lankytis ligoninėse ir būti tarp tokių žmonių, kurių plaukai nuslinko dėl gydymo nuo agresyvios ligos. Būtent tada tokios „šukuosenos“ merginai tapo įprastos ir natūralios. Vis dėlto savo noru pasirinkusi tokį įvaizdį ir galėjusi pajusti smingančius aplinkinių žvilgsnius, kuriuos jaučia vėžiu sergantys žmonės, S. Kuzminskaitė prisipažino turėjusi ne itin malonios patirties. Be galvos apdangalo važiuoti viešuoju transportu mergina pabandė vos porą kartų. Aplinkinių reakcija Saimai pasirodė nemaloni ir negeranoriška. Tad dažniau viešumoje ji rodėsi su galvos apdangalais, juolab kad buvo šaltasis metų laikas. Tačiau Saimos draugai ir artimieji tokį merginos žingsnį įvertino puikiai ir sveikino dėl ryžtingumo. Nors daug susižavėjusių bendraamžių sakė norį taip pat pasekti vilkaviškietės pėdomis, niekas to padaryti taip ir nesiryžo. S. Kuzminskaitė džiaugiasi, jog viešos akcijos, žymių žmonių dėmesys skaudžiai vėžio problemai padeda suartinti visuomenę, mažinti atskirtį ir kalbėti apie šią ligą natūraliai. Juk visai neseniai apie vėžį kalbėti viešai buvo neįprasta, o sergantys žmonės diagnozę nuo aplinkinių slėpdavo tarsi gėdydamiesi savo lemties. Tačiau Saima įsitikinusi: kalbėti viešai reikia, kad kiekvienas išgirdęs suvoktų – rūpintis sveikata tiesiog būtina. Dabar Saima juokauja, jog kaip niekas kitas turėjo galimybių išbandyti įvairiausias šukuosenas. Didžiąją gyvenimo dalį džiaugusis ilgais plaukais, staiga drastiškai pasikeitė. O dabar jiems ataugant pirmiausia turėjo „ežiuko“ šukuoseną, vėliau virtusią laisvu stiliumi krentančiais plaukais. Tačiau labiausiai vilkaviškietė laukia, kol plaukai ataugs tiek, kad juos galėtų susirišti į „uodegėlę“. Savo gyvenimo filosofija besivadovaujanti studentė džiaugiasi ne tik sau, bet ir kitiems įrodžiusi, jog plaukai – tik žmogaus išorės detalė, kuri neturi nieko bendro su jo vidumi, pasaulėžiūra, juo labiau veikla. O šios mergina tikrai turi apsčiai. Žymių žmonių dėmesys vėžio problemai padeda suartinti visuomenę ir mažinti atskirtį. Anglų filologiją Vytauto Didžiojo universitete studijuojanti vilkaviškietė aktyviai dalyvauja studentiškoje veikloje ir dar sugeba užsidirbti pragyvenimui bei kelionėms. Vos pradėjusi studijuoti S. Kuzminskaitė įsitraukė į „Erasmus Student Network“ veiklą savo universitete. Šios organizacijos savanoriai padeda pagal mainų programą iš svečių šalių atvykusiems studentams adaptuotis mūsų krašte. Vėliau vilkaviškietė atrado „Kaunas Photo“ festivalį ir jau antrus metus savanoriauja šioje programoje, padeda organizuoti užsienio šalių fotografų parodas Lietuvoje. Bene labiausiai Saimai įsiminė šių metų sausį Mykolo Žilinsko dailės galerijoje organizuota belgų ir olandų fotomenininkų paroda „Sočio projektas: Kaukazo karo ir turizmo atlasas“. Šią parodą merginai su kitomis savanorėmis teko nuo pradžios iki galo „įgyvendinti“ pačioms. Tai reiškia, kad jos pakavo dėžes su fotografijomis, vertė šių aprašus į anglų ir lietuvių kalbas, kabino nuotraukas galerijos erdvėse. – Man buvo labai įdomu, nes pirmą kartą gyvenime sužinojau, jog fotografijos turi būti sukabintos tokiu tikslumu, kad atstumus teko matuoti lazerine technika. Fotografijų autoriai ir parodos organizatoriai numato viską: iš kurio kampo, kaip apšviesta nuotrauka atrodys įspūdingiausiai, perteiks norimą mintį, atsiskleis visomis spalvomis ir atspalviais, – pasakojo Saima, kuriai ši paroda paliko begalinį įspūdį. Meninių gebėjimų turinti mergina priklauso ir Lietuvos dailininkų sąjungai, kurios renginiuose taip pat dažnai savanoriauja. Dažniausiai padeda versti tekstus, meno dirbinių aprašymus, budi parodose, pasakoja apie meno kūrinius lankytojams ir kt. Saima tvirtina, kad savanorystė teikia didžiulį dvasinį pasitenkinimą. Merginai patinka savo darbu būti naudingai – ir visai nebūtina už tai gauti materialinį atlygį. Tačiau aktyvi studentė sugeba rasti laiko ir darbui. Ji moko anglų kalbos tuos, kurie nori pagilinti žinias. Kartais Saima turi net po 8–10 mokinių vienu metu, tad tenka darbuotis iš peties. Mergina neslepia, kad anglų kalbos pamokos – ne tik pajamos studentei, bet ir didžiulis malonumas. – Kai pirma mokinė man pasakė, kad aš – geriausia jos mokytoja ir su manimi per tris mėnesius išmoko daugiau nei mokykloje per dvejus metus, jaučiau didžiulį pasitenkinimą, – atviravo S. Kuzminskaitė. Nors kol kas dirbančios mokykloje savęs Saima neįsivaizduoja, nes sėslus, „pririštas“ gyvenimas ir darbas aktyvios, vietoje nenustygstančios merginos dar netraukia, ji prisipažįsta retkarčiais apsvarstanti visas galimybes. – Iš šalies mokytojo darbą įsivaizduodavau visai kitaip, tačiau kai susidūriau iš arčiau, viskas pasikeitė. Jei dabar mano mokinys praneša, kad gavo dešimtuką, pasijuntu taip, tarsi tai būtų aukščiausias mano pačios įvertinimas. Tada skambinu mamai, draugams ir visiems giriuosi, jog mano ir mokinio darbas buvo įvertintas aukščiausiu balu, – pasakojo kitąmet anglų filologijos bakalauro diplomą gausianti mergina, šiuo metu ketinanti ramiai paatostogauti savo gimtajame Vilkaviškyje. Tačiau tokie ramūs planai – tik trumpam. Vasarą su „Erasmus+“ projektu S. Kuzminskaitė žada vykti į Makedoniją, o ankstyvą rudenį – į saulėtąją Italiją.
Galerija: Saima Kuzminskaitė
Publikuota: 2016-06-16 08:29:35 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|