|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Istorija
Gedimino gatvė, žvelgiant nuo sankryžos su Vytauto gatve, apie 1935 m.Elena SABALIAUSKIENĖ
Toje vietoje, kur dabar antrus metus tebesitęsia Jono Basanavičiaus aikštės atnaujinimo darbai, Smetonos laikais buvo turgaus aikštė. Ši prekyvietė visa buvusi išgrįsta tašytais akmenimis. Tokį grindinį anuomet vadino bruku. Čia virė miesto gyvenimas, o ypač turgaus dienomis. Atvažiuodavo ir cirkas: pasistatydavo aikštėje didelį paviljoną ir kviesdavo į pramogą miestelėnus. Daugiausia vykdavo lietuvių cirko pasirodymai, būdavo ir klounų, ir akrobatų. Vaikai tokios progos nepraleisdavo ir stengdavosi pamatyti nekasdienį reginį. Artistai po pasirodymų noriai pardavinėdavo žiūrovams savo nuotraukas. Turgaus aikštę supo vienaaukščiai mediniai ir dviaukščiai ar triaukščiai mūriniai namai. Daugiausia jie priklausė žydams prekybininkams. Pirmuose pastatų aukštuose dažnas jų buvo įsirengęs krautuvę. Žydai prekių duodavo „į kreditą“. Būdavo, užsirašo į sąsiuvinį, o žmogus gavęs algą skolą atiduodavo. Aikštės gilumoje (dabartinio pašto link) stovėjo ilgas vienaaukštis pastatas. Tai buvo vadinamieji senkromiai – daug žydų krautuvėlių, kuriose jie prekiavo silkėmis, žibalu ir kitomis smulkmenomis. Lietuvių krautuvėlių mieste buvo mažai. Nuo upelio pusės (ten, kur dabar yra „Maxima“) stovėjo keletas gražių mūrinių namų. Vienas iš jų priklausė žydui Lapidusui, o pirmame namo aukšte buvo dviračių parduotuvė. Šiame pastate tarybiniais metais įsikūrė ligoninė, atrodo, infekcinių ligų skyrius. Toliau greta aikštės būta vieno iš miesto bankų. Palei Gedimino gatvę rikiavosi aukščiausi mūriniai namai. Arčiausiai Šeimenos upelio stovėjo Pūstapedskio knygynas – įdomu, jog kaip tik toje vietoje įsikūręs ir dabartinis knygynas. Kito mūrinio pastato pirmame aukšte buvo Babušio manufaktūra – taip vadinta galanterijos, kvepalų krautuvė. Antrame aukšte veikė lyg ir naktinis restoranas, miestiečių vadintas „Bijūno kliūbu“. Sako, jame būdavo ir linksmų mergelių. Senose nuotraukose užrašai skelbia, jog greta dar buvo „Vilkaviškio žydų liaudies bankas“, „Apskrities savivaldybės aptieka“, „Elegant“ dirbtuvė ir kt. O šiaurrytinėje aikštės pusėje rikiavosi nuosavi gyvenamieji vieno ar dviejų aukštų mūriniai namai. Pirmuose aukštuose irgi būta krautuvėlių. Lietuvio Kantauto (galbūt Kantausko) kepyklėlėje miestiečiai galėjo nusipirkti šviežios duonos ir pyrago. Kokios skanios būdavo ten šviežiai keptos bandelės!.. Toje pat aikštės pusėje (maždaug priešais dabartinę „Žilvino“ parduotuvę) iki karo buvo šaltinis. Cementiniai laiptukai vedė žemyn, kur iš „triūbukės“ bėgo švarus geriamasis vanduo. Žmonės kibirais nešėsi jo į namus. Vokiečių okupacijos metais virš šaltinio padarė vadinamąją pliumpą ir ji tarnavo dar ne vienus metus. Ko gero, to šaltinėlio gysla kažkur po žeme teka ir dabar. Gedimino gatvėje, prie upelio (kur dabar yra klebonija), buvo autobusų stotis ir nedidukas viešbutis. Kitapus gatvės, anapus upelio ir tilto per jį, stovėjo Natkevičiaus kavinė. Ją vadino pieno kavine, miestietės ten eidavo išgerti saldžios grietinėlės. Kaip ir dabar, į tą vietą reikėdavo nusileisti laiptukais žemyn. Toliau, maždaug priešais katedrą, buvo raudonas dviaukštis mūras – Darbo rūmai. Čia rinkdavosi miesto darbininkai, veikė biblioteka, šaškių, stalo teniso klubai. Buvo scena, vykdavo įvairūs renginiai. Vilkaviškio katedra tarp kitų miesto pastatų atrodė išties didingai, šventorius tuomet buvęs aptvertas aukšta balta mūrine tvora. Skambėdavo varpai, kviesdami parapijiečius į šv. Mišias. Tikinčiųjų būdavo pilna bažnyčia, ypač daug katalikiško jaunimo. Gimnazistai, eidami į pamokas, dažnai rytais pakeliui užsukdavo trumpai pasimelsti į mažąją Šv. Kryžiaus bažnyčią. Vytauto gatvėje, tame pastate, kur dabar yra parapijos namai, anuomet buvo „Giedros“ kino salė. Ten rodydavo labai gerus užsienietiškus filmus. Nors Vilkaviškio gimnazijos moksleiviams buvo draudžiama eiti į kiną, jie vis tiek neatsispirdavo pagundai į jį patekti. Bausmės už tokį nusižengimą būdavusios griežtos: gimnazistams stipriai sumažindavo elgesio pažymį. Prie Gedimino gatvės kampo su Vytauto gatve taip pat buvo įrengta pliumpa, o aplinkui gyvenę žmonės prisileidę vandens nešėsi jo į namus. Prie sankryžos stovėjo lietuvio Bačinsko maisto prekių krautuvė (ten, kur buvo senasis paštas). Vaikai iš aplinkinių gatvių vis bėgdavo į ją pirkti saldainių. Šalia, gražiame mūriniame name, buvo įsikūręs Kiverio restoranas. Toje vietoje, kur kažkada būta miesto pirties, buvo ugniagesių garažas – salė. Ugniagesiai turėjo gaisrinę mašiną, tai kai šeštadieniais toje salėje vykdavo šokiai, „gaisrinę“ išvarydavo į lauką. Per šokius grodavo gaisrininkų dūdų orkestras. Žydų tarnaitės, daugiausia lietuvės merginos, pasipuošusios traukdavo į tuos šokius. Atokiau nuo Vytauto gatvės, nusausinus pelkę, vėliau buvo įrengta nauja prekyvietė (teritorijoje už dabartinės pirties). Po turgaus žmones kvietė užsukti netoliese esanti užeiga pas Krūtagalvį – taip vadino jos savininką žydą Rozentalį. Kas be ko, vyrai čia užeidavo išgerti pusbonkutį. Įdomu, kad ant stalo statomo butelaičio dar užmaudavo ir dvi baronkas. Vienas pusbonkutis – ir gana, o tuomet sėdę į vežimus turgininkai išdardėdavo kas sau. Šiaip jau alkoholinių gėrimų mieste laisvai nusipirkti nebuvo kur, tik monopolyje – taip žmonės vadino valstybinio spirito monopolio sandėlį, kur pilstė alkoholį į specialius indus (dabar viename iš tų raudonų plytų pastatų įsikūrusi „Norfos“ parduotuvė). Prie Gedimino ir Vytauto gatvių sankryžos, „ant kampo“, stovėjo dviaukštis mūrinis Gelgoto namas ir jo medžiagų krautuvė. Beje, šis pastatas per karą išliko, tik savininkus dar 1940 m. birželio 14-ąją išvežė į Sibirą. Toliau Vytauto gatvėje buvo įsikūrę žemės ūkio kooperatyvas „Žiedas“, dar vienas bankas. Arčiau upelio, ten, kur dabar už automobilių aikštelės stovi du seni nedideli pastatai, anuomet viename buvo miesto elektros stotis, o kitame – vadinamosios miesto vonios. Jos buvo vienvietės ir dvivietės, atvestas vandentiekis, įrengtas šildymas. Čia praustis ateidavo daug vilkaviškiečių. Pirties paslaugos kainavo nuo 50 centų iki 1, 5 lito. Kur dabar veikė SEB bankas, buvo miesto savivaldybės pastatas. Toliau stūksojo žydams priklausę namai. Įėjimai į kiemus būdavo pro vadinamuosius bromus, o grindinys kiemuose – iš akmenų (kaip sakoma, gyveno „ant bruko“). Žydo Ribovskio name veikė gatavų vyriškų drabužių krautuvė. Broliai Vasmanai turėjo duonos kepyklą ir parduotuvę. Vidiniame kieme stovėjusiame jų name ir gyveno Švedų šeima, augo seserys Laimutė ir Gražina. Pasak moters, geri žmonės buvo broliai, deja, vokiečiai juos karo pradžioje sušaudė. Žydų kapinės buvo toje vietoje, kur dabar stovi Kultūros centro rūmai. O kur įsikūrusi autobusų stotis, stovėjo vokiečių (evangelikų) bažnyčia ir jų pradinė mokykla. Joje pirmą skyrių lankė ir Gražina, kol pastatė naują miesto pradžios mokyklą. Mokytojas buvo vokietis Braunas, tačiau pamokos vyko lietuvių kalba. Švedų šeima gyveno visai netoli Šeimenos upelio. Jo vandenėlis buvo švarus, tyras, žmonės jį sėmė ir nešėsi į namus, skalbė, laistė daržus. Vaikai dažnai žaisdavo jo pakrantėse, žiemą prie tiltuko čiužinėdavo su pačiūžomis. Upelis buvo negilus, jo dugnas nusėtas akmenėliais, tad vaikai braidydavo ir gaudydavo dygles. Jie nuo savo kranto smalsiai stebėdavo, kaip per žydų Velykas šie, atėję prie upelio, ilgai melsdavosi iš knygų ir po to kratydavo drabužių skvernus, taip atsikratydami nuodėmių. Kitapus upelio, kur dabar toliau nuo gatvės stovi buvusios poliklinikos pastatas, buvo žydų senelių namai (dabartinę polikliniką pastatė jau po karo). Ant raudono mūro pastato laiptų vaikai matydavo išėjusius žydus su didelėmis barzdomis, bet eiti artyn prisibijojo. Tuo labiau kad mamos neklusnius savo išdykėlius gąsdindavo „atiduoti“ žydams. Netoliese, garbingoje vietoje, stovėjo įžymioji medinė sinagoga. Vilkaviškio žydų bendruomenei, be sinagogos ir senelių namų, priklausė ir nemažas mūrinis pastatas – Betmidrašas. Tai buvo judėjų tekstų studijavimo bei mokymosi vieta, arba tiesiog žydų bendruomenės namai. Taigi, prisiminimų takais apsukome nedidelį ratą aplink senojo Vilkaviškio centrą, kurio fragmentai liko tik senose fotografijose. Pasak G. Vaičiulienės, atmintyje išlikę šviesūs prisiminimai ir apie senąją miesto gimnaziją, baltų akacijų alėją, kuria gimnazistės eidavo pasivaikščioti į miesto sodą. Jis buvęs labai gražus: viliojo sutvarkyti, prižiūrimi takeliai, gėlynai, suoliukai, jaunimas čia skirdavo pasimatymus, žaisdavo lauko tenisą. Po gegužinių ar birželinių pamaldų taip smagu būdavę vakarais pasivaikščioti vis gražėjančiomis miesto gatvėmis... Deja, 1940 m. birželį, kai „atėjo rusai“, tuoj pat uždarė privačias krautuves, viską nacionalizavo, o per pirmą trėmimą išvežė beveik visą miesto inteligentiją. Tačiau tai buvo tik tragedijos pradžia. 1941 m. birželio 22-osios rytą vokiečių lėktuvai ėmė bombarduoti Vilkaviškį. Pirma bomba nukrito visai netoli Švedų namų, kitapus gatvės. Pirmą karo dieną sudegė visas miesto centras ir žmonės bėgdami paskui save matė baisią gaisro pašvaistę. Taip po pelenais ir griuvėsiais buvo negrįžtamai palaidota ir dalis senojo miesto kultūros bei istorijos.
Galerija: Senasis Vilkaviškis
Publikuota: 2016-05-19 10:55:50 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* „Išskaidrinus“ skaidrumo rasta mažai * Sukviesti institucijų atstovai gyventojų dėmesio nesulaukė * Lenktynėse dėl medikų laimi pinigų medžiotojai Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|