Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Mažasis poezijos pavasaris

---

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr.

Zita ANDZIULIENĖ





Gyvenimas – apverstas varpas







Gyvenimas kartais atrodo



Kaip apverstas varpas bežadis,



Nors daug ką iš jo mes paėmę,



O dar daugiau esam praradę.



Priglaudę savy mėnesienas,



Žvaigždynų mirgėjimą žvainą,



Pajutę širdim išdavystę,



Supratę tikros meilės kainą.



Sugėrę žiogų serenadas,



Susėmę žydėjimą sodų,



Sutikę, praėję, suradę,



Siela nepasenti išmokę.



Tokie mes šiandien susitikom.



Pro šalį praeit negalėjom.



Gyvenimas – apverstas varpas –



Ramybės, deja, nežadėjo.











Ona ASCILIENĖ







Vasara







Upė apglėbė pievą gėlėtą,



Meiliai kalbino auštantį rytą.



Jaunamartės linksmai žlugtą velėjo,



Stebėjo, kaip saulės diskas išnyra.



Idiliją šią linksmino paukščiai,



Suokė, giedojo, čiulbėjo.



Siela nevaržoma kyla į aukštį



Pažvelgt iš viršaus į valdas sutvėrėjo.



Bet grįžkim atgal į žemę,



Papuoškim ją kuo galim,



Susiliekim su upės čiurlenimu,



Tapkim margaspalviais drugeliais.



Aš noriu būti geltona puriena,



Įmerkusi kojas į šlapią velėną.



Saulė geltonumo man pavydėtų.



Mergaitės, nupynę vainiką,



Nežemišku grožiu spindėtų.



Laimingi visi, kurie tai regėjo,



Tik graudu, kad vasara mano praėjo.











Raimondas ALEKSA







Mintys







Žmogaus mintys,



Kur nenuklysta



Į toliausius pasaulio kraštus.







Į Tėviškę brangią,



Kur bėgiota vaikystėj



Per ražienas rugpjūčio laukų.







Į ežero vėsą



Ankstų vasaros rytą,



Kur suplaukia žuvys prie krantų.







Teskrajoja laisvai



Nenuilstančios mintys,



Jų platybė neturi ribų.











Elena ANDRIUŠIENĖ







Viltis







Ar regėjai baltą naktį,



Kai mėnulis šviesą į žemę metė?



Stebuklas paslapties,



Dangiškos ramybės



Ir vilties.



Tikiu, kad angelų namuos



Mes susitiksim



Ir amžinai ten pasiliksim.











Elena BACEVIČIENĖ







Pasiilgau to laukimo,



To ūmaus dangaus švytimo,



To sekimo, kai skaičiuoji,



Kas parskrido, kas dar grįš.



Kai atgyja žemės spalvos,



Kai pakvimpa melsvos kalvos,



Kai gelsvom ugnelėm sprogsta



Nuogi gluosniai paupiuos.



Vyturio staigus kritimas



Sminga į akis ir širdį...



Jei galėtum – sulaikytum



Ir išsaugotum delnuos



Trapią viltį – kaip palaimą



Nuo vienatvės ir nelaimės,



Praradimo, gal likimo



Ar laimingos pabaigos...











Eleonora BAUKIENĖ







Pavasario akimirka







Lydžiu akimis



Sidabrines bures,



Beskriejančias



Melsvais padangių



Vandenynais.



Pavasario akimirkos sulaukta.



Balta ir mėlyna spalva –



Šviesa ir saulė.



Nakties tamsos



Auksinės žvaigždės



Nustelbti nepajėgia.



Tik saulės spinduly



Ateina mūs diena.



Graži pavasario akimirka.



Ir vyksta vėl stebuklas –



Skleidžias žiedas obels,



Geria spindulio šviesą.



Ta šviesa vėl plevens



Virš kaimų ir miškų,



Virš laukų ir kalvų.



Bus ir naktį šviesu



Nuo žydėjimo sodų.











Valerija BLAŽAITIENĖ







Kaip baltas balandis







Kai silpnas plakimas širdies,



Kai rankos pavargę rymos,



Tikėkimės, dienos ir naktys



Nebus vien tik skausmo rėmuos.







Kad vargas – paklydėlis svečias



Nelįstų pro langus, duris,



Tik Dievo palaima geriausia



Kaip baltas balandis atskris.







Pavasariai šauks į jaunystę,



Ateinančius mūsų metus.



Toli, oi toli pasiklydus,



Ji mūsų širdy nepabus.







Dar gyvąją pasaką sekit,



Tiesiausių kelių švyturiai.



Lai saulė gyvenimo teka



Gražiausių svajų pumpurais.







Telydi jaunystės pašvaistė –



Visiems mums tik džiaugsmo, vilties,



O meile, kur dienos iššvaistė,



Sugrįžki su tvinksniu širdies.











Vladas BURAGAS







Regesys







Tas tėviškės pavasario paveikslas:



Padangėje suvirpęs vyturys –



Vaikystėje dar grumsteliu paleistas,



Pagairėje pražydus obelis,







Upelis už taip puoselėto sodo,



Gandrai ant kraigo, rodos, sukalens...



– – – – – – – – – – – – – – – – – – –



Ir veidas motinos man pasirodo



Tarp žiedlapių ant pamato akmens!







Ir užverstasis šulinys staiga atgyja,



Suvilgo kiauras tėviškės akis...



Dedu prie kryžiaus baltąją leliją –



Mišias ji atgailos lai atlaikys.







Tas



Tėviškės



Pavasario paveikslas...











Anelė BAGDANAVIČIENĖ







Gyvenimo knyga







Gyvenimas žmogaus –



Tarytumei knyga.



Jinai jau atskleista,



Tiktai ne iki galo išskaityta.



Verti jos puslapius,



Skaitai, džiaugiesi ir liūdi.



Pasikalbi dar kartais



Su praeitimi...



Skaitai ir vertini,



Ir pastebi, kad kartais



Tas pačias klaidas kartoji.



O dar taip noris pamatyt,



Kas laukia mūs rytoj.



Ar džiaugsmas, meilė?



Ar širdies gėla?



Ar vėlei netekties skriauda?



Bet aš pripratusi priimti tai



Lyg dovanas likimo.



Vartau tuos puslapius



Ir kartais pavargstu...



Nespėju aš jau bėgti



Su laiku...



Tarytum ir diena trumpėja...



O dar tiek daug darbų



Nespėjau!











Aldona Janina BURAGAITĖ







Švelnus pietų vėjelio dvelksmas



Nuskris miškais, žaliuojančiais papieviais.



Jis pasūpuos bangelę melsvą,



Prikels žydėjimui pakrantėj ievą.







Pavasari, atneški daug žiedų!



Miškų žibutės šypsenos švelnumą



Ir baltą plukių kilimą, purieną.



Ištiesk geltoną pienių audeklą,



Padangėj – vieversio čiulbėjimą.







Pavasari, kad tik daugiau žiedų



Mūs Lietuvai tėvynei!



Paukščių klegėjimo ir žalumos



Mažam kampeliui – Suvalkijai.











Rima ČIUPRINSKIENĖ







Matau svajonę savo,



Ji stovi žaliame lauke.



Lyg balta marška apsigaubus,



Lyg juokias, o gal verkia?



Atrodo man, kad ji visai greta,



Kad ji sava, lengvai pasiekiama.



Rankas tiesiu pirmyn,



Žengiu nedrąsų žingsnį,



Bet nesuklūsta ji,



Lyg manęs nepažintų.



Dar kartą palinkstu,



Bandau sušildyt žvilgsniu savo,



Prašau vilties stabdyti ją –



Svajonę mano



Žaliame lauke.



Gal klystu aš?



O galgi tai ne ta?



Balta svajonė



Žaliame lauke.











Marija DAMUŠIENĖ







Sonetas







Išnyri graži – kaip dievaitė



Skaisti. Tu pavasario ryto aušra.



Pirmoji meilė – mergaitė –



Tokia nuostabi ir tyra.







Vartau atsiminimų lapus ir gėriuosi –



Juk svajojom kartu... Tada – kažkada....



Dabar žilagalvis. Viliuosi –



Būsi mano senatvės aušra.







Pažiūrėk, mums pavasaris šypsos.



Svyra rausta bijūnų žiedai.



Paukščių giesmės – ilgesingos lyros.



Virpina širdį meilės aidai.







Tiek metų prabėgo – kaip šviesa



Iš jaunystės – many išlikai.











Vaidutė DIRŽIUVIENĖ







Kas yra kas...







Kas yra laimės būsena?



Gal alkis, šaltis...



Jei alkanas jauties – pavalgyk.



Jei šalta – apsirenk.



Taip ir su laime – tiesiog džiaukis.



Nes laikas toks brangus,



antrajam bandymui



dažniausiai jo nelieka.



Tad būki išmintingas, geras būki.



O geras būdamas suprasti privalai,



kad žmonės klysta,



kovoja, piktinasi, kritikuoja...



Kovojančių daugiau, o kuriančių mažai.



Nes tai kur kas sunkiau.



Kūrėjas klysta kurdamas



ir priima atsakomybę



už savo įsčiose nešiotą kūrinį.



Pikti ir kritikuojantys



neišnešiotus šunyčius palieka minioje.



Atsakomybės kaip ir nebereikia.



Tokia yra tiesa,



lyg laimės būsena nuoga.



Taip. Esame skirtingi.



Ir žodžiai išsakyti, gėlės



skiriami gyviems, ne nekrologui.



Juk kartu būti, kurti



užtenka širdyje.



Žinia,



šiaip sau ir savaime



niekas ir neįvyksta.



– – – – – – – – – –



Pažvelk į fortepijoną –



jis su juodais, baltais klavišais...



Bet juk juodų yra mažiau?











Elena DEREŠKEVIČIENĖ







Ant nuvargusių žemės pečių



Pavasaris lizdą susuko.



Iš plukių, žibuoklių, purienų



Išpynė linksmas langines.



Stogelį kačiukais iškaišė,



O vėtrunges – vėjo dukras –



Ant kelio beržams pasodino.



Į kaminą vėją įleido –



Visus surimtėti paprašė.



Ir gimė Balandis tada...











Leonarda GAURYLIENĖ







Skirta A. Vaičaičio atminimui







Kokia palaima pasivaikščioti



gimtoj tavo sodyboj.



Čia, kur bakūžė samanota,



kur šitiek daug alyvų,



kur jokio triukšmo.



Tik štai girdžiu:



kaip kunigas Motiejus groja vargonėliais,



kaip tyliai ošia, vėjo glostomi, klevai



ir ąžuolai lyg varpai gaudžia.



Čia pat nudunda traukinys...



Senoji Teresėlė ruošiasi išeiti į Didžiagirią...



Ir strazdo balsas pilnas paslapties.



Bijūnai taip kupliai sužydę.



Skardžiai užgieda vienkiemy gaidys.



Visur čia dvelkia stebuklu...



Štai šmėkšteli našlaitė Uršuliukė.



Jos siela kaip paukštelis nuo šakos



suplasnoja ir pakyla...



Bet po akimirkos aplink tylu.



Diena pavargus gęsta,



tik aš dar volungėlės negirdėjau,



nors išbraidžiojau rytais rasas,



o juk sakei, kad atlėkė.



Dainuoja kažin kur,



už pušynėlio saulė sėda.



Aš vis į tavo Tėviškę žvelgiu



ir širdimi jaučiu,



kad tavo veido šviesa



vis dar čia plevena.











Ona GABARTIENĖ







Dėkingi Tau







Klėtelė Tavo mūru aptaisyta,



Taip susmulkėjus – jau visai mažytė.



Gal tik tai man atrodo toks kontrastas,



Nors ir kadaise iš medinių rąstų



Ji nedidukė buvo, bet tokia svarbi



Anuomet man atrodė.



Ten, ant galinės sienos,



Toks mąslus



Poeto jaunas veidas,



Tarytum šiam pasauly būtų vienut vienas.



Beveik du amžiai pralėkė pro šalį.



Ir daug vandens Šventąja nutekėjo,



Bet tūkstančiai dar tebeskaito



Tavąjį „Šilelį“.



Dėkojam Tau už skambų gimtą žodį.











Jovita GRAKAVINIENĖ







Vyšnia







Vyšnia – baltoji nuotaka žieduota!



Pavasaris ją meile apsvaigino



Ir pakvietė visus į džiaugsmo puotą



Vyšnia – baltoji nuotaka žieduota.



Į taurę, ryto saulės paauksuotą,



Pripylė žalio pienių vyno



Vyšnia – baltoji nuotaka žieduota.



Pavasaris ją meile apsvaigino.











Algimantas GRAKAVINAS







Žinia







tamsią naktį



ima suktis malūnai



vaikelis mažas



su dvasiomis kalbasi



juodas varnas



į šviečiantį langą



trankosi



daužosi







tai mane pajutai



vakar šūviai aidėjo



pamiškėj parkritau



tu ant padengto stalo



tūkstantį ir vieną naktį



lėkštutę vis dėsi



šalia sūnaus



ačiū Tau!







gęsta liepsna



jaukiame židiny



tūkstantį ir vieną naktį



laukti reikės



kad žarijos išblėstų



šaltis beliks kambary –



kentėsi



ar iškentėsi?







giedrą ir skaistų



Velykų rytą



vaivorykštės juostomis



nuplaukiantį varpo skambėjimą



tūkstantį ir vieną naktį



šildysi ilgesiu



nes mylėsi



mane vis mylėsi











Romualdas IVANAUSKAS







Pavasarinis SMS







Mūs jaunystės pramintais takais



Žalias vėjas vėl nenuorama šėlioja,



Kaip gerais senais senais laikais



Jis sugrįžti tėviškėn vilioja.







Štai nubarstė pamiškes žiedais –



Mėlynais žiedais visus šlaitus nusėjo...



Tik, deja, jaunystė nepareis –



Mūsų dienos taip toli nuėjo...







Paklausyk, siunčiu tau žinutes:



Dar širdis mana pavasariu alsuoja.



Tad rašau, rašau aš SMS,



Spinduliu geltonu tau prie kojų.







Vyturius išsupo jau dangus,



Mano žinią jų giesmėj tu vėl pažinsi...



Aš žinau – atsakymo nebus –



Praeities atgal – nesugrąžinsi...











Onutė JASAITIENĖ







Praeis žiema,



kaip ir kiekvieną kartą



prie mano upės gluosniai atsibus,



ir Širvinta skalaus vėl žalią krantą,



ir plaus jį vėl pavasario lietus.







Praeis žiema,



nurims šiaurinis vėjas,



sugrįš gandrai iš tolimos šalies,



o žodžiai tie, kurių tau neištarsiu,



ant tako sodų žiedlapiais byrės.







Aš nesurinksiu jų



ir tu jų nesurinksi,



juos šiltas vėjo gūsis išžarstys,



teliks laiškai – juos širdimi rašysiu,



tik tau jų niekas niekad neskaitys.











Laimutis JANUŠAITIS







Mano Tėvynė







Čia kloniai, kalneliai, čia girios, laukai,



Visa, ko trokšta širdis, pamatai.



Miestai, kaimeliai, dabinti žmogaus...



Siela mana čia ir vėl atsigaus.







Visa sukurta darbščiai, gražiai,



Kitur pamatysi tiktai panašiai.



Eisiu, važiuosiu lankyti žmonių,



Ten jie dar ilsis po savo darbų.







Mano Tėvynė, brangi Lietuva,



Jaukiai atrodo žemė miela.



Būkim lietuviais mes amžinai,



Auga tegul čia laimingi vaikai.











Stasė JUCAITIENĖ







Suvirpink sieloj stygą







Pavasarėjančių laukų,



Skardus varpeli –



Vyturėli,



Vingria giesme pažadink žemę



Po žiemos šaltos.



Išjudinki upokšnius.



Dirvos grumste



Skylantį daigelį



Ir širdimi pajaust



Alsavimą gamtos.







Nuplėški nuo veidų



Vienspalvį šydą,



Uždek



kiekvieną gyvą



Džiaugtis



Ir gyvenimą mylėt.



Pavasarėjančių laukų



Skardus varpeli –



Vyturėli,



Suvirpink sieloje



Net tą –



Giliausią stygą –



Širdimi –



Kitą širdį palytėt.











Ričardas JURGELEVIČIUS







Žemė pavasarį







Pakilus saulė šildo žemę



Ir kelia rugių želmenis žalius.



Rūkai nuslinkę į paraistę



Tarsi atklojo pilkus arimus.







Parskridę vyturiai ir pempės



Pasveikins tėviškės plačius laukus.



Gandrai pakilę iš pakalnės



Dalins per žiemą lauktus anūkus.







O soduos pumpurai jau skleidžias,



Pražysta vyšnios, slyvos – kaip gražu.



Tarytum varške kas apdraibstė



Gimtinės kaimo vaismedžius senus.







Lietuviui žemė – ne tik turtas,



Tai egzistencijos, esmės pradžia.



Be jos tu vaikštai lyg užburtas,



Svajoji tapti žemvaldžiu slapčia.







Kiek prakaito sūraus išlieta



Ant pamiškės arimų dulkinų.



Artojui maudžia delną kietą.



Deja, tokia dalia mūs žemdirbių







Toksai sunkus ir nedėkingas



Kaimiečio triūsas – lyg kančia kokia.



Kviečiai, rugiai vis pinga pinga,



Kad galo su galu nesuduri.







Teguodžia tik maža viltelė



Išlaukt, dangaus Tėvynės neišduot.



Pakol žydės vyšnia sodely,



Laukai taip pat negali dirvonuot.











Algimanta KABIŠAITIENĖ







tyliai sninga



mūsų nevaikščiotas takas



tavo ir mano pėdos



jame



amžinai



tavo akyse



visas mano pasaulis



išeidamas



jį man



vėl



sugrąžink











Asta KASNAUSKIENĖ







Pavasario etiudas







Ar girdit spindulį einant?..



Šiltoj gegužio saujoj – melsvas pūkas.



Lengvas, lengvas lyg atodūsis



Aplinkui braido baltas rūkas.



Norėčiau pavirsti šviesa



Ir paslapčia aplenkti laiką.



Spindulį ištiesti gėlei ir tart: pabusk!



Panert šaltinyje ąsotį,



Vandens gurkšnelį pasisemt...



Pačiam sekundės vidury



Pasodinti sparnuotą grūdą,



Kad ateity iš molio rudo



Didžiausias stebuklas – žiedas,



Tas tobulas saulės kūdikis



Užmegztų vaisių.











Kęstutis KRUPAVIČIUS







Per miestą žingsniuoji taku,



Laukimas supa tave rūku.



Ošia šimtamečiai uosiai, beržai.



Aidu skamba bažnyčios varpai.



Per miestą žingsniuoji taku,



Laukimas supa tave rūku.



Lietaus balose



Atsispindi bažnyčios bokštai.



Miestas amžių skaičiuoja šimtus



Ir tavo varganus metus.











Janina KURTINAITIENĖ







Viltis gyvenimui







skausmo dalia



dažnai palydi mūsų naktį



lyg peilio ašmenys



paliečia mintį



ar dar gyvenimui



yra prasmės



gal jau pavargom eiti



tačiau kitaip nebus



ir pragyvenęs bemiegę



ilgą naktį



tu vėl keliesi ir eini



ir myli savo



žemę, savo dangų



savo vaikus ir brolius



ir žydinčias gėles



ant tėvų kapo



vaiko rankutę šiltą



vėl delne jauti



tu vėl eini



ir nerimo nakty



tu vėl viltim alsuoji



tas skausmas tavyje



lyg vėjo šuoras



Dievo akyse



išlikimo audžia...



tu vėl myli



paukštį giedantį



pakibusius lietaus lašus



ant ryto lango rėmo



tu vėl gyvenimą myli



savo dienas



lyg laiko karoliukus



verdamas ant smilgos...











Aldona MAKSVYTIENĖ







Tyloje







Pasislėpsiu tyliai



Į bespalvę tylą



Ir slapta klausysiu,



Kaip tyla prabyla...



Nuraškysiu tyliai



Palaimingą tylą,



Dovanosiu tau ją –



Lai širdy sušyla.











Dalia MILUKAITĖ-BURAGIENĖ







Baltieji laiko aitvarai







Lietaus melodija birželio naktį



Išsineša pavasarį ant meilės rankų.



Nustebusi širdis nenuorama vis taksi,



Auksinėj pievoje perkūnas trankos,



Prikeldamas gyvenimą bekraštį…



O danguje Dvynių žvaigždynas dega!



Šypsaisi vėjui, saulei, lietui,



Kai laiko aitvarai baltieji lekia,



Už skaidrią teisę paaukoję dalią...



Vėl ežerų erdvėj lelijos stiebias,



Ir nebaisi perkūnija nuožmi:



Eini per žemę – žydinčią, saulėtą –



Nuo nuostabaus žydėjimo švyti!



Esybėje – visa Tavoji prigimtis.











Nastutė MAČIULAITIENĖ







Gimtajam kaimui







Išnykęs kaimas, tik trys sodybos likę –



Ir tos sukiurusios nuo vėtrų ir audrų.



Argi galvojo mūs tėvai, kad nebebus kam



Saugot ir puoselėti tėviškės brangios.







Vietoj sodybų – vienas kitas medis,



Įaugęs šaknimis giliai giliai.



Kai priglundi prie jo, tau, rodos, regis,



Kad niekur tu iš čia neišėjai.







Matai mamytės brangų, mielą veidą,



Kantrybės, meilės kupinas akis.



Kai tėviškės laukuos saulutė leidžias,



Tokios gražios tau niekur nematyt.







Kai ankstų rytą iš laukų tėvelis grįžta,



Uždėjęs dalgį ant tvirtų pečių,



Rasos lašeliai iš po kojų trykšta,



Kai pasitikti jo basa lekiu.







Sode alyvos... Mielas aromatas,



Išsineštas skausmingai iš namų.



Kaskart padvelkia tėviškėlės kvapas,



Vos tik prie jų kur nors prisiliečiu.











Salomėja MIKELAITIENĖ







Pašnibždės lietus







Mėlyni paukščiai



sutūpė gluosnio šakelėse.



Mintimis glostai.



Be žodžių kalbi.



Vadini skrajoti



virš upių, pievų rasotų,



medžių, sodybų,



takų vingiuotų,



gęstančio miško,



kur vakaro žara



netikėtai ištiško.



Paglostyk mane.



Rankas ant kaklo pajausiu.



Jas įsiminsiu.



Kai grįšiu atgal,



tavo rankas ir žodžius



man visad primins



lietus.











Regina MINEIKIENĖ-CIKANAITĖ







Kaštono žiedai







Pražydo kaštono žiedai



Tarp lapų didžių.



Man apsuka galvą –



Svaigstu aš nuo jų.



Gaivus aromatas



Ir vaizdas puikus –



Kaštono žvakutės:



Toks oras svaigus.



Jausmų sūkury



Aš visai apsvaigau,



Parpuolus į žolę



Aš dangų matau.



Ir niekas nerūpi:



Žiedai vien aplink,



Čia, rodos, ir debesys



Slenka artyn.



Ir jie nori šitą grožį matyt,



Kaip skleidžias kaštono žiedai pirmąsyk.











Justinas NAUJOKAITIS







Vakaras miške







Slydo ir nuslydo švelnūs saulės pirštai



Ąžuolo viršūne, žemuogės keru.



Laumės išvingiuoja rūko vilną tirštą,



Pamiškes ir pievas kloja sidabru.







Mėlynas varpelis merkia žiedo akį,



Vakarinei maldai glaudžia lapelius.



Strazdas prie lizdelio labanakt pasakė,



Liepdamas patelei saugot vaikelius.







Jaunas mėnesėlis švytinčiais rageliais



Vakarinę žvaigždę glaudžia prie savęs.



Glaudžia ir nubėga ten, kur Paukščių kelias



Pasakų namelin juos abu nuves.







Ūktelės apuokas miško tankumyne,



Lyg pakvaišęs juokas girioj nuaidės.



Skris klajūnai paukščiai temstančia žydryne,



O klajūnės širdys žemėj juos lydės.











Orija







Kaip aš tapau vaivorykšte







Tai buvo vakar, vidury dienos,



Kai, išsiilgusi visa esybe,



Veržiausi susiliet su spinduliais,



Kurie erdvių platybėse bangavo



Nerūpestingi ir linksmi...



Jie žaidė, siautė, sukos, verpetavo...



Jie buvo drąsūs, išmintingi ir laisvi



Nuo žemės prietarų.



Tikri kryptim savąja...



Veržiausi skristi, nardyti kartu



Ir sumaištį ydingą sutramdyti,



Ir permainyti prigimtį jausmų...







Padangių Romuva alsavo



Taip iškilmingai, taip tyrai,



Kad iššūky skausmingai nuvilnijo



Nerimastingi, nusiminę spinduliai



Manosios Sielos...



Ir skambėjo, ir skaidrėjo...



Ir sūkuriu į aukštumas nuskriejo,



Ir kovės įnirtingai su gausmu



Tuštybėj besiblaškančių šešėlių,



Ir bičiulystėj išdidžių žaibų



Keistų troškimų ir svaigių sapnų



Išsižadėt be gailesčio norėjo...







Kiek truko ta kova, aš nežinau,



Nes laiko Ten nėra, tik Amžinybė...



Pakluso man svaigi ugnies galybė,



Ir štai kartu su broliais spinduliais



Aš į vaivorykštės vienovę įsiliejau...



Ir neužmiršiu, kaip skridau laukais



Virš Nadruvos ir kaip tikėjau,



Kad Laisvės Dievas



Mūsų neapleis...











Danguolė PROTASEVIČIENĖ







Aš tau pavasarį nešu







Žolynų galvos svyra nuo virpančių rasų,



Motule, tau ant rankų pavasarį nešu.



Pražydai, sengalvėle, kaip obelis baltai,



Nuo tavo šilto žvilgsnio ištirps visi ledai.



Seklyčioje ratelis dūzgena bitele,



Lydėdama į kelią, palaiminai mane,



Žinojai, kad sugrįžta pavasarį gandrai,



Ir siūlų kamuolėlin gyvenimus vijai.



Kad būtume kaip kumštis, kad būtume kartu,



Sūpuoti klevo vygėj, jau žilstantys kaip tu...











Biruta PĖVERAITYTĖ







Tyliai šnarančių medžių smaragdai



Rytmetinės rasos atšvaituos.



Geriu muzikos paukščių nektarą



Ir čiurlenime upės slepiuos.







Upės vingiuose pasaką seka



Laumė, pinanti ilgas kasas.



Krantuos svaigsta gelsvoji oazė,



Glamonėdama šilko bangas.







Ievos žydinčios šaukia palaukėn,



Belinguodamos sniego žiedais.



Gluosnis moja kasom ilgaplaukėm,



Glosto skruostus liauniem pumpuram.







O nendrynas laimingas kaip reta



Slepia ančių sukrautus lizdus.



O, gyvenime, kaip man čia gera!



Aš laiminga jau metų metus.











Antosė PAULAUSKIENĖ







Vienišas beržas







Stovi vienišas beržas palaukėj.



Jo liemuo – tarsi gulbė balta.



Kažkodėl nenupjovė jo, nekirto



Sužvėrėjus kirtiko ranka.







Ten kiekvieną pavasarį žalią



Gegutėlė sugrįžta kukuot



Ir berželis, paklausęs gegutės,



Vėl iš naujo ima žaliuot.







Tik jam liūdna vienam ten svyruoti,



Sesės, broliai išėjo kaminais.



Liko vienas našlaitis siūbuoti,



Moti saulės gelsvais žirginiais.







Tu žaliuok viens, berželi, palaukėj,



Skleisk šakas, pumpurėlius žalsvus.



Lietuvoj berželis nuo seno



Baltliemenis toks mielas, brangus.











Narvydas PAULIONIS







Gegužės žydėjimas







Toks mielas, žavus



Šis gegužės žydėjimas,



Toks svajingai ramus



Mano žodžiais kalbėjimas.







Jau gegutės kukuoja,



Kam metus vis skaičiuoja.



Visos dienos pašėlę



Į rytojų šuoliuoja.







Aš sakau, paklausyk



Tu manęs, mergužėle,



Tu paika pasakyk,



Ar ne Tau bernužėlis.







Toks mėlynas ir brangus



Mūsų Tėvynės dangus



Ir eina per žemę



Čia laimingas žmogus.











Daiva RUDAITIENĖ







Audra nurimo virš laukų,



Lietaus lašeliai krenta pamažu.



Aplink paukštelių čiulbant negirdžiu,



Lapelių virpesį jaučiu.



Kaip trūksta saulės šilumos,



Gyvybei vėl prabusti po tamsos.



Ten stovi medis apgaubtas miglos.



Aplaužė viesulas šakas,



Paliko vien tiktai žaizdas.



Gal jos užgis, bet liks randai.



Skaudu, kai netenki dalelės artimos.



Širdis suvirpa, rieda veidu ašara šalta,



Ji lyg rasos lašelis, tarsi krištolas tyra.



Tik reikia vėl pakilt iš pilkumos,



Juk nebebus daugiau tokios baisios audros!











Dalia SAKALAUSKIENĖ







Dovana







Poeto lūpomis



Kiekviena žemės pėda



apdainuota.



Kiekvienas jausmas



Paliestas širdim.



Mes tarsi paukščiai,



Pavasarį parnešę,



Kiekvienas sukame lizdus



Savom mintim.



Kiekvienas žodis –



Išsūpuotas, išmyluotas,



Kaskart apgaubtas



Šilumos delnų.



Eilėraštis it dovana –



Jį atiduodam,



Kad ir kitiems



Būt širdyje šviesu.











Irena ŠUNOKIENĖ







Skėtis ir lietus







Atrakino Dievulis dangaus vartus



Ir žemėn pabiro aukso lietus.



Ar gali, mylimasis, man padėti



Virš mūsų galvų panėšėti skėtį?







Lietus ir skėtis lyg susitarę



Priartėt viens prie kito leidimą davė.



Droviai ranką paliečia rankos,



O aplinkui kaip širdys perkūnai trankos.







Pasirodo, mums talkina ne tik dangus.



Kažkas atrakino širdies vartus.



Stovim šalia jausmais susilietę,



O po tuo skėčiu mums saulė šviečia.











Birutė VAIŠNIENĖ







Kai tyliai kalasi žolė,



Kai skleidžiasi pirma gėlė,



Kai medžio gyslomis



Ima tekėti syvas



Ir sprogsta vyšnios



Pumpuras ankstyvas –



Vėl bunda jausmas tas,



Kad gyvas dar esi,



Žmogau!



Kad Tau ne svetimas



Dar šis pavasarinis dyvas,



O dangau!..











Zina SARTAITYTĖ







Žiedų malda







Ir vėlei sodai puošiasi baltai,



O ant tamsių šakelių veriasi



Rožėti obelų karoliai,



Iš ten ir skleidžiasi



Žiedų malda



Ir taip gaivu,



Lyg būtų kas gailia rasa



Suvilgęs širdį tarsi žiedą.











Levutė TREIKAUSKAITĖ-KERŠEVIČIENĖ







Nakties idilė







Ko dangus toks tylus,



Nusiminęs.



Rodos, klausos,



Kaip kraunasi žiedas.



Kai delčia,



Jau už miško užkliuvusi,



Žvaigždės spindesiu



Kelią nušviečia.







Grigo Ratai į tolį ištįsę.



Šaltos rasos lyg



Perlai sužvilga.



Tik zuikelis po krūmu



Suplyšusią



Siuva lūpą nudilusia smilga.











Vida VOSYLIENĖ







Ateik







Ateik į mano vakarą,



kai rimsta paukščių choras,



saulėlydžio ugniakuras



plaikstos kaspinais raudonais.



Nurimo bėganti vilnis,



vėjas užsnūdo pagiry.



Ilgisi nerami širdis,



kur tu, kokiam kely?



Mėnuo snaudžia debesy,



gėlės akis užmerkė.



Meilė dūžtanti, trapi –



Rasos lašeliai verkė.



Rytas...











Bronė VYŠNIAUSKIENĖ







Grįžome į tėviškę







Susikibę rankom mes atėjom



Į apleistus tėviškės laukus,



O tenai vien skausmas rymo



Su kelioniniu krepšiu



Mums ant pečių.



Grįžome mes savo



Tėviškėlei nusilenkti.



Parymot prie medžio



Vienišo atėjom.



Krepšį su skausmu



Ir ilgesiu palikome



Palaukėje.



Patys po medžiu ratu susėdę,



Gersime laukų nektarą,



Kad pajustume mes



Laimę tėviškėlės,



Kuri šiuos metus mums širdį gėlė.











Julija VIZGIRDIENĖ







Ar neliūdna Tau, Tėvyne?







Argi neliūdna Tau, Tėvyne,



Kada vaikai Tave palieka?



Ir talentus svetur parduoda,



Tartum jie būtų tiktai niekis...







O Lietuva, Tėvyne mano!



Tu šiandien man brangi kaip niekad.



Į didžią laisvę pasikėlus,



Neboji nei audrų, nei vėjų.







Bet daug kas gręžias nuo Tavęs,



Nes tikros laimės čia neranda.



Ir daug jaunų gražių žmonių



Tave negrįžtamai praranda.







Jie ieško ten gardesnio kąsnio,



Gal aukso trupinio, garbės?



O kas prikels darbams Tėvynę,



Jei jaunos širdys surambės?







Uždekim aukurą Tėvynės



Ir nebeleiskim jam užgest!



Nors ir skurdoka kasdienybė,



Į saulę tieskime rankas!











Sigutė ŽALYTĖ







Susegtos mintys







Išsiblaivė dangus.



Saulės spindulys



Susirangė delne.







***



Duonos kepalėlis –



Skalsi vasaros mintis



Ant gausaus stalo.







***



Žydinčios pievos...



Dūzgia ežero dugne



Minčių žuvys.







***



Praūžė lietus.



Sraigės ant takelio



Susirinko pakalbėt.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---