|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2016-03-10 16:39
Birutė Rastauskienė vaikystėje keletą metų gyveno dvaro oficinoje, kurią puošia belvederio bokštas.Autorės nuotr. Eglė MIČIULIENĖ
– Dabar čia viskas labai gražu. O kai frontas ėjo, aplink dvarą viskas buvo nuniokota, išvažinėta, tvenkiniai maurais apaugę. Priešais oficiną augo daug medžių, bet po karo čia gyvenę žmonės juos pjovė malkoms – juk tais laikais niekas nedraudė taip, kaip dabar, – vaikščiodama po Paežerių dvaro kiemą pasakojo B. Rastauskienė. Jau 53 metus Alvite gyvenančią moterį likimas į šį dvarą buvo atvedęs dar vaikystėje. Birutė gimė Kiršuose, vėliau su tėvais išsikėlė į Simanėliškių kaimą. Moteris pamena, kaip būdama septynerių karui užėjus su giminaičiais slėpėsi žeminėje, kurios su būriu vaikų vos nesutrynė vokiečių tanko vikšrai. Prisimena ir tai, kaip vokiečių išginti su tėvais bei tetos šeima sėdo į arkliais traukiamą vežimą ir išvažiavo į Prūsijos pusę. – Buvome nuvažiavę netoli, iki dabartinio Kaliningrado. Apsistojome pagiry, kažkokiame dideliame name. Čia mus užklupo jau atgal vokiečius vejantys rusai. Visus tame name buvusius vyrus surinko ir paėmė į savo armiją – ne tik mano tėtį, bet ir šešiolikmetį pusbrolį. Vėliau jie abu žuvo fronte, – pasakojo B. Rastauskienė. Moterims su vaikais buvo liepta vykti namo. Taip aštuonerių Birutė su mama, trylikos metų broliu ir dar pora metų vyresne seserimi vėl atsidūrė Lietuvoje. Į Simanėliškius grįžti nebebuvo kur, nes karo audros ten viską sulygino su žeme. Iš pradžių šeimyna apsistojo pas tėvo seserį. Buvo 1945 metai. – Mūsų mama ėjo į valsčių prašyti, kad duotų kur įsikurti. Kaip tik tuo metu gavome dokumentus, jog kare žuvo tėtis. Pirmiausia atėjo raštas apie mano tėčio Jono Suprikos žūtį, o tik po to – pavėlavęs tėvelio laiškas, mums rašytas iš fronto... – atsiduso moteris, šį jau gerokai apdūlėjusį laišką ir raštą apie žūtį sauganti iki šiol. Kario našlei Adelei Suprikienei su šeima buvo leista apsigyventi Paežerių dvaro oficinoje – pastate, kuriame anksčiau gyvendavo tarnai (šiuo metu ten įrengtos muziejaus saugyklos ir darbo kabinetai). Viduje viskas buvo suniokota, nudraskyta, nebuvo likę jokių baldų, tačiau iš išorės dvaro pastatai atrodė gana tvarkingi. Paežeriuose, toje pačioje oficinoje, Birutė baigė ir pradinę mokyklą. Šiame pastate, be kitų gyventojų, buvo įsikūrusi ir mokytojo Jono Greimo šeima. Belvederio bokšte, į kurį dabar visi kopia grožėtis apylinkėmis, tuo metu buvo laikomos gyventojų malkos, o į klasę iš savo kambarių B. Suprikaitė ateidavo tiesiai per Greimų virtuvę. – Nedaug tų mokinių tebuvo: kartu mokėsi visos keturios klasės. Mokytojas J. Greimas turėdavo nemažai reikalų mieste, tad kartais pasikinkydavo šyvą arklį ir išvažiuodavo į Vilkaviškį, o savo sūnų Algį (buvęs rajono meras Algimantas Antanas Greimas – red. past.) palikdavo mus prižiūrėti. Bet ką ten sužiūrėsi: vos mokytojas išvažiuoja, mes tuoj pat – lauk per duris, – smagiai žybsėjo B. Rastauskienės akys. Vėliau atėjo jaunas mokytojas Bindokas. Jis buvo labai veiklus, energingas, vaikams netgi surengdavo šokius, vaidinimus – iš tų laikų likę ir paties mokytojo darytų fotografijų. Netrukus buvo pradėta atstatyti prie dvaro veikusi spirito varykla. Tam reikėjo daug darbininkų. Garsusis Alvito kanklininkas Juozas Telešius toje varykloje buvo didelis viršininkas – vyriausiasis mechanikas. – Dvare apgyvendinta dar daugiau žmonių. Mano mama darbininkams gamindavo valgį – ir mums, vaikams, tada jau skanesnis kąsnelis likdavo. Prisimenu, ji ant ližės kepdavo bandas – tokį kepinį ant kopūsto iš bulvių ir miltų. Čiupdavome galą tos bandos ir lėkdavome siausti – taigi nebuvo kada sėdėti. Kiek tuose rūmuose mūsų pribėgiota, kiek dūkta! Ir kaip mes į sėdynes pašinų neprisivarėme čiuožinėdami dvaro turėklais! O sutemus vis gąsdindavome vienas kitą, sakydavome: žiūrėk, žiūrėk, Gavronskienės dvasia ateina... Vakarais ant rūmų laiptų susirinkdavo žmonių, susėsdavo ir pasakodavo visokias istorijas. Kaip būdavo įdomu! Žinot, ten apsistodavo daug pravažiuojančių žmonių, – prisiminimais dalijosi B. Rastauskienė. Gyvenimas po truputį lengvėjo. A. Suprikienė tapo dvare įkurtos skaityklos vedėja, parnešdavo vaikams paskaityti knygų. Žuvusio tarybinio kario šeima buvo remiama, gaudavo pašalpą. – Dar smetoninėje Lietuvoje mano mama buvo šaulė. Dėl to greičiausiai visi būtume iškeliavę į Sibirą, bet išgelbėjo tėtis, kuris žuvo kariaudamas rusų armijoje, – lingavo galvą B. Rastauskienė. Birutei baigus keturias klases, jos mama susipažino su našliu ir vėl ištekėjo. Visa šeima išsikraustė į Čyčkus – taip baigėsi gyvenimo etapas Paežerių dvare. Įdomu, jog su dvaru buvo susijęs ir B. Rastauskienės vyras. Tiesa, jis ten gyveno dar anksčiau už savo būsimą žmoną. – Mano vyras gimęs Paežeriuose, prie pat dvaro. Už rūmų, tolesniame kieme, tais laikais stovėjo karvidės, kiaulidės, ten buvo ir spirito varykla. O už jos, visai palei ežerą, buvo ilgas namas – „kašarai“, dvaro darbininkų gyvenamieji namai. Ten gyveno ir mano būsimasis vyras. Jo mama, mano anyta, pasakojo, kaip melždavo karves. Darbininkių patikrinti ateidavo pati ponia Gavronskienė. Ji buvo smulkutė, visuomet juodai apsitaisiusi. Ateidavo ir žiūrėdavo, ar moterys gerai išmelžia karves. Pamačiusios ponią, melžėjos stengdavosi kiek galėdamos, bet Gavronskienė laibu balseliu vis tiek prašydavo: „Jeszcze troszeczkę, jeszcze troszeczkę... (dar truputėlį, dar truputėlį...)“ – juokėsi B. Rastauskienė. – Bet šiaip ji buvo nebloga moteris. Ir vaikus labai mylėjo, vis pakalbindavo, net ir saldainį duodavo... Pati B. Rastauskienė Paežerių dvaro nepamiršo jokiais laikais. Ir jaunystėje, būdama jau ištekėjusi, pėsčiomis su vyru į Aukso rage rengiamas gegužines traukdavo pasilinksminti, pasižmonėti, ir, anot jos, Vilkaviškio dūdų paklausyti. Ir dabar, jau būdama senjora, atmina dviračiu pasigrožėti atjaunėjusiu dvaru. – Viską apeinu, apžiūriu, praeinu pro tuos langus, kur kažkada gyvenome, – ten juk mano vaikystė, jaunystė prabėgo. Turbūt tas laikas, kad ir koks sunkus būtų, palieka žmogaus gyvenime pačius gražiausius prisiminimus, – šypsojosi moteris.
Galerija: Paežerių pagrindinė mokykla
Publikuota: 2016-03-10 16:39:08 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Senąjį sodą papuošusios sūpynės – dovana miestui * Kapinių prižiūrėtojai darbo turi ne tik prieš Vėlines * Verslo kryptį padiktavo gyvenimo būdas Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|