Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Karo istorijos

---

Praeitų metų gruodžio 3 dieną Vilkaviškio karių kapinėse buvo perlaidoti Masikvietiškio kaime rastų 75 Raudonosios armijos karių palaikai. Ne pirmą ir, tikriausiai, ne paskutinį kartą perlaidojami kariai. Tai nėra kažkoks išimtinis įvykis, nebent tai, kad buvo perlaidota labai daug karių, nes paprastai randama ir perlaidojama po keletą.

Apie perlaidojimo ceremoniją buvo straipsnelis „Santakoje“ (Nr. 142, 2015 m. gruodžio 5 d.), kas be ko, parašė žinutę TASS‘as, keletas Rusijos interneto portalų, buvo parodytas reportažas vienoje iš Rusijos televizijų. Mūsų šalies didieji laikraščiai, televizijos ir interneto portalai susidomėjimo neparodė.

Ko gero, šis nedaugelį dominantis įvykis būtų nugrimzdęs į praeitį. Tačiau praėjus mėnesiui, sausio 11 dieną, portalas 15min.lt paskelbė „sensacingą“ Dovydo Pancerovo tekstą „Vilkaviškyje už Rusijos ambasados pinigus bevardžiai palaikai buvo palaidoti po Raudonosios armijos vėliava“. Praėjus dar porai savaičių, sausio 24 d., televizijos laidoje „Alfa savaitė“ ta pačia tema buvo parodytas Vytauto Dumbliausko reportažas, informacija pasirodė kitoje viešojoje erdvėje. Visų autorių tekstų pagrindinė mintis – Vilkaviškio karių kapinėse buvo perlaidoti nežinia kieno palaikai ir juos „pasisavino“ rusai. Tačiau nė vienas iš autorių nebandė arba nenorėjo išsiaiškinti, kuo remiantis buvo nustatyta, kad surasti palaikai yra Raudonosios armijos karių.

Įvykių chronologija buvo tokia. Praeitų metų pavasarį vienoje sodyboje netoli Vilkaviškio didinant ir kasant tvenkinį buvo rasti žmonių palaikai. Jie buvo surinkti ir pristatyti ekspertams, o šie nustatė, jog tai gali būti Antrojo pasaulinio karo karių palaikai. Toliau atliekant palaikų ekshumaciją buvo surastas karo laikų sovietinis medalis „Už drąsą“. Šis medalis, kaip ir visi kiti analogiški medaliai, turi unikalų numerį. Darbus vykdančios asociacijos „Užmiršti kareiviai“ atstovai nusiuntė užklausą į Rusijos gynybos ministerijos centrinį archyvą ir gavo atsakymą: medalis „Už drąsą“ Nr. 206458 buvo įteiktas leitenantui Dmitrijui Chukalo (Ukrainoje, Charkove, buvo surasta kario dukra, jai ir bus perduotas tėvo medalis – apie tai rašė Ukrainos interneto portalai). Turint šiuos duomenis, buvo pasinaudota internetine duomenų baze „Memorialas“ (rus. ОБД „Мемориал“), kurioje skelbiami žuvusių karių žiniaraščiai. Beje, ja pasinaudoti gali kiekvienas norintis. Minėtoje duomenų bazėje buvo surastas ir žiniaraštis, kuriame yra leitenanto D. Chukalo pavardė: jis žuvo 1944 metų rugpjūčio 9 dieną ir buvo palaidotas 222 šaulių divizijos žuvusių karių palaidojimo punkte, Masikvietiškio kaime (sąrašas viršuje, kairėje pusėje).

Toje pačioje duomenų bazėje rasta ir to palaidojimo punkto schema (brėžinys viršuje, dešinėje pusėje).

Schemoje matome kelio Vilkaviškis–Stirniškiai–Gižai sankryžą su į pietus nueinančiu lauko keliuku, juodais stačiakampiais pažymėtas tris sodybas ir sunumeruotas kapavietes.

Tą sankryžą nesunku surasti „smetoniškame“ Vilkaviškio apylinkių žemėlapyje (apačioje).

Didesniu stačiakampiu pažymėta apytikslė schemos vieta, mažesniu – palaidojimo vieta. Žemėlapyje taip pat nesunku įžiūrėti tas tris sodybas: dvi pietinėje kelio pusėje ir viena šiaurinėje, ties pačia kelių sankryža. Ir dabar yra ta sankryža. Pietinėje kelio pusėje vienos sodybos vietoje išdygęs naujas namas, kitos – išlikusi tik vieta, o šiaurinėje kelio pusėje buvusios sodybos nelikę nė žymės. Buvusių kapinių vietoje telkšo naujai iškastas tvenkinys...

Taigi nėra net menkiausios abejonės, kad buvo rasti būtent Raudonosios armijos karių palaikai, o visas šis triukšmas buvo sukeltas visai be pagrindo.

Karo metu buvo pildomi žuvusių karių žiniaraščiai, kuriuose būdavo žuvusio kario vardas, pavardė, gimimo metai, laipsnis, žuvimo data, palaidojimo vieta. Norint iš šių pirminių šaltinių nustatyti šiose konkrečiose kapinėse palaidotų karių skaičių ir pavardes, reikia atlikti titanišką darbą ir iš daugelio tokių žiniaraščių išrinkti tuos, kurie pažymėti kaip palaidoti konkrečiose kapinėse. Žinoma, su sąlyga, kad turimi visi reikalingi žiniaraščiai.

Masikvietiškio kaime vokiečių kariai negalėjo būti palaidoti net teoriškai. Juo labiau ten negalėjo būti palaidoti lietuvių kariai. Dokumentai ir schemos panaikina bet kokias abejones.

1946 metais į Vilkaviškyje steigiamas karių kapines buvo perkelti kariai iš aplinkinių 46 kaimų, tarp jų – ir iš Masikvietiškio. Perlaidojimo procedūra nebuvo iš maloniųjų: prieš porą metų palaidoti palaikai buvo jau gerokai apirę, be abejo, sklido ne patys geriausi kvapai, bėgo skysčiai... Todėl įtikinamai atrodo to proceso liudininkų pasakojimai, jog visa tai darė neblaivūs darbininkai. Tikriausiai jie pasistengė tą darbą atlikti kaip galima greičiau: „Jau baigėm, visus jau iškasėm, daugiau nėra.“ Kaip paaiškėjo, perkelti buvo ne visi.

Karo metu palaidotųjų skaičius Masikvietiškio kapavietėje žinomas labai apytiksliai. Neaišku, kiek jų buvo perlaidota 1946 metais. Vilkaviškio karių kapinių plokštėse iškaltos 42 pavardės.

Kaip žinome, praeitais metais buvo atrasti dar 75 palaikai, iš kurių vienas žuvęs karys identifikuotas pagal medalį. O kiek dar liko nerastų? Dar labiau padėtį komplikuoja tai, kad to identifikuoto kario pavardė jau seniai yra iškalta karių kapinių plokštėje.

Todėl kelia abejonių asociacijos „Užmiršti kareiviai“ atstovų teiginys, jog yra žinomos visų 75 perlaidotų karių pavardės. Ne viskas paprasta su tomis pavardėmis...

Žuvę kariai, jų pavardės, karinių dalinių ir junginių numeriai – visa tai jau istorija, kuria mažai kas besidomi. O 1944 metų rugpjūčio mėnesį vykęs mūšis dėl Vilkaviškio istorikų netyrinėtas netgi sovietmečiu, apie jį mažai žino net profesionalūs istorikai. Todėl nenuostabu, kad Kultūros ministerijos kancleris rašo, jog „neatmestina galimybė, kad tai galėjo būti vokiečių karių palaikai“. Tyrinėjantys mūšio dokumentus ir kiek giliau besidomintys mūšio eiga istorijos mėgėjai net neabejoja: Masikvietiškio kaime vokiečių kariai negalėjo būti palaidoti net teoriškai. Juo labiau ten negalėjo būti palaidoti, kaip daro fantastinę prielaidą D. Pancerovas, lietuvių kariai. Dokumentai ir schemos panaikina bet kokias abejones.

Pastaraisiais metais mūsų santykiai su Rusija, švelniai tariant, nėra patys geriausi. O Raudonajai armijai apskritai lietuviai niekada nejautė simpatijos. Tačiau žuvę kariai nėra okupantai, priešai ar grobikai, jie yra tiesiog karo aukos. Ir visiems jiems – sovietiniams, kaizerio, caro ar prancūzų žuvusiems kareiviams – turi būti rodoma elementari pagarba. Visus juos vienodai priglaudė Lietuvos žemė.

Vitoldas ŠVEDAS

Vilkaviškietis, tyrinėjantis

Antrojo pasaulinio karo įvykius

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---