|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2016-01-22 16:28
|
|
|
Nuvykus į Norvegiją kiekvieno rimto žvejo užduotis – pagauti otą. Arvydo Brono sužvejotas laimikis svėrė 30 kilogramų.
Nuotr. iš asmeninio albumo
Eglė MIČIULIENĖ
„Draugams patariu: jei jau pribrendo reikalas išvalyti galvoje veikiantį „kompiuterį“ – važiuokite žvejoti į Šiaurę“, – sako patyręs žvejys Arvydas Bronas.
Otas – kur kas įdomiau
Alvite gyvenantis ūkininkas A. Bronas jau ne pirmus metus vis išsiruošia pažvejoti į Skandinaviją. Iš pradžių alvitietis su draugais traukdavo į Švediją, vėliau žvejybos maršrutuose atsirado Norvegija. Kuo žvejus traukia Šiaurės šalys?
– Ten – visiškai kiti kraštai, kiti vaizdai ir kitokia gamta. Ji atšiauri, bet graži, įdomi. Be abejo, ir pati žvejyba kitokia. Pavyzdžiui, Norvegija vilioja tiek žuvų įvairove, tiek jų įspūdingu dydžiu – tokių mūsų kraštuose nepagausi, – pasakojo A. Bronas.
Jau nemažą šiaurietiškos žvejybos patirtį turintis alvitietis į žūklę Skandinavijoje dabar žiūri kitu žvilgsniu nei anksčiau.
– Daugelis lietuvių, važiuodami į Norvegiją žvejoti, turi tikslą prisigaudyti menkių. Tai padaryti nesunku, nes šių žuvų ten yra didelė populiacija ir pati žūklė palyginti nesudėtinga. Tereikia gero vadovo, kuris nuvežtų į tinkamą vietą. Mano paties didžiausia pagauta menkė svėrė 16 kilogramų, bet vyrai pagauna ir kur kas didesnių. Kitaip tariant, žmonės važiuoja parsivežti „mėsos“. Mes irgi kažkada tos „mėsos“ vežėme, bet dabar į žvejybą žiūriu jau šiek tiek kitaip, ir menkės jau nelabai domina. Norisi sugauti kitokių, įdomesnių, retesnių žuvų, – sakė žvejys.
Visai kitas reikalas, anot alvitiečio, sugauti otą. Tai – vienas pačių laukiamiausių žvejų laimikių iš visų Šiaurės vandenyse plaukiojančių žuvų. A. Bronas turi kuo pasididžiuoti: jo Norvegijoje sugautas didžiausias otas (pagautas vos 0,18 mm pintu valu) svėrė 30 kilogramų.
Žvejyba – skirtinga
Švedijoje, į kurią lietuviai paprastai važiuoja žvejoti žiemą ant ledo, gaudomos gėlavandenės žuvys: upėtakiai, lašišos, sykai, lydekos ir kt. Žvejybai būtina įsigyti licenciją – skirtinguose vandens telkiniuose žvejojant leidimo kaina yra skirtinga.
– Šioje šalyje reglamentuojamas sugaunamų lašišinių žuvų kiekis. O, pavyzdžiui, lydekų gali gaudyti kiek nori. Sykai, kurie pas mus labai vertinami, ten – irgi dėmesio neverta žuvis, – pasakojo alvitietis.
Norvegija žvejus vilioja jūrine žūkle. Čia vyrai gauna ypač daug adrenalino – galima tik įsivaizduoti jausmą, kai iš ledinio vandens trauki įspūdingo dydžio menkę, stambų jūros ešerį, egzotišką vilkžuvę, o labiau pasisekus – ir otą. Pagauti jūrinių žuvų su meškere gali kiek tiktai širdis geidžia, laimikio kiekio taisyklės neriboja. Apribotas tik žuvų dydis – per mažų gaudyti neleidžiama.
Iš Norvegijos įstatymai leidžia parsivežti 15 kg žuvų filė ir vieną didelę trofėjinę žuvį. Atsiranda ir tokių lietuvių, kurie, pergudraudami įstatymus, pasigamina žuvų konservų – to reglamentuose norvegai nenumatė.
Žvejybai Skandinavijoje sudarytos visos sąlygos: išnuomojami nameliai, įvairūs kateriai jūrinei žūklei, visa žvejybinė įranga bei apranga. Tačiau patyrę žvejai paprastai vežasi savas priemones, nuomojasi daugiau pradedantieji.
Dingsta laiko nuovoka
Patekę į žvejybos rojumi vadinamas Skandinavijos šalis vyrai užmiršta viską.
– Ten būdamas gauni didžiulę dozę adrenalino. Kai grįždavau iš pačių pirmųjų savo žvejybinių kelionių, jausdavausi tarsi nusileidęs iš kosmoso. Reikėdavo ne vienos dienos, kol „pareidavau“ į realybę. Kadangi Šiaurėje būna baltosios naktys, visą parą šviesu, tad bežvejodamas prarandi laiko nuovoką. Neklausai radijo, neskaitai laikraščių, net ir telefonas ten ne visada veikia. Visos kalbos su vyrais – tik apie žūklę... Būdamas ten visiškai „atsijungi“. Todėl ir sakau: jei smegenų „kompiuteris“ užterštas, reikia „išvalyti virusus“ – važiuokite pažvejoti į Šiaurę, – šypsojosi A. Bronas.
Pramogauti Šiaurėje savo vyrams netrukdo ir moterys.
– Kažkada žmoną kalbinau, bet ji nevažiavo, – juokėsi pašnekovas. – Moterys labiau nori ten, kur šilta. O mes, pavyzdžiui, pastaruosius kelerius metus važiuojame į pačią šiaurinę Norvegijos dalį. Ten geresnė žvejyba, didesnė tikimybė pagauti didesnių žuvų. Bet kraštas ten visiškai atšiaurus, aplink vien akmenys ir krūmeliai. Žinoma, ir tokia gamta turi savo žavesio. Bet būna taip, kad pakyla smarkus vėjas, oras pabjūra – ir negali išplaukti į vandenyną. Tenka sėdėti ant kranto ir laukti, kol situacija pasitaisys...
Fermos nenudžiugino
Žvejai puikiai žino, kad Šiaurėje pagautos žuvys niekaip neatsipirks. Susumavus visas išlaidas, jų savikaina kur kas didesnė, nei perkant žuvį Lietuvos prekybos centre. Juolab kad žvejybinės kelionės kasmet vis brangsta.
Kita vertus, net ir „žvejybos rojuje“ žūklė gali nepasisekti. Galbūt oras bus nepalankus, žuvys nekibs – ir grįši su laimikiu... katinui.
– Vienas mano geras draugas žvejojo Norvegijoje ir jam nekibo. Juk net ir sumokėjus didelius pinigus už kelionę dar nereiškia, kad bet kur išplaukęs į jūrą įmerksi meškerę ir vieną po kitos trauksi žuvis. Reikia pasiplanuoti, pasižvalgyti po žemėlapius, kuriuose pažymėti gyliai, pamąstyti, kur tų žuvų yra ir pan. Taigi, draugui tąkart žuvų rasti nepavyko, tai jis nuvažiavo į lašišų fermas. Tokių fermų – didelių vandenyje aptvertų ir tinklu uždengtų tvenkinių – vėjų neužpučiamuose fiorduose yra daug. Iš pradžių vyrai žvejojo netoli tų tvenkinių, o vėliau, susitarę su prižiūrėtojais, gavo pažvejoti pačiose fermose. Ir ką jūs manot? Visas lašišas teko išmesti! Nežinia, ar buvo kaltas jų pašaras, kokie nors vaistai ar dar kažkas, bet valgyti žuvų buvo neįmanoma. O kaip jos patenka į parduotuves – neįsivaizduoju, gal prieš parduodant šios žuvys kažkaip apdirbamos... – pasakojo alvitietis.
Pats A. Bronas žuvį labai mėgsta, bet iš parduotuvių jos neperka.
– Kiek prisigaudau, tiek ir užtenka. Yra tokia auksinė taisyklė: reikia važiuoti ne pagauti, o žvejoti. O kas važiuoja pagauti – neretai nusivilia. Nereikia dalytis briedžio, kol jis dar po mišką bėgioja. Arba, kaip aš sakau, nepasidėjai – ne pasiimti važiuoji... – žvejo išmintimi dalijosi Arvydas.
Baltijos turtai
Visai neseniai A. Bronas „atrado“ lašišų žvejybą Baltijos jūroje.
– Žvejybos būdas velkiaujant Lietuvoje vis labiau populiarėja. Pasirodo, taip ir Baltijoje galima pagauti lašišą, ir dar didesnę nei Šiaurėje. Žvejai mėgėjai lašišų rudenį pagauna ir upėse, o Baltijos jūroje jas gali gaudyti visus metus – tereikia turėti žvejo bilietą ir įrangą, – pasakojo Arvydas.
Baltijos jūroje alvitietis žvejoja jau seniai, anksčiau sezono metu jis gaudydavo menkes.
Šių žuvų Baltijoje – daug. Prieš gerą dešimtmetį Arvydas čia pagavo 10 kg menkę. Tiesa, dabar žvejų laimikiai dažniausiai siekia 1–1,5 kg.
Tačiau tai – anaiptol ne tas pats, kas sėdus į spiningais „ūsuotą“ valtį lėkti per banguojančią jūrą ir velkiaujant gaudyti lašišas. Tokiai žūklei būtina turėti daug įrangos: ruošiantis žvejoti dviese, reikia dešimties meškerių, tiek pat ričių, bent trijų šimtų metrų valo, papildomos įrangos prie katerio ir pan. Be abejo, visą mišką meškerių reikia sugebėti ir suvaldyti, kad nesusipainiotų paskui katerį velkamas valas.
– Maždaug prieš tris savaites, kaip tik po Naujųjų metų, kai naktį buvo 18 laipsnių šalčio, išvažiavau į Baltiją gaudyti lašišų. Jei kas nors matė, kaip pusę penkių ryto išvažiavau iš kiemo su kateriu, turbūt gerai apie mane nepagalvojo... Bet atšalus vandeniui lašišos tampa aktyvios, tad tenka plaukti tada, kai jos kimba. Tiesa, tąsyk Klaipėdoje šalčio buvo mažiau. Vargais negalais su vietinių žvejų pagalba nuleidome katerį į jūrą. Emocijų buvo daug, sąlygos – ekstremalios, įrankiai įšalę... Bet su draugu pagavome dvi penkiakilogramines lašišas. Ko gero, ilgai nelaukus reikės važiuoti ir vėl... – šypsojosi žvejys.
„Draugams patariu: jei jau pribrendo reikalas išvalyti galvoje veikiantį „kompiuterį“ – važiuokite žvejoti į Šiaurę“, – sako patyręs žvejys Arvydas Bronas. |
Alvite gyvenantis ūkininkas A. Bronas jau ne pirmus metus vis išsiruošia pažvejoti į Skandinaviją. Iš pradžių alvitietis su draugais traukdavo į Švediją, vėliau žvejybos maršrutuose atsirado Norvegija. Kuo žvejus traukia Šiaurės šalys?
– Ten – visiškai kiti kraštai, kiti vaizdai ir kitokia gamta. Ji atšiauri, bet graži, įdomi. Be abejo, ir pati žvejyba kitokia. Pavyzdžiui, Norvegija vilioja tiek žuvų įvairove, tiek jų įspūdingu dydžiu – tokių mūsų kraštuose nepagausi, – pasakojo A. Bronas.
Jau nemažą šiaurietiškos žvejybos patirtį turintis alvitietis į žūklę Skandinavijoje dabar žiūri kitu žvilgsniu nei anksčiau.
– Daugelis lietuvių, važiuodami į Norvegiją žvejoti, turi tikslą prisigaudyti menkių. Tai padaryti nesunku, nes šių žuvų ten yra didelė populiacija ir pati žūklė palyginti nesudėtinga. Tereikia gero vadovo, kuris nuvežtų į tinkamą vietą. Mano paties didžiausia pagauta menkė svėrė 16 kilogramų, bet vyrai pagauna ir kur kas didesnių. Kitaip tariant, žmonės važiuoja parsivežti „mėsos“. Mes irgi kažkada tos „mėsos“ vežėme, bet dabar į žvejybą žiūriu jau šiek tiek kitaip, ir menkės jau nelabai domina. Norisi sugauti kitokių, įdomesnių, retesnių žuvų, – sakė žvejys.
Visai kitas reikalas, anot alvitiečio, sugauti otą. Tai – vienas pačių laukiamiausių žvejų laimikių iš visų Šiaurės vandenyse plaukiojančių žuvų. A. Bronas turi kuo pasididžiuoti: jo Norvegijoje sugautas didžiausias otas (pagautas vos 0,18 mm pintu valu) svėrė 30 kilogramų.
Švedijoje, į kurią lietuviai paprastai važiuoja žvejoti žiemą ant ledo, gaudomos gėlavandenės žuvys: upėtakiai, lašišos, sykai, lydekos ir kt. Žvejybai būtina įsigyti licenciją – skirtinguose vandens telkiniuose žvejojant leidimo kaina yra skirtinga.
– Šioje šalyje reglamentuojamas sugaunamų lašišinių žuvų kiekis. O, pavyzdžiui, lydekų gali gaudyti kiek nori. Sykai, kurie pas mus labai vertinami, ten – irgi dėmesio neverta žuvis, – pasakojo alvitietis.
Norvegija žvejus vilioja jūrine žūkle. Čia vyrai gauna ypač daug adrenalino – galima tik įsivaizduoti jausmą, kai iš ledinio vandens trauki įspūdingo dydžio menkę, stambų jūros ešerį, egzotišką vilkžuvę, o labiau pasisekus – ir otą. Pagauti jūrinių žuvų su meškere gali kiek tiktai širdis geidžia, laimikio kiekio taisyklės neriboja. Apribotas tik žuvų dydis – per mažų gaudyti neleidžiama.
Iš Norvegijos įstatymai leidžia parsivežti 15 kg žuvų filė ir vieną didelę trofėjinę žuvį. Atsiranda ir tokių lietuvių, kurie, pergudraudami įstatymus, pasigamina žuvų konservų – to reglamentuose norvegai nenumatė.
Žvejybai Skandinavijoje sudarytos visos sąlygos: išnuomojami nameliai, įvairūs kateriai jūrinei žūklei, visa žvejybinė įranga bei apranga. Tačiau patyrę žvejai paprastai vežasi savas priemones, nuomojasi daugiau pradedantieji.
Patekę į žvejybos rojumi vadinamas Skandinavijos šalis vyrai užmiršta viską.
– Ten būdamas gauni didžiulę dozę adrenalino. Kai grįždavau iš pačių pirmųjų savo žvejybinių kelionių, jausdavausi tarsi nusileidęs iš kosmoso. Reikėdavo ne vienos dienos, kol „pareidavau“ į realybę. Kadangi Šiaurėje būna baltosios naktys, visą parą šviesu, tad bežvejodamas prarandi laiko nuovoką. Neklausai radijo, neskaitai laikraščių, net ir telefonas ten ne visada veikia. Visos kalbos su vyrais – tik apie žūklę... Būdamas ten visiškai „atsijungi“. Todėl ir sakau: jei smegenų „kompiuteris“ užterštas, reikia „išvalyti virusus“ – važiuokite pažvejoti į Šiaurę, – šypsojosi A. Bronas.
Pramogauti Šiaurėje savo vyrams netrukdo ir moterys.
– Kažkada žmoną kalbinau, bet ji nevažiavo, – juokėsi pašnekovas. – Moterys labiau nori ten, kur šilta. O mes, pavyzdžiui, pastaruosius kelerius metus važiuojame į pačią šiaurinę Norvegijos dalį. Ten geresnė žvejyba, didesnė tikimybė pagauti didesnių žuvų. Bet kraštas ten visiškai atšiaurus, aplink vien akmenys ir krūmeliai. Žinoma, ir tokia gamta turi savo žavesio. Bet būna taip, kad pakyla smarkus vėjas, oras pabjūra – ir negali išplaukti į vandenyną. Tenka sėdėti ant kranto ir laukti, kol situacija pasitaisys...
Žvejai puikiai žino, kad Šiaurėje pagautos žuvys niekaip neatsipirks. Susumavus visas išlaidas, jų savikaina kur kas didesnė, nei perkant žuvį Lietuvos prekybos centre. Juolab kad žvejybinės kelionės kasmet vis brangsta.
Kita vertus, net ir „žvejybos rojuje“ žūklė gali nepasisekti. Galbūt oras bus nepalankus, žuvys nekibs – ir grįši su laimikiu... katinui.
– Vienas mano geras draugas žvejojo Norvegijoje ir jam nekibo. Juk net ir sumokėjus didelius pinigus už kelionę dar nereiškia, kad bet kur išplaukęs į jūrą įmerksi meškerę ir vieną po kitos trauksi žuvis. Reikia pasiplanuoti, pasižvalgyti po žemėlapius, kuriuose pažymėti gyliai, pamąstyti, kur tų žuvų yra ir pan. Taigi, draugui tąkart žuvų rasti nepavyko, tai jis nuvažiavo į lašišų fermas. Tokių fermų – didelių vandenyje aptvertų ir tinklu uždengtų tvenkinių – vėjų neužpučiamuose fiorduose yra daug. Iš pradžių vyrai žvejojo netoli tų tvenkinių, o vėliau, susitarę su prižiūrėtojais, gavo pažvejoti pačiose fermose. Ir ką jūs manot? Visas lašišas teko išmesti! Nežinia, ar buvo kaltas jų pašaras, kokie nors vaistai ar dar kažkas, bet valgyti žuvų buvo neįmanoma. O kaip jos patenka į parduotuves – neįsivaizduoju, gal prieš parduodant šios žuvys kažkaip apdirbamos... – pasakojo alvitietis.
Pats A. Bronas žuvį labai mėgsta, bet iš parduotuvių jos neperka.
– Kiek prisigaudau, tiek ir užtenka. Yra tokia auksinė taisyklė: reikia važiuoti ne pagauti, o žvejoti. O kas važiuoja pagauti – neretai nusivilia. Nereikia dalytis briedžio, kol jis dar po mišką bėgioja. Arba, kaip aš sakau, nepasidėjai – ne pasiimti važiuoji... – žvejo išmintimi dalijosi Arvydas.
Visai neseniai A. Bronas „atrado“ lašišų žvejybą Baltijos jūroje.
– Žvejybos būdas velkiaujant Lietuvoje vis labiau populiarėja. Pasirodo, taip ir Baltijoje galima pagauti lašišą, ir dar didesnę nei Šiaurėje. Žvejai mėgėjai lašišų rudenį pagauna ir upėse, o Baltijos jūroje jas gali gaudyti visus metus – tereikia turėti žvejo bilietą ir įrangą, – pasakojo Arvydas.
Baltijos jūroje alvitietis žvejoja jau seniai, anksčiau sezono metu jis gaudydavo menkes.
Šių žuvų Baltijoje – daug. Prieš gerą dešimtmetį Arvydas čia pagavo 10 kg menkę. Tiesa, dabar žvejų laimikiai dažniausiai siekia 1–1,5 kg.
Tačiau tai – anaiptol ne tas pats, kas sėdus į spiningais „ūsuotą“ valtį lėkti per banguojančią jūrą ir velkiaujant gaudyti lašišas. Tokiai žūklei būtina turėti daug įrangos: ruošiantis žvejoti dviese, reikia dešimties meškerių, tiek pat ričių, bent trijų šimtų metrų valo, papildomos įrangos prie katerio ir pan. Be abejo, visą mišką meškerių reikia sugebėti ir suvaldyti, kad nesusipainiotų paskui katerį velkamas valas.
– Maždaug prieš tris savaites, kaip tik po Naujųjų metų, kai naktį buvo 18 laipsnių šalčio, išvažiavau į Baltiją gaudyti lašišų. Jei kas nors matė, kaip pusę penkių ryto išvažiavau iš kiemo su kateriu, turbūt gerai apie mane nepagalvojo... Bet atšalus vandeniui lašišos tampa aktyvios, tad tenka plaukti tada, kai jos kimba. Tiesa, tąsyk Klaipėdoje šalčio buvo mažiau. Vargais negalais su vietinių žvejų pagalba nuleidome katerį į jūrą. Emocijų buvo daug, sąlygos – ekstremalios, įrankiai įšalę... Bet su draugu pagavome dvi penkiakilogramines lašišas. Ko gero, ilgai nelaukus reikės važiuoti ir vėl... – šypsojosi žvejys.
Galerija: Žvejyba Skandinavijoje
Publikuota: 2016-01-22 16:28:07
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|