|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2016-01-18 16:16
|
|
|
Sodyboje Zenonas Mikalauskas dažniausiai viską kuria savo rankomis.
Autoriaus nuotr.
Andrius GRYGELAITIS
Mockabūdžiuose gyvenantis Zenonas Mikalauskas yra vienas pavyzdingiausių rajono kiaulių augintojų. Tiesa, jis gali pasigirti ne vien tuo: vyriškio puoselėjamoje sodyboje pobūvį tikriausiai yra surengęs ne vienas rajono gyventojas.
Nusipirkus sudegė
Ūkininkauti Z. Mikalauskas pradėjo nuo pat nepriklausomos Lietuvos pradžios – 1991 metais. Iš pradžių jis tai darė kartu su uošviu, tačiau šiam išėjus į amžinybę žemę dirbti vyriškis liko vienas.
„Pradėjome nuo 16 hektarų žemės. Vėliau viską pamažu plėtėme. Auginau cukrinius runkelius, įvairias grūdines kultūras. Iš pradžių buvo labai sunku, neturėjau reikiamos technikos. Po kelerių metų viskas ėmė keistis. Vienu metu turėjau per 100 ha žemės, tačiau vėliau jos perleidau sūnėnui Ramūnui. Šiandien turiu per 30 ha nuosavų plotų, kurių man visiškai užtenka“, – pasakojo Z. Mikalauskas.
Ilgai vyriškis su šeima gyveno ir ūkininkavo tuose pačiuose Mockabūdžiuose, visiškai greta dabartinių savo namų. Maždaug prieš 7 metus jis įsigijo greta esančias apleistas ir bene dvidešimtmetį nenaudotas fermas. Ūkininkas prisiminė, jog ką tik įsigytas pastatas daugeliui kėlė abejonių ir sulaukė pašaipų. Aplinkiniai juokėsi, kad iš jo nieko neįmanoma padaryti. Situaciją dar labiau apsunkino tai, jog įsigytose senose fermose visai netrukus kilo didžiulis gaisras.
„Pamenu, nuosavybės dokumentus gavau balandį, o gaisras kilo gegužės pabaigoje. Net apdrausti statinio nebuvau spėjęs. Pastate jau buvo keletas kiaulių, kitų gyvūnų, tačiau, laimei, nė vienas iš jų nenukentėjo“, – nemalonų įvykį prisiminė pašnekovas.
Greitai įrengė
Nepaisydamas likimo siųsto išbandymo, Z. Mikalauskas nepasidavė. Dar prieš pirkdamas senas fermas jis žinojo, kad čia ne tik pats apsigyvens, bet ir įsirengs pokylių salę, kuria už atitinkamą kainą galės naudotis visi norintys.
„Gaisras, aišku, kai kuriuos planus pakoregavo, bet entuziazmo neatšaldė. Su artimaisiais pokylių salę įsirengėme daugmaž per mėnesį. Maždaug per tiek pat laiko pakeitėme ir visą stogą. Vėliau žingsnis po žingsnio įsirengėme ir gyvenamąsias bei kitas patalpas“, – prisiminė vyriškis.
Šiandien čia stovi visas Mockabūdžių laisvalaikio ir pramogų kompleksas. Norintieji gali išsinuomoti 50 vietų salę, pirtį, kubilą. Pastaruosius du objektus Z. Mikalauskas įsirengė pasinaudodamas Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama. Be to, sodybos svečiams siūlomos ir maitinimo paslaugos. Kone visi lankytojai giria Z. Mikalausko sesers Dalės Višinskienės gaminamą maistą, gausiai nukrautus stalus. Dauguma patiekalų – naminiai, pagaminti iš pačių užaugintos produkcijos.
Pomėgį paveldėjo iš mamos
Didžiulėje kone 3 ha ploto sodybos teritorijoje Z. Mikalauskas dažniausiai tvarkosi vienas. Su žmona prieš kurį laiką jie pasuko skirtingais keliais, o trys poros vaikai turi susikūrę savo gyvenimus ir pas tėtį namuose yra gana reti svečiai.
Nepaisant to, Mockabūdžiuose gyvenantis vyriškis nesiskundžia. Priešingai, jis ir toliau kuria ateities planus, iš kurių didžiausias – praplėsti prie pobūvių salės esančią lauko terasą.
Sodyboje gausu iš metalo bei akmens sukurtų dirbinių. Visa tai Z. Mikalauskas padarė savo rankomis. Daugiau nei prieš penkiolika metų alkoholio vartojimo atsisakęs ūkininkas teigė negalintis gyventi be kokios nors veiklos. Pomėgį mūryti vyriškis paveldėjo iš savo mamos.
„Mama iki pat gilios senatvės mėgo mūryti ką nors iš akmenų. Tėtis jai tik cemento „košę“ padėdavo maišyti, o visa kita atlikdavo mama. Mes su broliu Jonu irgi užsikrėtėme šiuo pomėgiu“, – šypsojosi pašnekovas.
Gaila įdirbio
Pats Mockabūdžių gyventojas laisvalaikio ir pramogų komplekso veiklą vadina daugiau pomėgiu nei darbu. Anot šeimininko, daug uždirbti iš to beveik neįmanoma. Nors klientai noriai atvyksta į vyriškio puoselėjamą sodybą, tačiau situacija taptų dar geresnė, jei būtų išasfaltuota kelio atkarpa nuo Pūstapėdžių iki Pašeimenių. Vietos politikai tai padaryti yra žadėję ne vieną kartą, tačiau kol kas visa tai ir lieka tik skambiais pažadais.
Be įvairios veiklos, Z. Mikalauskas yra vienas pavyzdingiausių rajono kiaulių augintojų.
Maždaug prieš 15 metų pradėjęs auginti paršavedes kiaules, tai jis daro ir šiandien. Jų vyriškis laiko per 30.
Ūkininko neatgrasė daugybė reikalavimų, siekiant apsisaugoti nuo afrikinio kiaulių maro.
„Teko ir tvorą apsitverti, ir dušo kabiną įsirengti, ir įvairių papildomų apsaugos priemonių įsigyti. Dėl šių reikalavimų yra įvairių nuomonių. Tačiau aš manau, jog tai niekam nekenkia. Sutinku, kad dėl poros kiaulių daryti didelių investicijų gal ir neapsimoka, bet kas jų laiko bent kelias dešimtis, viskas greitai atsiperka. Man asmeniškai buvo gaila įdirbio, todėl ir nenorėjau visko atsisakyti“, – prisipažino Mockabūdžiuose ūkininkaujantis Z. Mikalauskas.
Mockabūdžiuose gyvenantis Zenonas Mikalauskas yra vienas pavyzdingiausių rajono kiaulių augintojų. Tiesa, jis gali pasigirti ne vien tuo: vyriškio puoselėjamoje sodyboje pobūvį tikriausiai yra surengęs ne vienas rajono gyventojas. |
Ūkininkauti Z. Mikalauskas pradėjo nuo pat nepriklausomos Lietuvos pradžios – 1991 metais. Iš pradžių jis tai darė kartu su uošviu, tačiau šiam išėjus į amžinybę žemę dirbti vyriškis liko vienas.
„Pradėjome nuo 16 hektarų žemės. Vėliau viską pamažu plėtėme. Auginau cukrinius runkelius, įvairias grūdines kultūras. Iš pradžių buvo labai sunku, neturėjau reikiamos technikos. Po kelerių metų viskas ėmė keistis. Vienu metu turėjau per 100 ha žemės, tačiau vėliau jos perleidau sūnėnui Ramūnui. Šiandien turiu per 30 ha nuosavų plotų, kurių man visiškai užtenka“, – pasakojo Z. Mikalauskas.
Ilgai vyriškis su šeima gyveno ir ūkininkavo tuose pačiuose Mockabūdžiuose, visiškai greta dabartinių savo namų. Maždaug prieš 7 metus jis įsigijo greta esančias apleistas ir bene dvidešimtmetį nenaudotas fermas. Ūkininkas prisiminė, jog ką tik įsigytas pastatas daugeliui kėlė abejonių ir sulaukė pašaipų. Aplinkiniai juokėsi, kad iš jo nieko neįmanoma padaryti. Situaciją dar labiau apsunkino tai, jog įsigytose senose fermose visai netrukus kilo didžiulis gaisras.
„Pamenu, nuosavybės dokumentus gavau balandį, o gaisras kilo gegužės pabaigoje. Net apdrausti statinio nebuvau spėjęs. Pastate jau buvo keletas kiaulių, kitų gyvūnų, tačiau, laimei, nė vienas iš jų nenukentėjo“, – nemalonų įvykį prisiminė pašnekovas.
Nepaisydamas likimo siųsto išbandymo, Z. Mikalauskas nepasidavė. Dar prieš pirkdamas senas fermas jis žinojo, kad čia ne tik pats apsigyvens, bet ir įsirengs pokylių salę, kuria už atitinkamą kainą galės naudotis visi norintys.
„Gaisras, aišku, kai kuriuos planus pakoregavo, bet entuziazmo neatšaldė. Su artimaisiais pokylių salę įsirengėme daugmaž per mėnesį. Maždaug per tiek pat laiko pakeitėme ir visą stogą. Vėliau žingsnis po žingsnio įsirengėme ir gyvenamąsias bei kitas patalpas“, – prisiminė vyriškis.
Šiandien čia stovi visas Mockabūdžių laisvalaikio ir pramogų kompleksas. Norintieji gali išsinuomoti 50 vietų salę, pirtį, kubilą. Pastaruosius du objektus Z. Mikalauskas įsirengė pasinaudodamas Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama. Be to, sodybos svečiams siūlomos ir maitinimo paslaugos. Kone visi lankytojai giria Z. Mikalausko sesers Dalės Višinskienės gaminamą maistą, gausiai nukrautus stalus. Dauguma patiekalų – naminiai, pagaminti iš pačių užaugintos produkcijos.
Didžiulėje kone 3 ha ploto sodybos teritorijoje Z. Mikalauskas dažniausiai tvarkosi vienas. Su žmona prieš kurį laiką jie pasuko skirtingais keliais, o trys poros vaikai turi susikūrę savo gyvenimus ir pas tėtį namuose yra gana reti svečiai.
Nepaisant to, Mockabūdžiuose gyvenantis vyriškis nesiskundžia. Priešingai, jis ir toliau kuria ateities planus, iš kurių didžiausias – praplėsti prie pobūvių salės esančią lauko terasą.
Sodyboje gausu iš metalo bei akmens sukurtų dirbinių. Visa tai Z. Mikalauskas padarė savo rankomis. Daugiau nei prieš penkiolika metų alkoholio vartojimo atsisakęs ūkininkas teigė negalintis gyventi be kokios nors veiklos. Pomėgį mūryti vyriškis paveldėjo iš savo mamos.
„Mama iki pat gilios senatvės mėgo mūryti ką nors iš akmenų. Tėtis jai tik cemento „košę“ padėdavo maišyti, o visa kita atlikdavo mama. Mes su broliu Jonu irgi užsikrėtėme šiuo pomėgiu“, – šypsojosi pašnekovas.
Pats Mockabūdžių gyventojas laisvalaikio ir pramogų komplekso veiklą vadina daugiau pomėgiu nei darbu. Anot šeimininko, daug uždirbti iš to beveik neįmanoma. Nors klientai noriai atvyksta į vyriškio puoselėjamą sodybą, tačiau situacija taptų dar geresnė, jei būtų išasfaltuota kelio atkarpa nuo Pūstapėdžių iki Pašeimenių. Vietos politikai tai padaryti yra žadėję ne vieną kartą, tačiau kol kas visa tai ir lieka tik skambiais pažadais.
Be įvairios veiklos, Z. Mikalauskas yra vienas pavyzdingiausių rajono kiaulių augintojų.
Maždaug prieš 15 metų pradėjęs auginti paršavedes kiaules, tai jis daro ir šiandien. Jų vyriškis laiko per 30.
Ūkininko neatgrasė daugybė reikalavimų, siekiant apsisaugoti nuo afrikinio kiaulių maro.
„Teko ir tvorą apsitverti, ir dušo kabiną įsirengti, ir įvairių papildomų apsaugos priemonių įsigyti. Dėl šių reikalavimų yra įvairių nuomonių. Tačiau aš manau, jog tai niekam nekenkia. Sutinku, kad dėl poros kiaulių daryti didelių investicijų gal ir neapsimoka, bet kas jų laiko bent kelias dešimtis, viskas greitai atsiperka. Man asmeniškai buvo gaila įdirbio, todėl ir nenorėjau visko atsisakyti“, – prisipažino Mockabūdžiuose ūkininkaujantis Z. Mikalauskas.
Galerija: Z. Mikalausko sodyba
Publikuota: 2016-01-18 16:16:52
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|