Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimo būdas

---

Jūratės Rutkauskienės ūkyje auga apie 120 vaistinių augalų, iš kurių gaminamos įvairios arbatos.

Autorės nuotr.

Karpiejų kaime esantis Jūratės Rutkauskienės ūkis iki šiol buvo vienintelis rajone sertifikuotas ekologinis ūkis, kuriame auginamos ir perdirbamos vaistažolės. Nuo šio rudens tai – ir vienintelis apskrityje vaistažolių ūkis, turintis tautinio paveldo produkcijos sertifikatą.

Skirtingos reikšmės

Tautinio paveldo produktai – tai sertifikuoti tradiciniai gaminiai, paslaugos, tradicinių veislių augalai, gyvūnai bei jų produktai, pasižymintys istoriškai Lietuvoje ar jos atskirame etnografiniame regione susiformavusia produkto tradicine forma, sudėtimi ir kitais specifiniais kokybiniais ypatumais.

– Ekologinis ir tautinio paveldo produktas turi skirtingas reikšmes. Ekologiniu produktas laikomas tada, kai jį užauginti ar pagaminti nenaudojama jokia chemija, bet gamyba gali būti mechanizuota. O tautinio paveldo produkcijos gamybos proceso mažiausiai 50 proc. turi sudaryti rankų darbas. Juk seniau niekas vaistažolių su elektrinėmis džiovyklomis nedžiovino, – aiškino J. Rutkauskienė.

Pasak Jūratės, amatas tradicija laikomas tada, kai juo užsiimama ne mažiau kaip 100 metų. O norint sertifikuoti produkciją vienas iš reikalavimų – užsiimti ta veikla ne mažiau kaip 10 metų.

Savo žolynų produkciją nutarę sertifikuoti kaip tautinį paveldą, Rutkauskai turėjo sutvarkyti daugybę dokumentų ir ilgai tam ruošėsi. Tik šį spalį Jūratės vyras Rimantas iš Žemės ūkio ministerijos parsivežė sertifikatą.



120 rūšių augalų

Žolininkystės tradicijos Rutkauskų šeimoje yra gilios.

– Mano prosenelė buvo pribuvėja žolininkė, močiutė taip pat darydavo žolynų vonias kaimo moterims. Kai tik pradėjome veiklą su vaistažolėmis, dar buvo gyva vyro teta. Ji pažino daugybę žolių, žinojo įvairių receptų. Net perkopusi 90 metų buvo labai šviesaus proto ir puoselėjo sveikatą įvairiomis liaudiškomis priemonėmis. Turėjau ir panašaus amžiaus dėdienę, išmaniusią apie žoles, išmokiusią mus kepti duoną. Taip po kruopelytę iš visų rankiodami ir sukaupėme informacijos. Be to, aš pati dirbu krašto muziejuje, tad su etnokultūra susiduriu nuolatos, – šypsojosi Jūratė.

Beveik visi žolynai, iš kurių daroma Rutkauskų šeimos produkcija, yra užauginti jų ūkyje, laukinės augmenijos šeima renka labai mažai.

Praėjusį sezoną Rutkauskai buvo sertifikavę apie 120 įvairiausių vaistinių augalų, jais apsėtas net 86 arų plotas.

Gamina įvairius mišinius

Šiuolaikinis žmogus dažniausiai ant savo rankų pirštų suskaičiuotų jam pažįstamas ir vartojamas vaistažoles. Tuo tarpu mūsų proseneliai gydymui naudojo daugiau nei 200 vaistinių augalų.

– Tiek Tibeto medicinos, tiek ir mūsų senolių receptus sudarė ne vienas ir ne du augalai. Kai iš žolynų daromi mišiniai, augalai vienas kitą papildo, padeda vienas kitam atskleisti gerąsias savybes arba neleidžia išryškėti blogosioms, – aiškino moteris.

Šiuolaikinis mokslas, pasak Jūratės, nuolat tiria gydomąsias augalų savybes.

– Štai siauralapis gaurometis nuo seno populiarus liaudies medicinoje, bet dabar jį vartojant galima remtis jau ir atliktais išsamiais šiuolaikiniais moksliniais tyrimais, patvirtinusiais augalo priešvėžines, priešuždegimines ir daugybę kitų puikių savybių. O, pavyzdžiui, apie jonažoles liaudis sakydavo, kad jos – vaistas nuo 99 ligų. Tačiau iš tiesų su šia žole reikia elgtis atsargiai, nes daug vaistų vartojančiam žmogui ji gali sukelti nepageidaujamą organizmo reakciją, – kalbėjo pašnekovė.

Nėra nei geriausio recepto, nei geriausio augalo – yra tik tas, kuris tau konkrečiu atveju reikalingas ir naudingas. Jei vienas augalas tiko kaimynui, dar nereiškia, kad jis tiks ir tau.

J. Rutkauskienės ūkyje gaminama apie 15 pagrindinių vaistažolių mišinių. Kitų daroma tik pagal užsakymus arba tam tikromis progomis.



Geriausio recepto nėra

Rutkauskų klientai – tai ir žmonės, turintys sveiko maisto parduotuvėles ar kavinukes, ir žolininkai, ir pavieniai asmenys, kuriems tam tikras vaistažoles rekomendavo fitoterapeutai.

Vaistažoles daug metų auginanti moteris sakė galinti patarti klientui, koks žolynas jam galėtų pagelbėti, bet, anot jos, ligos diagnozę nustatyti ir gydyti turi tik gydytojas.

– Nėra nei geriausio recepto, nei geriausio augalo – yra tik tas, kuris tau konkrečiu atveju reikalingas ir naudingas. Jei vienas augalas tiko kaimynui, dar nereiškia, kad jis tiks ir tau, – sakė J. Rutkauskienė.



Gamtos vaistai – po ranka

Pasak Jūratės, daug naudingų augalų turime tiesiog po ranka, tik reikia apie tai žinoti. Pavyzdžiui, jau ne viename darže auginamas topinambas turi nuostabių savybių. Jis ypač naudingas sergantiesiems diabetu, nes subalansuoja cukraus kiekį kraujyje. Rutkauskai topinambus džiovina ir daro miltelius, kurių galima dėti į salotas, varškę ar kitą maistą.

– Dažnai naudingi augalai intensyviai naikinami. Kai pas mus atvažiuoja ekologai iš užsienio, jie nustemba, kad auginame tiek daug pienių plantacijų, nes daug kur pienės nuo chemijos jau išnykusios. O jos turi tiek naudingų medžiagų! Ir kava iš kiaulpienių šaknų man – pati skaniausia. Arba lakišiai – pamenu, vaikystėje grįžę iš pievų turėdavome iš kiškų išsirankioti jų „segtukus“. Dabar lakišių jau nepamatysi – natūraliose augimvietėse jų tiesiog nebėra, tad esame priversti juos auginti. Net ir varnalėšas auginame, – pasakojo J. Rutkauskienė.

Vaistažolininkė apgailestavo, kad žmonės šiais laikais taip užimti, jog neturi laiko pasirūpinti savo sveikata. Jiems nėra kada ne tik prisirinkti žolių, bet ir užsiplikyti vaistažolių arbatos. Mat gydomaisiais tikslais užplikytas vaistažoles reikia palaikyti bent jau pusvalandį, o ir gerti tokią arbatą, kad pajustum poveikį, reikėtų bent tris savaites. Daugeliui tai – „neįveikiama misija“. Tabletę išgerti kur kas paprasčiau ir greičiau.



Kai trūksta saulės

Prižiūrėti ekologinį vaistinių augalų ūkį – daug kruopštumo reikalaujantis darbas.

– Augalus turi mylėti, kitaip bus labai sunku. Mes turime vieną komercinę paslaptį. Tai – darbo laikas vasarą, apie jį geriau neklauskite, – juokėsi J. Rutkauskienė. – Žinoma, šis darbas turi ir didelių privalumų, nes kartu tai – ir aromaterapija, ir spalvų terapija. Kai vidurvasary „paskęsti“ oranžiniame medetkų lauke arba rugiagėlių mėlynėje – tai tiesiog užburia. Ir pamiršti, kad nuo darbo nugarą skauda ar kokių bėdų turi. Juk, pavyzdžiui, oranžinė spalva pakelia nuotaiką, stiprina organizmą. O mums, lietuviams, taip trūksta šviesos, saulės. Aš visuomet sakau, kad rudenį ne be reikalo lapai geltoni, – gamta mums suteikia progą dar bent kiek pasidžiaugti saulės spalva.

Šaltuoju metų laiku, kai ir saulės maža, ir šviežių uogų ar daržovių nebėra, Jūratė pataria sveikatą stiprinti įvairiomis vitaminingomis arbatomis iš kiaulpienių, gauromečio, varnalėšų. Tikras vitaminų šaltinis – erškėčio uogos su sėklomis. Jas reikia padžiovinti, susmulkinti ir pasidaryti gėrimo.

– Tačiau imuninės sistemos stiprinimas priklauso ne tik nuo žolių, bet ir nuo tavo vidinės, psichologinės būsenos. Daugiau džiaukimės, mažiau skųskimės – ir iškart pasijusime sveikesni, – šypsojosi vaistažolių augintoja.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---