|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Gyvenimo būdas
|
|
|
Gausioje alvitiečio Vidmanto Liubino pašto ženklų kolekcijoje nemaža dalis eksponatų yra skirti šachmatų temai.
Autoriaus nuotr.
Andrius GRYGELAITIS
Alvite gyvenantis Vidmantas Liubinas išsiskiria savo pomėgiais. Į aštuntą dešimtį įkopęs vyriškis moka esperanto kalbą, žaidžia šachmatais, domisi žvaigždynais, yra prisiekęs grybautojas ir turi sukaupęs daugiau nei 15 tūkst. pašto ženklų kolekciją. Be to, jis yra garsiausio tarpukario Lietuvos krepšininko Prano Lubino giminaitis.
Tėvo pėdomis
Daugiau nei 60 metų pašto ženklus renkantis V. Liubinas šią aistrą paveldėjo iš tėvo. Tiesa, jis nebuvo toks prisiekęs filatelistas, kokiu tapo Vidmantas, tačiau taip pat turėjo šį pomėgį. Deja, dabar nėra išlikusio nė vieno tėvo pašto ženklo. Jie dingo per karą.
„Tuomet gyvenome Šakių rajone. Tėvui dėl politinių aplinkybių teko iš ten trauktis, todėl visą savo pašto ženklų kolekciją jis užkasė po žeme. Vėliau rinkinio jau niekas nerado“, – prisiminė alvitietis.
Pats V. Liubinas pašto ženklus aktyviau rinkti pradėjo dar besimokydamas pradinėje mokykloje. Jo pusbrolis buvo laiškininkas, todėl kartkartėmis parūpindavo naujų eksponatų į vis gausėjančią kolekciją.
„Pamenu, kad pirmajame pašto ženkle, kurį gavau iš pusbrolio, buvo pavaizduotas Leninas. Dar ir šiandien jį turiu. Vėliau pašto ženklus ėmiau gauti iš draugų, pažįstamų, pats pirkdavau. Daugybe jų apsikeitėme su kolegomis iš kitų šalių. Galėdavau būti nevalgęs, bet jeigu pamatydavau kokį pašto ženklą, kurio neturiu, tiesiog privalėdavau jį įsigyti“, – šypsojosi pašnekovas.
Jis prisiminė, kad daug pačių įvairiausių pašto ženklų būdavo galima nusipirkti centriniame Kauno knygyne. Tiesa, jie dažniausiai būdavo iš socialistinių šalių – Kinijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos ar Vengrijos. Visi vyriškio turimi ženklai šiandien sugulę į specialius albumus, suskirstyti tam tikromis temomis. O jų yra pačių įvairiausių – nuo kosmoso iki žuvų, nuo gyvūnų iki augalų. Daugiausia pašto ženklų – apie 5 tūkstančius – filatelistas yra sukaupęs iš tarybinės Lietuvos laikotarpio.
Teko parduoti
Kur begyventų, kur benukeliautų, visur V. Liubinas ieškodavo nematytų pašto ženklų ir bandydavo jų įsigyti.
Apie jo pomėgį žinojo ir visi aplinkiniai laiškininkai, kurie neretai vyriškiui parūpindavo nematytų egzempliorių. Deja, maždaug 1989–1991 m. Lietuva išgyveno ne pačius geriausius laikus, todėl norint išgyventi V. Liubinui teko parduoti dalį savo gausios kolekcijos.
„Nebuvo kitos išeities. Tai padariau su skaudama širdimi. Po kelių metų pamačiau, kad mano pašto ženklai pardavinėjami dvigubai ar trigubai didesne kaina, nei man buvo sumokėta, tačiau pakeisti nieko negalėjau“, – su apmaudu prisiminė pašnekovas.
Išmoko kalbą
Nemažai pašto ženklų alvitietis gaudavo mainais. Jis susirašinėjo su filatelistais iš viso pasaulio. Daugiausia laiškų buvo išsiųsta į Vengriją ir Rumuniją, tačiau keletas bendraminčių gyveno tokiose valstybėse kaip JAV ar Naujoji Zelandija.
V. Liubinas pasakojo, kad neretai jo siųsti laiškai dingdavo, nes jų paprasčiausiai nepraleisdavo tuometinių saugumo tarnybų atstovai. Laiškai pradėdavo itin dažnai dingti apie 1980 metus. Tuomet vyriškis kuriam laikui apskritai nustojo juos rašyti. Prie savo pomėgio jis grįžo tik po dešimtmečio, tačiau jau nebuvo toks aktyvus kaip seniau.
„Dažniausiai su kolegomis susirašinėjome esperanto kalba. Ją išmokau skaitydamas žurnalą „Švyturys“. Neturėjau kitos išeities, mat Vilkaviškyje mokiausi anglų kalbos, o Kazlų Rūdoje – vokiečių. Rezultatas toks, kad dorai nemoku nė vienos šios kalbos, tad esperanto man buvo kaip tik. Beje, mano tėtis taip pat mokėjo šią kalbą“, – prisiminė V. Liubinas.
Galėdavau būti nevalgęs, bet jeigu pamatydavau kokį pašto ženklą, kurio neturiu, tiesiog privalėdavau jį įsigyti.
Žaidžia šachmatais
Alvite gyvenantis vyriškis pradėjęs mokytis esperanto kalbos ėmė dalyvauti tuometinėje esperanto šachmatų lygoje. Šio žaidimo paslapčių taip pat išmokė tėtis.
Tarpusavyje esperanto kalba bendraujantys žmonės šachmatais žaidė susirašinėdami laiškais.
„Viena partija trukdavo apie metus. Iš tikro buvo gana nyku, bet kartu ir žavu. Gaila, kad kartais ir šie laiškai tiesiog pradingdavo“, – sakė V. Liubinas.
Vyriškis ir šiandien yra aktyvus Vilkaviškio šachmatų klubo „Širvinta“ narys, dalyvauja įvairiose rajone ir už jo ribų vykstančiose varžybose, turi sukaupęs per pusšimtį su šachmatais susijusių knygų.
„Iki šiol prisimenu bene gėdingiausią savo pralaimėjimą. Kažkada Panevėžyje nusileidau visiškai aklam žmogui, kuris šachmatų figūras jautė tik liesdamas rankomis. Aišku, ta pergalė jam suteikė neįtikėtino džiaugsmo“, – dabar su šypsena šią istoriją prisimena alvitietis.
Grybai, žvaigždės ir kaktusai
Be daugybės kitų pomėgių, V. Liubinas mėgsta tyrinėti dangų. Su drauge Irena Liepinaitiene jis dažnai vakarais eina pasivaikščioti ir užvertę galvas į viršų tyrinėja žvaigždes bei žvaigždynus. Juos vardyti vyriškis turbūt galėtų nesustodamas, apie kiekvieną papasakodamas įdomių ir niekur negirdėtų faktų. Pašnekovas skaito ir įvairią literatūrą, susijusią su dangaus kūnais. Bene mėgstamiausia jo knyga – Artūro Klarko „2001 metų kosminė odisėja“.
Kaip ir žiūrėti į dangų, grybauti alvitietis taip pat galėtų ištisas dienas. Iš grybų jis moka paruošti pačių įvairiausių patiekalų.
Dar viena vyriškio aistra – kaktusai. Jų namuose turi taip pat ne vieną. Deja, šią vasarą dėl neaiškios ligos nudžiūvo nemaža dalis augalų.
Susitikimas su garsiu giminaičiu
V. Liubinas iš kitų išsiskiria ne tik savo pomėgių gausa. Tarp alvitiečio giminaičių yra itin garsus krepšininkas Pranas Lubinas.
Jis neretai prilyginamas pačiam Arvydui Saboniui ir pagrįstai vadinamas žmogumi, kuris mūsų šalyje išpopuliarino krepšinį.
„Mano tėvas ir Pranas – pusbroliai. Tėtis seniau su juo šiek tiek susirašinėdavo, tačiau nelabai buvo galima turėti giminių JAV, todėl visa situacija buvo gana komplikuota“, – sakė V. Liubinas.
Kai 1989 m. P. Lubinas grįžo į Lietuvą, susitikimas su giminaičiais įvyko viename iš Kauno viešbučių.
„Labiausiai gaila, kad kažkur pradingo per tą susitikimą padarytos nuotraukos. Prisimenu, jog tas susitikimas buvo gana dalykiškas. Nors viena situacija iki šiol kelia juoką. Pranas visiškai nevartojo alkoholio, o mes norėdami papokštauti jam vietoje limonado įpylėme degtinės. Tuomet jis šiek tiek supyko“, – su šypsena susitikimą su garsiu giminaičiu prisiminė V. Liubinas.
Alvite gyvenantis Vidmantas Liubinas išsiskiria savo pomėgiais. Į aštuntą dešimtį įkopęs vyriškis moka esperanto kalbą, žaidžia šachmatais, domisi žvaigždynais, yra prisiekęs grybautojas ir turi sukaupęs daugiau nei 15 tūkst. pašto ženklų kolekciją. Be to, jis yra garsiausio tarpukario Lietuvos krepšininko Prano Lubino giminaitis. |
Daugiau nei 60 metų pašto ženklus renkantis V. Liubinas šią aistrą paveldėjo iš tėvo. Tiesa, jis nebuvo toks prisiekęs filatelistas, kokiu tapo Vidmantas, tačiau taip pat turėjo šį pomėgį. Deja, dabar nėra išlikusio nė vieno tėvo pašto ženklo. Jie dingo per karą.
„Tuomet gyvenome Šakių rajone. Tėvui dėl politinių aplinkybių teko iš ten trauktis, todėl visą savo pašto ženklų kolekciją jis užkasė po žeme. Vėliau rinkinio jau niekas nerado“, – prisiminė alvitietis.
Pats V. Liubinas pašto ženklus aktyviau rinkti pradėjo dar besimokydamas pradinėje mokykloje. Jo pusbrolis buvo laiškininkas, todėl kartkartėmis parūpindavo naujų eksponatų į vis gausėjančią kolekciją.
„Pamenu, kad pirmajame pašto ženkle, kurį gavau iš pusbrolio, buvo pavaizduotas Leninas. Dar ir šiandien jį turiu. Vėliau pašto ženklus ėmiau gauti iš draugų, pažįstamų, pats pirkdavau. Daugybe jų apsikeitėme su kolegomis iš kitų šalių. Galėdavau būti nevalgęs, bet jeigu pamatydavau kokį pašto ženklą, kurio neturiu, tiesiog privalėdavau jį įsigyti“, – šypsojosi pašnekovas.
Jis prisiminė, kad daug pačių įvairiausių pašto ženklų būdavo galima nusipirkti centriniame Kauno knygyne. Tiesa, jie dažniausiai būdavo iš socialistinių šalių – Kinijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos ar Vengrijos. Visi vyriškio turimi ženklai šiandien sugulę į specialius albumus, suskirstyti tam tikromis temomis. O jų yra pačių įvairiausių – nuo kosmoso iki žuvų, nuo gyvūnų iki augalų. Daugiausia pašto ženklų – apie 5 tūkstančius – filatelistas yra sukaupęs iš tarybinės Lietuvos laikotarpio.
Kur begyventų, kur benukeliautų, visur V. Liubinas ieškodavo nematytų pašto ženklų ir bandydavo jų įsigyti.
Apie jo pomėgį žinojo ir visi aplinkiniai laiškininkai, kurie neretai vyriškiui parūpindavo nematytų egzempliorių. Deja, maždaug 1989–1991 m. Lietuva išgyveno ne pačius geriausius laikus, todėl norint išgyventi V. Liubinui teko parduoti dalį savo gausios kolekcijos.
„Nebuvo kitos išeities. Tai padariau su skaudama širdimi. Po kelių metų pamačiau, kad mano pašto ženklai pardavinėjami dvigubai ar trigubai didesne kaina, nei man buvo sumokėta, tačiau pakeisti nieko negalėjau“, – su apmaudu prisiminė pašnekovas.
Nemažai pašto ženklų alvitietis gaudavo mainais. Jis susirašinėjo su filatelistais iš viso pasaulio. Daugiausia laiškų buvo išsiųsta į Vengriją ir Rumuniją, tačiau keletas bendraminčių gyveno tokiose valstybėse kaip JAV ar Naujoji Zelandija.
V. Liubinas pasakojo, kad neretai jo siųsti laiškai dingdavo, nes jų paprasčiausiai nepraleisdavo tuometinių saugumo tarnybų atstovai. Laiškai pradėdavo itin dažnai dingti apie 1980 metus. Tuomet vyriškis kuriam laikui apskritai nustojo juos rašyti. Prie savo pomėgio jis grįžo tik po dešimtmečio, tačiau jau nebuvo toks aktyvus kaip seniau.
„Dažniausiai su kolegomis susirašinėjome esperanto kalba. Ją išmokau skaitydamas žurnalą „Švyturys“. Neturėjau kitos išeities, mat Vilkaviškyje mokiausi anglų kalbos, o Kazlų Rūdoje – vokiečių. Rezultatas toks, kad dorai nemoku nė vienos šios kalbos, tad esperanto man buvo kaip tik. Beje, mano tėtis taip pat mokėjo šią kalbą“, – prisiminė V. Liubinas.
Galėdavau būti nevalgęs, bet jeigu pamatydavau kokį pašto ženklą, kurio neturiu, tiesiog privalėdavau jį įsigyti.
Alvite gyvenantis vyriškis pradėjęs mokytis esperanto kalbos ėmė dalyvauti tuometinėje esperanto šachmatų lygoje. Šio žaidimo paslapčių taip pat išmokė tėtis.
Tarpusavyje esperanto kalba bendraujantys žmonės šachmatais žaidė susirašinėdami laiškais.
„Viena partija trukdavo apie metus. Iš tikro buvo gana nyku, bet kartu ir žavu. Gaila, kad kartais ir šie laiškai tiesiog pradingdavo“, – sakė V. Liubinas.
Vyriškis ir šiandien yra aktyvus Vilkaviškio šachmatų klubo „Širvinta“ narys, dalyvauja įvairiose rajone ir už jo ribų vykstančiose varžybose, turi sukaupęs per pusšimtį su šachmatais susijusių knygų.
„Iki šiol prisimenu bene gėdingiausią savo pralaimėjimą. Kažkada Panevėžyje nusileidau visiškai aklam žmogui, kuris šachmatų figūras jautė tik liesdamas rankomis. Aišku, ta pergalė jam suteikė neįtikėtino džiaugsmo“, – dabar su šypsena šią istoriją prisimena alvitietis.
Be daugybės kitų pomėgių, V. Liubinas mėgsta tyrinėti dangų. Su drauge Irena Liepinaitiene jis dažnai vakarais eina pasivaikščioti ir užvertę galvas į viršų tyrinėja žvaigždes bei žvaigždynus. Juos vardyti vyriškis turbūt galėtų nesustodamas, apie kiekvieną papasakodamas įdomių ir niekur negirdėtų faktų. Pašnekovas skaito ir įvairią literatūrą, susijusią su dangaus kūnais. Bene mėgstamiausia jo knyga – Artūro Klarko „2001 metų kosminė odisėja“.
Kaip ir žiūrėti į dangų, grybauti alvitietis taip pat galėtų ištisas dienas. Iš grybų jis moka paruošti pačių įvairiausių patiekalų.
Dar viena vyriškio aistra – kaktusai. Jų namuose turi taip pat ne vieną. Deja, šią vasarą dėl neaiškios ligos nudžiūvo nemaža dalis augalų.
V. Liubinas iš kitų išsiskiria ne tik savo pomėgių gausa. Tarp alvitiečio giminaičių yra itin garsus krepšininkas Pranas Lubinas.
Jis neretai prilyginamas pačiam Arvydui Saboniui ir pagrįstai vadinamas žmogumi, kuris mūsų šalyje išpopuliarino krepšinį.
„Mano tėvas ir Pranas – pusbroliai. Tėtis seniau su juo šiek tiek susirašinėdavo, tačiau nelabai buvo galima turėti giminių JAV, todėl visa situacija buvo gana komplikuota“, – sakė V. Liubinas.
Kai 1989 m. P. Lubinas grįžo į Lietuvą, susitikimas su giminaičiais įvyko viename iš Kauno viešbučių.
„Labiausiai gaila, kad kažkur pradingo per tą susitikimą padarytos nuotraukos. Prisimenu, jog tas susitikimas buvo gana dalykiškas. Nors viena situacija iki šiol kelia juoką. Pranas visiškai nevartojo alkoholio, o mes norėdami papokštauti jam vietoje limonado įpylėme degtinės. Tuomet jis šiek tiek supyko“, – su šypsena susitikimą su garsiu giminaičiu prisiminė V. Liubinas.
Publikuota: 2015-12-21 10:07:18
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Senieji maldos namai – ne vien tikinčiųjų rūpestis * Sergantieji širdies nepakankamumu gaus papildomą gydymą
* Sesuo Lina: „Gyvas tikėjimas šeimą sujungia stipriais ryšiais“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|