„Santaka“ / Buvęs vadovas praeities nesiilgi

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 

Dalinkitės:  



Buvęs vadovas praeities nesiilgi


Vyresniosios kartos vilkaviškiečiai tikrai dar nespėjo pamiršti, kokias pareigas ėjo Vaclovas Kurmis. Šiemet 80 metų jubiliejų atšventęs buvęs ilgametis rajono vadovas dabar užsiima sau malonia veikla, o paprašytas papasakoti apie sovietinę rajono istoriją suabejoja, ar bus visų teisingai suprastas.



Geros permainos

Daugiau nei dešimtmetį rajonui vadovavusiam paskutiniam Vilkaviškio r. komunistų partijos komiteto pirmajam sekretoriui, o dabar eiliniu pensininku save vadinančiam V. Kurmiui rajono gyvenimas rūpi nė kiek ne mažiau nei prieš tris dešimtmečius. Jis domisi valdžios veikla, politiniu gyvenimu, tačiau vilkaviškiečiui niekada nekilo minčių piršti savo nuomonę.

– Aš savo laiką valdžioje jau atbuvau, ką galėjau rajonui – padariau ir neturiu jokios moralinės teisės ką nors kritikuoti, – blaiviai ir racionaliai dabartinę situaciją vertino V. Kurmis. – Rajono vadovo darbas – labai sunkus. Savaip jis buvo sunkus anais laikais, kitaip – šiuolaikiniais. Be abejo, yra visokių nuomonių apie mano vadovavimo laiką, tačiau Vilkaviškį labai mylėjau ir myliu, stengiausi dėl jo, kiek galėjau. O laikai buvo tokie, kokie buvo. Džiaugiuosi, kad viskas pasikeitė. Dabar žmonėms gyventi kur kas geriau.




Svajojo apie karjerą

Tačiau buvęs rajono vadovas sakė niekada nesigailėjęs, kad jam likimas pasiuntė išbandymus valdžia, didelius politinius ir gyvenimo perversmus, kad teko pajusti, kas buvo draugai, o kas tik prisitaikę, naudos ieškoję padlaižiai. Vis dėlto jo gyvenimo kelias buvo įdomus, teko bendrauti su iškiliomis to meto asmenybėmis – rašytojais, menininkais, pamatyti tai, kas anais laikais buvo galima ne kiekvienam.

V. Kurmis neslepia, jog kopimas karjeros laiptais jam niekada nebuvo svetimas jausmas. Nors gerais pažymiais baigęs Žemaičių Naumiesčio vidurinę mokyklą būtų galėjęs rinktis bet kokias studijas, nuo mažumės svajojo būti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. Gavęs paskyrimą į Skuodą, gabus, aktyvus ir kalbas sakyti visada mokėjęs jaunas pedagogas greitai tapo mokyklos direktoriumi, vėliau – rajono Tarybos deputatu, dalyvavo rajono literatų būrelio veikloje, rašė straipsnius vietiniame laikraštyje, skaitė paskaitas apie meną ir dailę.



Lietuviai „užkliūdavo“

V. Kurmis neslėpė, kad iš pradžių partinis darbas jam atrodė įdomus. Vyriškis tikėjo, jog užimant vadovaujantį darbą galima ką nors pakeisti ir santvarkoje, ir žmonių supratime.


Kai buvo pasiūlyta dvejus metus pastudijuoti Maskvoje, aukštojoje partinėje mokykloje, V. Kurmis prisipažino tikrai nedvejojęs, ar verta. Jis puikiai suprato, kad baigęs tokius mokslus dirbs partinį darbą – vadovaus kurio nors rajono partijos komitetui.

Mokslai universitete nebuvo vien propagandiniai. Studentai gaudavo daug ekonominių, pramonės, žemės ūkio, vadybos žinių, be to, turėjo galimybę pabendrauti ne tik su kolegomis iš „broliškų“ TSRS respublikų, bet ir iš kitų šalių.

V. Kurmis prisimena, jog jau tada, 1972 metais, jį ir kitus tuometinio Pabaltijo šalių studentus profesūra vertino kaip nacionalistus. Studentai sulaukdavo dviprasmiškų užuominų ir priekaištų dėl to, kad tarpusavyje kalba savo kalba, kad Pabaltijo šalyse ignoruojami rusakalbiai.



Vertino kritiškai

Maskvoje V. Kurmis turėjo laiko ir puikių galimybių savišvietai: lankėsi geriausiuose to meto teatruose, muziejuose, susipažino su garsiais rusų rašytojais, aktoriais, mokslų daktarais, žurnalistais. Iš jų išgirdo kritiškų sovietinės sistemos vertinimų, sužinojo apie dvilypį aukštų partijos vadovų gyvenimą, tuometinio TSRS vadovo Leonido Brežnevo aplinką.

Patys partinės mokyklos studentai buvo puikiai aprūpinti: turėjo vietinę polikliniką, skanų maistą tiekiančią valgyklą, visai kitokias parduotuves, nei tuo metu buvo įprasta Sovietų Sąjungoje. Tad kai kurie studentai, ypač iš Rusijos gilumos kraštų, mokyklos parduotuvėje pripirkę maisto prekių veždavo nepriteklius kentusiems artimiesiems, draugams.




Turėjo privilegijų

Nuo 1976-ųjų mūsų rajono vairą laikęs V. Kurmis neslepia, kad partiniams darbuotojams, priešingai nei kitiems to meto žmonėms, nereikėjo laukti eilės, kol gaus butą ar automobilį. Partijos komiteto vadovas važinėjo kone prestižiškiausiu to meto automobiliu „Volga“.

Visuotinio deficito laikais aukšti partijos komiteto darbuotojai turėjo galimybę „po blatu“ gauti gražesnių drabužių, batų, skanesnių maisto produktų. Tačiau, pasak V. Kurmio, jų niekas į namus nepristatydavo, o tiesiog paprašydavo, kad deficitinę prekę „paliktų“ pažįstama pardavėja. Suprantama, jog rajono vadovą tuo metu pažinojo visų parduotuvių darbuotojai.

Viena iš didžiausių to metų vadovų privilegijų V. Kurmis laiko keliones po užsienį, į kurį eilinis žmogus galėdavo išvykti tik išskirtiniais atvejais – gavęs „kelialapį“. Partijos darbuotojai tuo metu būdavo skiriami lydėti įvairias po pasaulį gastroliuojančių aktorių, muzikantų delegacijas. Tad Vilkaviškio vadovui sovietiniais laikais teko aplankyti ne tik daugelį vadinamųjų socialistinių šalių, bet ir budriai nuo tarybinio žmogaus akių saugomas išsivysčiusias kapitalistines šalis: Prancūziją, Vakarų Vokietiją, JAV, Graikiją, Kiprą ir kt.

Tokios kelionės labai plėtė akiratį ir priversdavo suabejoti sovietinės santvarkos pranašumu bei ateities perspektyvomis.



Užstojo A. Brazauskas
buvęs rajono vadovas sakė niekada nesigailėjęs, kad jam likimas pasiuntė išbandymus valdžia, didelius politinius ir gyvenimo perversmus, kad teko pajusti, kas buvo draugai, o kas tik prisitaikę, naudos ieškoję padlaižiai.


Iš Skuodo į Vilkaviškį atsikrausčiusį ir rajonui pradėjusį vadovauti žemaitį iškart sužavėjo platūs Suvalkijos laukai bei neregėtos kalvos, tačiau nustebino prastai mechanizuotos ir apleistos kolūkių fermos, neišvaizdus miestas. Rajono centras buvo greitai pagražintas šimtais rožių krūmų ir medžiais, mat tokios patirties V. Kurmis buvo sėmęsis ir Skuode. Vis dėlto su fermomis kilo didesnių problemų. Pagal fermų mechanizacijos lygį vilkaviškiečiai buvo paskutinėje vietoje, o lėšų mechanizacijai rajonas neturėjo.

Vilkaviškio rajonas 1979 m. buvo patvirtintas „pavyzdiniu“ – jam skirtos lėšos gyvenvietėms plėsti. Į jas turėjo būti sukraustyti vienkiemių gyventojai. Tam per metus rajone reikėjo pastatyti po 500 vadinamųjų alytnamių.

– Man kilo mintis šį procesą pristabdyti, – prisiminė V. Kurmis. – todėl paprašiau darbuotojų, kad surinktų medžiagą, kiek rajonas prarado darbingo amžiaus žmonių, kurie dėl kėlimo į gyvenvietes vajaus išsikraustė gyventi į kitus rajonus ar miestus. Dar šiek tiek „pagražinome“ statistiką, ir parašęs raštą nuvykau pas tuometinį Lietuvos TSR vadovą Petrą Griškevičių.


V. Kurmis prisimena, kaip perskaitęs raštą P. Griškevičius liepė eiti pas sekretorių Algirdą Brazauską, kuris tuo metu rūpinosi šalies ekonomika ir statybomis. A. Brazauskas iškart pritarė vilkaviškiečio idėjai – „alytnamių“ statybos planas mūsų rajonui buvo sumažintas daugiau nei trigubai. Tokiu būdu buvo ne tik išsaugota dalis gražių vienkiemių, bet ir liko lėšų fermų mechanizacijai.



Pagražino statistiką

Ministerijų slenksčius Vilkaviškio vadovams tekdavo minti ir dėl statybų, naujų projektų, kelių būklės. V. Kurmis prisiminė, kaip atėjęs į valdžią rado parengtą Vilkaviškio ežero projektą, tačiau jam įgyvendinti nebuvo pinigų. Tuomet pats vyko į Vilnių prašyti lėšų. Netrukus Paežerių ežeras „atkeliavo“ iki Vilkaviškio, nors vėliau rajono vadovas sakė sulaukęs priekaištų, neva taip sunaikinęs vilkaviškiečių mėgstamą Aukso rago paplūdimį.

Daugelis rajono gyventojų, ko gero, jau pamiršo, jog Vilkaviškio apvažiavimo kelias buvo suprojektuotas ir pradėtas tiesti taip pat dar tarybiniais metais. V. Kurmis prisimena, kad ir dėl šio kelio rajono vadovams teko klastoti to meto statistiką. Šalies valdžiai reikėjo įrodyti, jog vilkaviškiečiai itin kenčia dėl važiuojančių per miestą sunkiasvorių automobilių iš Kaliningrado srities.


– Pastatėme žmones prie kelio, kad suskaičiuotų automobilius. Bet kas gi stovės kiaurą parą ir skaičiuos? Tad skaičių padauginome iš penkių ir parašę raštą išsiuntėme į ministeriją, – iš to meto statistikos tikslumo juokėsi V. Kurmis.

Bene didžiausios problemos, su kuriomis į rajono vadovą tuomet kreipdavosi žmonės, buvo gyvenamasis būstas ir automobiliai, nes juos tais laikais skirstydavo valdžia. Gyvenamųjų būstų itin trūko, todėl žmonės metų metus laukdavo eilėse. Rajonas per metus gaudavo apie 80–100 automobilių „paskyroms“, o jų pageidaujančių žmonių būdavo po 5 tūkstančius.



Slėgė spaudimas

Rajono vadovui tekdavo nagrinėti ir žmonių skundus. Vilkaviškiečiai skųsdavosi kolūkių ar įmonių vadovais, specialistais, kaimynais. Tuometinei valdžiai tekdavo nagrinėti ir šeimų problemas: sudrausminti „nuklydusį“ vyrą ar žmoną, paauklėti „pijoką“ ar mušeiką.

Anot V. Kurmio, labiausiai pirmojo sekretoriaus darbe jį slėgdavo nuolatinis aukštesnės valdžios spaudimas. Kasmet turėjo didėti primelžiamo pieno kiekiai bei jo riebumas, galvijų prieauglis, javų derlius, paruošiamų pašarų rezervai ir kt. Kiekvienam racionaliai mąstančiam žmogui aišku, jog tokių rodiklių didėjimas turi ribas, tačiau tuometinės politikos dvasia su blaiviu protu, deja, prasilenkdavo.


Dabartiniams rajono vadovams daugelis to meto rūpesčių atrodytų nesuprantami, o reikalavimai – kvaili. Pavyzdžiui, pirmasis sekretorius buvo tiesiogiai atsakingas ne tik už nusikalstamumą, bet ir už gaisrų padarytus nuostolius rajone. Tad turėdavo keltis naktį ir vykti į kiekvieną didesnį gaisrą, o vietoje įvertinęs nuostolius apie tai pranešti „centrui“. Gaisro nuostoliai negalėjo būti didesni nei 10 tūkst. rublių, todėl materialinė žala, kaip ir visa to meto statistika, buvo koreguojama rajono naudai.



„Ateistinis“ auklėjimas

Rajono vadovai buvo atsakingi už sėkmingą sėjos pradžią ar rugiapjūtės pabaigą. Deja, tai dažnai priklausydavo ne nuo jų, o nuo orų ar gendančios technikos, kuriai dalių gauti tais laikais buvo neįmanoma. Didžiulis rūpestis būdavo statybos, nes darbininkų nuolat trūkdavo. V. Kurmis puikiai prisimena, kai padėti statyti dabartinę Vilkaviškio ligoninę buvo vežami darbuotojai iš įvairių įstaigų ir organizacijų, talkino net mokiniai. Be pašalinių talkos neapsieidavo ir kolūkiai bei konservų fabrikas.

Nemaža to meto rakštis rajono vadovams buvo tautos „ateistinis“ auklėjimas. Tuo metu Kybartų bažnyčioje kunigavo Sigitas Tamkevičius, aktyviai gynęs tikinčiųjų teises. Dėl aktyvios šio dvasininko veiklos Vilkaviškio rajono vadovams nuolat kliūdavo už prastą ideologinį darbą bei antibažnytinį auklėjimą. Tačiau didžiausias skandalas kilo po to, kai S. Tamkevičius per miestą palydėjo laidojimo procesiją, nors tai tuo metu buvo griežtai draudžiama. Dėl šio pažeidimo Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas kreipėsi į teismą. V. Kurmis sakė puikiai nujautęs, kad toks neapgalvotas jo pavaldinio poelgis virs skandalu, tačiau perkalbėti kolegos nepavyko.


Stebėti išskirtinio teismo proceso susirinko ne tik minios tikinčiųjų, bet ir aibė tuometinio saugumo (KGB) darbuotojų. Kunigui buvo paskirta bauda, o vėliau jį užplūdo piniginės perlaidos – taip tikintieji išreiškė protestą prieš teismo nuosprendį.



Gyventi šiandiena

Ideologinį ir politinį švietimą V. Kurmis laiko didžiausiu to meto absurdu, mat tai buvo tuščia veikla, kuri tik kiršino žmones ir trukdė ramiai gyventi.

Pasaulio matęs ir su iškiliomis to meto asmenybėmis galimybę bendrauti turėjęs rajono partijos komiteto vadovas sakė bėgant metams vis labiau suvokęs, jog tuometinei ideologijai artėja krachas.

Tad prasidėjus Sąjūdžio judėjimui V. Kurmis sakė labai aiškiai supratęs, jog atėjo jo eros galas, – laikas pasitraukti, o rajono vairą perduoti jauniems, su naujomis, pažangiomis idėjomis ateinantiems kitos kartos žmonėms.

– Nuo to momento šventai ir negrįžtamai nusprendžiau nesikišti į politiką, – atviravo V. Kurmis. – Suprantu, jog gyvenimas eina į priekį ir nieko negailiu: nei griaunamų mano „epochos“ pastatų, nei paminklų ar įmonių. Tai, kas morališkai paseno, turi būti sunaikinta. Pasaulis turi tarnauti dabartinio žmogaus poreikiams – gailėtis to, kas liko praeityje, tikrai neverta. Reikia gyventi šia diena.






Publikuota: 2015-11-30 10:20:12

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai