|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / Lietuvoje
Išdrąsėję plėšrūnai gyvulius pjauna ne tik ganyklose, bet ir netoli nuo gyvenamųjų namų. Šių metų nuostoliai dar skaičiuojami ir jie tik augs, nes vilkai saugomi labiau nei ūkininkai ir jų gyvuliai. Paradoksas, tačiau tiesa tokia: viena gyvūnų rūšis yra svarbesnė už kitą. Vienas vilkas yra svarbesnis už dešimtis avių ar ožkų. Vilkai, mokydami savo jauniklius medžioti, aukų nesirenka. Jie pjauna ir suaugusią ar ėringą avį, ir ožką ar vos spėjusį ūgtelėti ožiuką. Dažnai ūkininkai randa paklaikusius iš baimės likusius gyvulius – apkandžiotus, praradusius jauniklius, išdraskytais viduriais, bet dar gyvus... Vilkų populiacijos mažinimo priešininkai pasakys, kad ūkininkai už papjautus gyvulius gauna kompensacijas. Taip, gauna, bet ne visi. Štai už suženklintą ir įregistruotą ožiuką, nesulaukusį pusės metų, jo šeimininkas gaus 20 eurų patirtai žalai atlyginti. Jei ūkininkas nespėjo ožiuko įregistruoti – negaus nieko. Taigi vietoj augančio ožiuko ūkininkui tenka vargani 20 eurų. Ar vilkų gynėjai sutiktų, kad už tokią sumą vilkas papjautų jų mylimą šunį? Arba net už didesnę sumą? O kaip jie įvertintų žmogaus, auginusio vilko papjautus bei sužalotus gyvulius, moralinę žalą? Turime labai gerai apgalvoti, kaip padėti žemdirbiams, nes Lietuvoje labai saugoma gamta ir gyvūnija, tačiau mažiau paisoma žemdirbių interesų. Žalą ūkiams daro ne tik vilkai, bet ir gervės, žąsys, šernai, stumbrai, kuriems pasivaikščiojus po pasėlių laukus su derliumi galima beveik atsisveikinti. Paradoksas – saugome gamtą, bet leidžiame kormoranų armijoms naikinti neįkainojamas Juodkrantės sengires. Taip saugomi kormoranai jau išnaikino apie 20 hektarų Juodkrantės sengirės, neseniai jie plūstelėjo į naujus plotus. Ekologai sunerimę – kormoranai okupuoja itin vertingą, unikalų gamtos objektą, niokoja jį, bet mes nieko negalime padaryti. Vilkų Lietuvos miškuose tik daugėja. 2013 metais jų buvo apie 208, dabar – mažiausiai 292. Tai rodo vasario pradžioje atlikta šių gyvūnų apskaita. Tiek gauti duomenys, tiek ūkininkų patiriami nuostoliai yra svarbūs priimant sprendimus dėl vilkų medžioklės limito. Juk šie limitai nustatomi atsižvelgiant į vilkų apskaitos duomenis, padarytą ar daromą žalą ūkiniams gyvūnams, mokslinius tyrimus ir mokslininkų pateiktas rekomendacijas. Jeigu vilkų yra 100 ir mažiau – jie nemedžiojami. Kai populiacijos dydis siekia daugiau nei 100, bet nesiekia 250 individų, sumedžiojimo limitas nustatomas iki 20 proc. nuo vilkų populiacijos dydžio, užtikrinant jos tolygų augimą iki 250 individų. Kai populiacijos dydis didesnis nei 250 individų, bet nesiekia 500, populiacijos naudojimas planuojamas taip, kad būtų užtikrintas jos ilgalaikis stabilumas šiose ribose, sumedžiojimo limitą nustatant iki 20 proc. nuo vilkų populiacijos dydžio. Šis limitas gali būti koreguojamas atsižvelgiant į vilkų daromos žalos ūkiniams gyvūnams dydį ir jos pasiskirstymą. Atėjo laikas kalbėti ir apie vilkų aukas bei paklausti savęs, kur didesnė žala: ar pasmerkti gyvulius baisioms kančioms yra teisingiau, nei griežčiau reguliuoti vilkų populiaciją? Ar Lietuva tokia didelė ir tokia turtinga, kad galėtų skirti milijonus gyvūnų, įrašytų į Raudonąją knygą, veisimui? Birželio pradžioje buvau susitikusi su aplinkos ministru Kęstučiu Trečioku, aptarėme klausimus dėl vilkų bei laukinių paukščių daromos žalos ūkininkams. Siūliau peržiūrėti vilkų medžiojimo kvotų skyrimo tvarką, sudarant galimybę paskirti papildomą vilkų medžioklės kvotą rajonams, kuriuose suaktyvėję vilkai padaro daugiausia žalos ūkininkams. Abejoju, ar šis prašymas buvo išgirstas, susitikimo metu sutarimo neradome. Kol kas rezultatas sąlyginis: neseniai ministras pasirašė įsakymą, kuriuo suteikė teisę savivaldybei prašyti regiono aplinkos apsaugos departamento leidimo medžioklės būreliams ir ne medžioklės sezono metu medžioti vilkus ten, kur jie ypač gausiai pjauna gyvulius. Tačiau rajonui skirtas limitas sumedžioti 2–3 vilkus bent jau kol kas nekeičiamas. Vilkų medžioklės kvota skiriama apskričiai ir greitai būna išnaudota, didžiąją dalį vilkų sumedžiojant visiškai atsitiktinai, nepriklausomai nuo jų populiacijos toje vietovėje. Pozicija, kad reikia saugoti vilkus, o ūkininkai tesirūpina savimi patys, man visiškai nepriimtina. Kada visą Lietuvą įrašysime į Raudonąją knygą? Manau, kad tendencija saugoti darosi pernelyg intensyvi, per daug akla, neatsižvelgiant į realią Lietuvos situaciją. Šiandien saugojami vilkai, bet ignoruojami ūkininkų skundai. Be abejo, vilkai yra nuostabūs gamtos sutvėrimai ir medžioti yra jų prigimtis, mokyti to savo jauniklius – įgimta. Vilkais irgi reikia rūpintis, tačiau ar Lietuva turi saugoti juos taip, kaip saugo dabar? Tad šiandien aš palaikau žmogų – ūkininką ir kalbu ne tik apie finansinius jo nuostolius, po nakties radus išpjautas avis, ėriukus ar ožkas. Kalbu ir apie moralinę jo kančią, taip pat – skausmą gyvulių, negalinčių apsiginti bei apginti savo jauniklių nuo vilkų antpuolių. Būkime humaniški visiems, ne tik plėšrūnams. Ar Lietuva tokia didelė ir tokia turtinga, kad galėtų skirti milijonus gyvūnų, įrašytų į Raudonąją knygą, veisimui? Ar ji tokia pajėgi po to skirti milijonus šių gyvūnų padarytai žalai atlyginti? Ūkininkai liūdnai juokauja: įrašykime visą Lietuvą į saugomų teritorijų sąrašą, uždrauskime ūkių veiklą ir įveiskime žvėris bei paukščius... Virginija BALTRAITIENĖ Žemės ūkio ministrė Publikuota: 2015-07-31 09:44:14 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika * Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|