Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2015-06-22 16:24

---

Gižų seniūnas Romas Kučiauskas turi planų senąjį kryžių perkelti į sutvarkytą kapinaičių teritoriją.

Autorės nuotr.

Gižų seniūnijos pastangomis sutvarkytos Pirmojo pasaulinio karo aukų kapinaitės Paežerių miško pakraštyje, prie Rūdos kaimo.

„Rašytinių istorinių šaltinių apie šitą vietą rasti nepavyko, tačiau seni žmonės jau anksčiau pasakojo, kad čia būta kapinių, kuriose 1914–1915 m. buvo laidojami vokiečių kareiviai. Pirmojo pasaulinio karo metais kažkur netoliese buvusi vokiečių žvalgyba. Iš savo močiutės esu girdėjęs, kad carinės Rusijos imperijos kariuomenės kazokai vokiečių žvalgus užpuolė ir užkapojo kardais. Pasakojo, kad karininkų palaikus vokiečiai išsivežė, o žiauriai nužudytus eilinius kareivius palaidojo šioje vietoje“, – apie miško kapinaičių atsiradimą pasakojo Gižų seniūnas Romas Kučiauskas. Įrašai nedideliuose betoniniuose paminkluose liudija, kad Paežerių miške palaidoti grenadieriai, ulonai, muškietininkai.

Anot seniūno, kol vieta nebuvo pradėta tvarkyti, daug vietinių žmonių nė nežinojo, kad čia yra kapinės. „Būdavo, eini mišku, matai, kad iš žemės išlindęs koks betono gabalėlis... Gal prieš 6 ar 7 metus kažkokiu reikalu važiavau į mišką ir atėjau į šią vietą. Ir žmoniškumas, ir pareigos neleido praeiti, užmiršti ir palikti kapinaites apžėlusias brūzgynais, nesutvarkytas, – sakė R. Kučiauskas. – Nors pagal dokumentus čia yra Pilviškių seniūnijos teritorijos pats pakraštys, tačiau visai šalia – jau Gižų seniūnija, Rūdos kaimo laukai. Rajone tokios kapinaitės bus bene vienintelės. Jas sutvarkėme ne dėl kokių politikos vėjų, o grynai iš žmoniškumo – tiesiog atstatėme žmonių kapavietes.“

Seniūnas prisiminė, kad tarybiniais laikais domėjimasis šita vieta nebuvo pageidaujamas, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę joje ėmė „darbuotis“ juodieji archeologai. Ieškodami kareiviškų diržų sagčių, sagų ar kitų daiktų kapinėse jie iškasė nemažai gilių duobių.

Paminklai, kryžius – viskas, kas šiandien matoma nedidukėse kapinaitėse, buvo susmegę į žemę, čia vešėjo tikrų tikriausias miškas.

„Prieš trejus metus pradėjome kapines rimčiau tvarkyti, – pasakojo Gižų seniūnas. – Dirbo seniūnijos darbininkai. Samdžiau vieną ūkininką. Sunkiai, bet iškasėme labai didelius kelmus iš šio plotelio. Dar ruošiamės atvežti žemių. Atkasėme į žemę susmegusius nuvirtusius antkapius. Daug jų sudaužytų buvo. Kuriuos ėjo, tuos atkūrėme, rankomis išvalėme užrašus, įamžinusius čia atgulusių vokiečių kareivių vardus, pavardes ir karinius laipsnius.“

R. Kučiauskas stebėjosi, iš kokios geros medžiagos anuomet buvo išlieti paminklai. Veikiami drėgmės jie ilgai gulėjo žemėje, o raidės gražiausiai laikosi. Darbininkai atkasė sudaužytą evangelikų bažnyčios metalinį kryžių.

Tiesa, sutvarkytas ir pritaisytas aukštai ant akmens, jis neilgai ten išstovėjo. Kažkas kryžių nulaužė, matyt, tikėjosi pralobti pardavęs jį metalų laužo supirktuvėje, tačiau iš kapinaičių vis dėlto neišvežė...

Dabar medine tvorele nuo žvėrių aptvertame plote stovi 21 nedidelis paminklas. „Senuosius paminklų pamatus keliose vietose žemėje radome išlietus vienodais atstumais. Orientuodamiesi į tai proporcingai pastatėme ir atnaujintus paminklus“, – pasakojo R. Kučiauskas.

Gižiečiai palaiko ryšius su Raudonojo Kryžiaus organizacijos atstovais iš Ahauso miesto Vokietijoje. „Keturis sykius vokiečiai yra lankęsi Gižuose ir kiekvienąsyk prašo juos palydėti į šitą vietą. Atvažiavę visada uždega žvakutę, pabūna. Po pirmųjų apsilankymų svečiai labai džiaugėsi ir dėkojo matydami, kad esame pradėję rūpintis jų prosenelių kapais, paprašė, kad kapinaites aptvertume. Šitas jų prašymas man įstrigo ir jau anksčiau kilusią mintį sutvarkyti kapinaites dar sustiprino“, – kalbėjo R. Kučiauskas.

Seniūnas teigė pajutęs, kad ir vietos žmonės palankiai įvertino jo iniciatyvą deramai sutvarkyti kapines ir patys jas retkarčiais aplanko. „Per Vėlines pagerbdami mirusiuosius atvežame gėlių, žvakučių ir visada randame kažkieno anksčiau jau atneštą žiedą ar uždegtą žvakę, – pasakojo seniūnijos vadovas. – Prieš kurį laiką specialiai sutvarkėme ir lauko keliuką, vedantį į miško kapinaites, kad žmonės galėtų privažiuoti.“

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---